Tik puošiantis stalą
Ar nebijai prisiartint, prie šitokio gylio
Kai baigiasi viskas ko pamiršt negalėjai
Ir mintys sujauktos panėrė be ryto
Be nerimo visas kūnas, tylėjai
O šviesos gesinkit rankas tų žarų
Per kaitrios pėdos, ar smėlis po jom
O tvaikas skausmo nurims pamažu
Kai vėl paženklinsi viską datom
O ryto gausmas nuneš į dienas
Kai dangaus šviesuliai virė kavą
Ir tuomet ramiai pažvelgs į dausas
Arbatinukas tik puošiantis stalą
Ir laikas nebėgs, o vysis tave
Nes tau jau nerūpi ar mėnau slapčia
Žiūrėdamas tik pavydi tik čia
Kai gamtos šauksas vėl liečia nakčia

















