Another story

To see the world, things dangerous to come to, to see behind walls, draw closer, to find each other, and to feel. That is the purpose of life. (Walter Mitty)

[1-told-you]

Rudens rytai

Ir štai jis atėjo. Geltonais lapais dengdamas gatves, su lietumi, vėju ir šaltomis naktimis. Ir lauktas, ir nelauktas. Prasidės vakarai su svarainių arbata priešais televizoriaus ekraną, žiūrint Hocus Pocus, Adamsų šeimynėlę. Prasidės vilnonės kojinės ir šilti megztiniai, termosai, lapai vietoj knygų skirtukų. Man patinka rudens rytai, kai vėsu, bet šviečia saulė, kai iš burnos eina garai, kai einu į darbą beprotiškai norėdama miego. Atrodo atiduočiau viską, kad galėčiau dar valandą pagulėti po šilta kaldra. Bet būna taip gera, batus šiūrenti po nukritusius lapus, žiūrėti į užsimiegojusius žmonių veidus troleibuse. Jaučiuosi taip, lyg gyvenimas labai greitai eitų, jaučiuosi įpuolus į tinklą, kur kiekviena diena prasideda labai panašiai. Viskas susidėlioja, tokia visiška tvarka.

[1-told-you]

Meilė

Meilė į mane žiūri spalvotomis akimis. Kiekvieną rytą pabučiuoja, apkabina. Man taip gera būti šalia ir klausytis jo širdies ritmo. Meilė mane nuramina, pastato į kampą kai reikia, sustingdo iš jausmų ir svarbiausia, kas dieną įkvepia. Meilė man nėra ribos, tai laisvė. Man negėda rodyti jausmų, aš galėčiau garsiai rėkti, kaip myliu, bet tuo pačiu noriu tą jausmą laikytis sau. Jis mane stiprina, suteikia jėgų keliauti, stumtis į priekį, tikėti savim, būti geresniu žmogumi, labiau už save pastovėti. Meilė mane pakeitė. Meilė man pakerta kojas, paverčia minkštesne, labiau tikra. Prie jo aš galiu būti tokia, kokia būnu savo mintyse. Šiek tiek egoistė, rūpestinga, vaikiška. Meilė man netrukdo reikšti savo norų, ji skatina jų siekti. Tas jausmas toks galingas ir svarbus išgyvenimui, kad pradedu negalėti būti be jo. Be tų ilgų blakstienų, švelnios odos, apgamų ant nugaros, didelių rankų, šypsenos. Man patinka, kai jis bando nuslėpti juoką, kai vadinu jį visokiais vardais. Man patinka, kaip jis prisipažįsta, kad po dienos manęs pasiilgo ir vis dar kasdien kartoja, kad myli. Aš dievinu jį, dievinu jo meilę ir savo meilę.

[1-told-you]

Ruduo jau prasidėjo

Tuoj ryte, kai gersim kavą, bus šalta kojų pirštams. Tuoj tems dar greičiau ir greitai grįšim iš darbo degant gatvių šviesoms. Tuoj be perstojo lis, o vakarus leisim su arbata ir filmais, o ne mieste su vynu. Tuoj kris lapai, tuoj brisim per balas, tuoj nešiosim šiltus megztinius. Ruduo yra labai gražus metas, kupinas nostalgijos ir ramybės. Paskutines šiltas dienas išnaudojam atsiminti vasarai, o kai vėsu, mėgaujamės tuo, kad galima drybsoti lovoje. Nors pirmi rudens ženklai jau yra, niekas nenori pripažinti, jog vasara iš tiesų eina į pabaigą ir, regis, trumpai, trukusi, vėl negrįš iki kitų metų. Šiais metais taip ir nenuvažiavau prie jūros, nepavažinėjau dviračiu mišku, nepadariau daug dalykų. Vasara buvo sunki emociškai ir kasdien priversdavo susimąstyti, kiek aš visko praleidžiu. Vis dėlto, ji praėjo greičiau, nei tikėjausi. Noriu, kad tai tęstųsi, noriu, kad nedingtų tie šilti vakarai ir saulė, žali medžiai, šiltas vanduo. Noriu, kad dar pasiliktų, bent trumpam.

[1-told-you]

Ar žinot tą jausmą, kai kažkas taip įauga į sielą, kad paskui sunku to atsikratyti? Kartais tai būna nostalgija, kartais tai būna liūdesys, o kartais tokia meilė gyvenimui, kad jau nuo pat tada, kai ryte sunkiai pramerki akis, kūnas pritvinksta tokia šviesia energija. Spalvos atrodo ryškesnės, oras atrodo šiltesnis, aiškiau jauti kitų odą, jauti linijas, linkius, duobeles ir gumbelius. Būna tai gera, norisi ne sėdėti, ne gulėti, o kažkur eiti, juoktis, pasakoti ir domėtis kitų gyvenimais. Tokias dienas tiesiog dievinu. Vieni sako, kad tai tiesiog gera nuotaika, kiti sako, kad tai sėkminga diena, o aš manau, kad tai tas laikas, kai pabundi iš sąstingio, kai matai pasaulį tikrom spalvom. Kad ir kiek tas betruktų.

[1-told-you]

Kvailumas

Labiausiai man nepatinka susidurti su kvailiais. Žmogus gali būti sarkastiškas, piktas, susireikšminęs, labai besididžiuojantis savo išvaizda, skupus, liūdnas, nuobodus, ar vakarėlių liūtas - visi turi savų pliusų ir minusų, tačiau kvailumas yra ta savybė, kuri prasilenkia su viskuo. Tau nebūtina išmanyti politiką, ar baigti mokyklą, universitetą vienais dešimtukais, tau nebūtina turėti magistro diplomo, tau nereikia užimti vadovaujančios pozicijos, kad būtum apsišvietęs ar galėtum diskutuoti įvairiomis temomis. Protingas žmogus nebūtinai turi skelbti apie savo galimybes, nebūtinai turi pirmauti. Aš net nežinau, kada tiksliai suvokiama, kad kažkas yra kvailas. Tu tiesiog žinai. Jam nereikia parašyti "ačiū" su ų, kad žinotum, jog nebenorėsi su juo bendrauti. Būna žmonės nemoka rašyti, bet vis tiek nėra kvaili, tiesiog kitur jiems sekasi geriau. Kvailumas yra toks bruožas, kuris erzina. Tas žmogus niekuo nesidomi, jokia jokia sritim, kalba tik apie materealius dalykus, nemoka palaikyti pokalbio, galvoja, kad yra teisingiausias pasaulyje, bijo pripažinti klydęs, nesimoko iš patirčių ir pan. Kvailumas yra užkrečiamas, kaip liga. Prašau, nepamirškim pasiskiepyti.

[1-told-you]

Vasara

Vėsūs vasaros vakarai jau čia pat. Greitai temsta, dažnai lyja. Tokiomis akimirkomis lengva paliūdėti ir susiprasti, kad ne tiek daug jau ir liko. Dangus vis dažniau tampa rožinis arba tamsiai pilkas, žolė - šalta, o ant šaligatvių mėtosi parudę lapai. Vis dar vasara, tačiau kažko jau pradeda trūkti. Gatvių šviesos įsižiebia daug anksčiau, o ir tik plono megztuko nebeužtenka. Pasileidžiam trankią muziką, kad pasimėgautume paskutinėmis vasariškomis akimirkomis dar džiaugdamiesi saule ant odos. Tik ji jau nebe taip šildo. Išlaikykime tas akimirkas, ištempkime, kaip gumą, kad jos tęstusi kuo ilgiau. Kai iškišam ranką pro mašinos langą ir banguojam pirštais pagal muziką, kai išlipus iš ežero kūną nutvieskia šiurpas, o kojų pirštai būna murzini, kai aplinkui zyzia uodai, kai atsikėlus ryte balkone gera gerti kavą, kai ryškiai matosi žvaigždėtas dangus, o rūbai tvoskia laužo dūmais. Nepamirškim.

[1-told-you]

Jų laimė

Jie juokiasi aukštai iškėlę galvas, primerkę akis, lyg jos taip pat šypsotųsi. Jie laido sarkastiškus pokštus, apkalbinėja aplinkinius, lyg niekas nerūpėtų. Jie pritaria vieni kitiems dramatiškai sumušdami delnais, apsikeisdami šūkaliojimais. Grįžę namo jie pasideda daiktus, ištiesia kojas ant sofos ir maigo telefoną. Mintimis bėga dienos vaizdai, tuščių pokalbių nuotrupos. Viskas, ką jie moka - būti tokiais, būti kvatojančiais liūtais, kai stebi kiti. Namuose jie tyliai pasidaro arbatos, stebi Instagramo poras, gražius saulėlydžius, glosto šunį, o duše apmąsto, ko jiems dar trūksta gyvenime. Vieni, nors ir dažnai apsupti žmonių, jaučiasi vieniši, kiti išgyvena dramas namuose, treti bijo garsiai pasakyti, ką galvoja. Jų laimė, kad moka trumpam apsimesti, kad viskas yra puiku ir spalvota. Jų laimė, kad geba prispausti save prie sienos ir liepti juoktis.

[1-told-you]

Jūra ir tu

Jūra raudona nuo vakaro. Gera grimzti į bangas, kojas panardinant į smėlį. Tylus dangus ir šiltas vėjas sustabdo laiką, o oras toks tirštas oranžinės šviesos. Medaus valanda - taip vadinu tokias akimirkas. Atrodo, kad gamta įsiūbuoja mane į savo glėbį, tvirtai apglėbdama rankomis, glostydama įraudusius, nuo saulės strazdanotus skruostus. Galvoje groja rami muzika. Be žodžių, tik melodija, kažkur girdėta tūkstančius kartų, sudėta iš daugybės dainų, kurias kadaise niūniuodavau. Lėtai šokam, pamiršę, kad jau temsta, o basos drėgnos kojos pamažu šąla. Su tavimi taip gera ir nebaisu. Glostai man rankas, pečius, plaukus. Ošimas įsiskverbia į ausis, nuramina. Tokie vakarai tirpsta, kaip vynas burnoje. Užpildo kūną, o tada mintis. Ir atrodo, kad nieko netrūksta.

[1-told-you]

Kirminas

Mano sieloje kartais apsigyvena kirminas. Jis palenda po oda, sukelia kankinantį niežulį ir jaučiasi tarsi namuose. Jis minta nerimu, nemeile sau, liūdesiu, abejonėmis. Kirminas įsirausęs taip giliai, kad jeigu visomis pastangomis jo ieškočiau, vargu ar pavyktų surasti. Būtent šitas kirminas man ir pakiša mintis, kad nereikėtų kažko daryti, kažko veikti, jis man kužda, kad palikau įjungta lygintuvą, kad netikėtai sprogs koks nors vamzdis ir aplies kaimynus. Kiekvieną naktį prieš einant miegoti kirminas pateikia man sąrašą kadaise ne taip padarytų dalykų, sukuria scenarijus, kad galėjo būti kitaip, arba kas būtų, jeigu būtų. Nuoširdžiai nežinau, kaip tą kirminą suvaldyti. Kartais jam visiškai pasiduodu, kartais kovoju iš visų jėgų. Tokius kirminus turime kiekvienas. Vieni nusprendžia jį ignoruoti, kiti klauso jo kiekvieno žodžio, o kai kurie vis dar ieško būdų jį sutramdyti. Mano kirminas visgi nėra mano didžiausias priešas. Aš mokausi atimti iš jo maistą, priversti jį badauti. Kai kyla kokia mintis, pastūmėta kirmino, aš pradedu mąstyti, kokia nuotaika tuo metu gyvenu. Jeigu jis man sako, kad šiandien nereikėtų niekur eiti, nes atrodau šlykščiai, pagalvoju, ar iš tiesų taip ir jaučiuosi. Jeigu jis man sako, kad neužrakinau durų, prisimenu tai, kad nebuvo nei karto, kada jų neužrakinčiau. Neduokime kirminui valgyti. Pamažu, iš lėto. Ir vieną dieną galbūt suprasime, kad mūsų kūnas tapo jam nebegyvenamas, o mūsų siela nebėra jo šiltas guolis.

[1-told-you]

Tvarkingi namai, tvarkinga siela

Kai tvarkau namus, atrodo pamažu išvalau ir dulkes iš savo minčių. Sudėlioju viską į lentynas, išsiurbiu visus apdulkėjusius kampus, tvarkingai viską sukraunu į savas vietas. Tai tikrai padeda negalvoti apie nieką, tik apie tai, kad namuose turi būti švara. Su kiekviena palaistyta gėle ir nublizgintu paviršiumi atsigauna mano siela. Visada galvojau, kad namai turi būti tokie, kad juose laisvai galėtum vaikščioti basas ar gulėti ant žemės. Namai man - visiška ramybė. Tai vieta, kur nori grįžti po kelionės, įsijungti lėkštą filmą ir ištiesti kojas. Tai vieta, kur slepiasi daugiausiai privačių pokalbių prie kavos, apsikabinimų, raudų. Kur užmiegi ramiai, kur gera klausytis audros už lango ar nebijai vaikščioti nuogas. Tvarkant namus, tvarkau savo išsibarsčiusią galvą. Būna taip gera, tylu ir švaru.

[1-told-you]

Dažnai kyla klausimas - "ko iš mūsų nori?" Ko nori tėvai, ko nori darbdaviai, ko nori draugai ar antros pusės? Ko jie nori, bet nepasako? Juk žymiai lengviau būtų žinoti, ko iš tavęs tikimasi, kad duotum geriausius rezultatus. Jei žinočiau, ko reikia, kad dirbčiau man labai tinkantį ir patinkantį darbą, juk tai ir daryčiau. Jei žinočiau, ko tikisi mano geriausias draugas, taip ir elgčiausi. Nebūtinai. Dar didesnis klausimas, slypintis už visko yra "ko norime mes patys?". Ar norime atsipalaiduoti ir būti savimi, ir tikėtis, kad mus priims tokius, kokie esame be jokių apsimetinėjimų, ar norime įtikti, būti kažkuo didesniu, geresniu, protingesniu, kad visi aplinkui mūsų trokštų? Dažnai šie du dalykai prasilenkia ir gaunasi tai, na, kas ir gaunasi. Pagaliau man išaiškėjo tik vienas dalykas, kad visiems geras nebūsi. Žinoma, stengtis būti geriausia savo versija yra sunku, nes juk tiek daug galime padaryti, išmokti, pasakyti. Galime ir daugybę kartų suklysti. Bet tai yra daug vertingiau nei apsimetinėjimas. Jei nemeluosime per darbo pokalbį, galbūt ne taip greitai susirasime darbą, bet pateksime ten, kur tikrai galėsime pasirodyti geriausiai, kaip mokame. Jeigu išmoksime pasakyti draugams, ar tėvams, kad kažko nenorime, jie supras, kad turime savo nuomonę ir patys lipdome iš savęs žmogų. Manau, kad svarbiausia yra nemeluoti patiems sau, negalvoti apie save nei per gerai, nei per prastai, tačiau ugdyti save, kiek galime.

[1-told-you]

Instagramas valdo pasaulį

Subtiliai mylėti save yra nepaprastas pasirinkimas. Tai sunku, užima laiko ir velniškai daug pastangų. Mes pergyvename žiūrėdamos į veidrodį ir matydamos celiulitą, strijas, papildomus riebalus ant šlaunų, rankų ar pilvo, smerkiame, kad turime pagurklį, ar, kad neatrodome, kaip „tos iš instagramo“. Gyvenimas tada atrodo toks sudėtingas. Sunkiai prisiverčiame save sportuoti, sveikai valgyti, o kai kurie net ir tai darydami vis tiek neatrodo, kaip labai trokšta. Kaip viską suspėti? Kaip išsimiegoti, negerti kavos, nerūkyti, kaip vietoj pyrago gabalėlio kavinėj užsisakyti arbatos ir salotų? Atrodo, vis daugėja pasirinkimų, bet meilė sau neatrodo lengvesnė. Tai iššūkis. Svarbiausia, kad mes pastoviai lyginam save su kitais, galvodami, kad jiems yra lengviau. Grožis yra toks palenkiamas ir subjektyvus dalykas, kad tai neturėtų būti taip sunku. Turėtume mylėti save ne už ilgas kojas ar liekną liemenį, o už drąsą, atvirumą, gebėjimą kovoti. Išmokim priimti save su klaidom, su randais, nesimpatiškais kojų pirštais ar per dideliu užpakaliu. Nebijokim vasarą užsidėti maudymuko, nebijokim kitų akių, kai iš po sijono išlenda celiulitas. Neteiskime savęs tiek daug, nes kai kurių dalykų kiti net nepastebi. Tas, kas myli, kad rūpinasi, tai darys net ir tada, kai rankų nagai bus nelakuoti, kai atsikelsime susivėlusios ir užtinusios, kai kojos bus neskustos savaitę. Kaip išmokti nekreipti dėmesio į kitų apkalbas ir palyginimus? Kaip išmokti pamilti save su trūkumais?

[1-told-you]

Kartais tenka rinktis: realybė ar beprotybė. Savo energiją dovanojame tiems, kurie priverčia mus tapti kitokiais žmonėmis, bando pakeisti mus iš pagrindų. Žiauriai sunku atsilaikyti, todėl kartais tenka apsimesti kažkuo kitu: būti linksmais ir maloniais, kai plyšta širdis, sakyti dalykus, kuriuos ne visada galvojame, sutikti su pasiūlymais, kurių nenorime. Tada viena dieną pasižiūrime į veidrodį ir suprantame, kad nežinome, kas esame, nežinome, kur einame. Visai netyčia tampame kažkieno sugeneruotu projektu. Stengtis pateisinti kitų lūkesčius yra gražu, tačiau dažnai neteisinga. Bandydami atitikti kitų sukurtus standartus mes skandiname save vis giliau ir giliau, kol nebeatpažįstame to balso, kuris šneka galvoje. Labai sunku išmokti žodį „negaliu“ pakeisti į „nenoriu“. Bet jeigu nesistengsime to daryti, liksime suplyšę. Kažkur viduje mes žinosime, kad mieliau rinktumėmės kitaip, galvosime, kas būtų jeigu būtų. Pati neišmokau to daryti, bet labai noriu.

[1-told-you]

Gyvūnas viduje

Nerimas yra kaip viduje paslėptas gyvūnas. Jis inkščia, kai jo neišleidi, draskosi, veržiasi. Kai pajunti, kad nebegali išlaikyti, jis iškiša nosį į lauką ir sukuria tikrą audrą. Per panikos atakas man aptemdavo akyse, nebegalėdavau išstovėti vienoje vietoje, širdis spurdėdavo, kankindavosi. Galvodavau, kad viskas slysta iš rankų, galvodavau, kad esu nenormali ir bijodavau kiekvieno žodžio ar prisilietimo. Geriausia būdavo sėdėti vienai, atokiai, kad niekas manęs nematytų ir nežinotų, kas man darosi. Kova tęsiasi labai ilgai, tai sunku. Bet apstu prašviesėjimų, kai džiaugiesi gyvenimu ir viskuo, ką jis duoda. Atsimenu, kai pirmą kartą visą dieną nebuvo panikos atakų, jaučiausi taip, lyg būčiau pradėjusi savo kelią į laimėjimą. Taip ir buvo. Kartais užtenka gero straipsnio, artimo žmogaus žodžių (ne guodimo, ar sakymo, kad supranta, nes dažnai negali suprasti, ko nepatiri), ar paprasto, bet sunkaus suvokimo, kad viskas yra tavo rankose ir turi kovoti už savo teisę būti laimingu. Tie, kas žino apie ką kalbu, nenusiminkit. Jūs galit eiti į darbą, galit auginti vaikus, galit turėti artimų žmonių, galit būti mylimi ir siekti kažko daugiau. Reikės daug stiprybės, kantrybės, bet kol yra tų, kurie stengiasi, kol stengiatės patys - jūs galit.

[1-told-you]

Nerimas

Kartais atrodo, kad laikas sustoja ir išsiplečia. Ypač, kai patenkame į bėdą. Kiekvieną sekundę galvoje sukasi mintys, kaip pakeisti situaciją, kaip išlipti iš duobės neišsipurvinus. Dažniausiai tiesa būna ta, kad neišsitepęs neišsisuksi. Štai ir dabar, ieškau tokio darbo, kad dirbdama galėčiau mėgautis. Nelengva nei ieškoti, nei rasti, nei žinoti, ar tikrai nepateksi į prastą vietą. Kartu su darbu ieškau ir ramybės viduje. Dabar sėdžiu balkone, užsidegus žvakes, su arbata, knyga. Šilta. Jauku. Tačiau ar taip taika ateina į vidų? Knygoje rašo, kad tik baigęs nerimauti žmogus pradeda iš tikrųjų gyventi: jam sekasi darbe, sveikata būna puiki, aplinkui sukasi tik mylimi žmonės. Jis nebijo, nesijaudina, nes jau žino, ką darytų blogiausiu atveju ir jau susitaikė su galimų blogybių pasekmėmis. Kiek daug dar turiu išmokti.

[1-told-you]

Kai man sunku

Kai man sunku, aš grįžtu į namus ir jį apkabinu. Viskas stoja į savo vietas. Įkvepiu jo šilto kvapo, pabučiuoju į kaklą ir tampa taip ramu. Pamirštu, kad visą dieną nesisekė, kad kartais norėjosi verkti. Kai man sunku, aš pasakau, kaip stipriai jį myliu ir išgirstu tą patį. Žinau, kad jeigu susimausiu, jis bus šalia ir padės man atsistoti, nuvalys purvinus kelius ir skatins vėl eiti į priekį. Jis dažnai man sako: „Tu tokia stipri“. Dėl jo ir noriu tokia būti, noriu, kad manim didžiuotųsi. Kad matytų, jog net ir ašarotomis akimis ir subraižyta siela galiu atsitiesti. Kai man sunku, aš pagalvoju, kad grįšiu į namus ir jį apkabinsiu. Ir viskas stos į vietas.

[1-told-you]

Kelionė

Pro mašinos langą mes ištiesiam rankas ir gaudom orą. Tu juokiesi, o saulė šviečia į akis. Greitai praslenka žolė, kalnai ir akmeniniai namukai. Susilieja vaizdas ir apsisuka galva. Taip gera, kad dreba širdis. Kelionė į mišką, į vandenį, į rūką – su tavim aš visur. Ir šiurpsta oda vien pagalvojus, vien prisiminus, kas dar tik bus. Glostau tau kaklą, o tu žiūri į kelią. Mano venomis teka meilė. Kai paliečiu tavo odą – ji persiduoda raudoniu į tavo skruostus. Akys šypsosi. Tu taip mane myli. Atiduotum man jūras, žvaigždynus ir skausmą. Tu esi šalia, kai nieko aplinkui nebūna; kai kalbu per miegus, kai keikiuosi ir pykstu ant savęs. Priimi mane visokią, priimi su klaidomis. Pirmi kartai yra nuostabūs savo trapumu. Pirmas bučinys, pirmos glamonės, pirmos kelionės. Man su tavim kiekviena diena ir kaip pirma, ir kaip tūkstantinė. Atrodo pažįstu, atrodo žinau, bet nepriprantu, kad tai mano. Vis dar nesuvokiu, kad tas žibantis žvilgsnis yra skirtas man, ir šypsena – man, ir širdis – man.