Tą kartą nusipirkai didelį jogurto su vyšniomis indelį. Iki tol pirkdavai tik mažesnius, purkštaudavai ir nesuprasdavai, ką gali dominti kitokie. O vyšnių irgi neapkentei. Taip niekad ir nepaklausiau, kodėl jį išsirinkai. Galbūt nujautei, kad jis liks mano miniatiūriniame šaldytuve ir po paskutinio mūsų atsisveikinimo, ištarto paskubomis ir apsimiegojus, dar ne visai suvokiant realybę. O gal toks ir buvo planas. Lyg susitarę nei vienas neužsimininėme apie paliktą daiktą, jis pakibo ant neaiškios linijos tarp buvimo ir nebuvimo. Šiaip ar taip, ir vyšnias, ir didelius jogurto kiekius mėgstu, bet kažkodėl nenorėjau jo nei matyti, nei, tuo labiau, vartoti. Kartu su juo iš lėto rūgo (o gal brandinosi?) mano mintys apie paskutinių mėnesių situaciją. Atsakymas atėjo staiga ir stovėjo prieš mane visiškai nuogas kad ir kur bebūčiau, kad ir ką bedaryčiau. Žinojau, kaip reikia pasielgti. Žinojau taip aiškiai, konkrečiai ir vienareikšmiškai, kad mane tai gąsdino. Sprendimų priėmimas visada buvo mano silpnoji pusė, tad ir tą kartą bėgau nuo jo, slapsčiausi ilgiausiose knygose, pajūrio smėlyje, betiksliuose pasivaikščiojimuose ir painiuose paaiškinimuose sau, bet ištarti žodžiais niekaip nesugebėjau. Dar ir dabar mokinuosi atpažinti ribą, kur apmąstymų per daug, o veiksmų per mažai. Suderinti pasyvumą ir impulsyvumą.
