Saulė teka, net kai skauda.
Šiandien buvo tokia keistai įdomi diena. Atrodo, net fiziškai pajaučiau, kad judu savo tikslo link. Prieš tai sėdėjau visiškam dugne ir nebenorėjau nieko, savaitę laiko praleidau netflix'e depresuodama kaip tikras xanaxo vaikas ir net nebejaučiau noro gyventi. O gyvenimas, tas senas šmaikštuolis pargriovė dar stipriau, nors jau ir taip pažeme šliaužiau tarsi didysis sliekas. Ir vienu momentu, kažkokios neaiškios ligos patiesta, jausdama turbūt stipriausią kada nors patirtą skausmą, verkdama ir vieną po kitos gerdama nuskausminamuosius į savo pagalvę sugebėjau sušnibždėti: Aš noriu..gyventi. Ir tik ištarusi supratau, kad TAIP, po velnių, aš vis dar noriu gyventi! Sekančią dieną pakilau iš lovos, o dar kitą grįžau į darbą. Ligos išsilakstė kaip kiškių būrys. Nors sieloj man vis dar skauda, kažkur viduj nerimsta širdis: ar teisingai padariau palikdama man brangų žmogų, nors ir norėjom visiškai skirtingų dalykų? Ir klausiu savęs to kasdien, iš naujo baksnodama seną žaizdą.
Bet iš viso to patirto skausmo visgi atėjo šioks toks suvokimas: saulė teka, net jei skauda.
O tada nusprendžiau skausmą įdėti į dėžutę. Ir jį apsupti naujais prisiminimais. Kad nesimaišytų po kojom taip sakant. Ir matyčiau saulę kas rytą, bet ne skausmą. O ar teisingai pasielgiau? Nežinau. Bet klausiau savo širdies. Ir to man užtenka.