Čia padėjau galimybę išlikti

[alwaysyourfirst-blog]

Tik puošiantis stalą

Ar nebijai prisiartint, prie šitokio gylio

Kai baigiasi viskas ko pamiršt negalėjai

Ir mintys sujauktos panėrė be ryto

Be nerimo visas kūnas, tylėjai

O šviesos gesinkit rankas tų žarų

Per kaitrios pėdos, ar smėlis po jom

O tvaikas skausmo nurims pamažu

Kai vėl paženklinsi viską datom

O ryto gausmas nuneš į dienas

Kai dangaus šviesuliai virė kavą

Ir tuomet ramiai pažvelgs į dausas

Arbatinukas tik puošiantis stalą

Ir laikas nebėgs, o vysis tave

Nes tau jau nerūpi ar mėnau slapčia

Žiūrėdamas tik pavydi tik čia

Kai gamtos šauksas vėl liečia nakčia

[alwaysyourfirst-blog]

kasdien taip

Aš šiandien mačiau daug Tereikėjo išeiti man lauk O kiekviena sekundė paklydo Rodyklės laikrodžio nuslydo

Ir tyrais gaudesiais pakilo akys Žiūrėdamas į debesis jauties apakęs Nuo paprasto jausmo lyg būtum radęs visus vargus prieš tai užkasęs

Ir laiko vaikai bėkit į priekį O aš ten jay lauksiu su laikrodžiai sniege Nešaldykit rankų ir gyventi pakluskit o vėjai man brangūs tą laiką nupūskit

Netrugdo nei kelio vingiai netiesūs Ir maloniai spragsi laužai prisilietus `didžiuliam fotely su visais batais įkritus Aš džiaugsiuos pagaliau tavo veidą išvydus

O mėnesių dienos užmikit ramiai Te glosto jus mano akimirkų žiedai Ir tesiskleidžia pievos atviros edrvės Nes aš nesustosiu tiek laiko praverkęs Džiaugtis nesustosiu... Mylėt aš pasiduosiu...

[alwaysyourfirst-blog]

Dangų liečiau

Ar miego trūkumas taip į tą lovą traukia O gal išties artumas mano šaukia O vaike mano atleisk už išdidumą Deja, ne aš nešu šį skausmo bumą Tai manyje gyvenantis Jupiteris negęsta Ir marso kanijonai manyje dar bręsta O paprasti kilmingieji supraskit norus Pasakykit man kur tas gi rojus O gal kaip tik tylėkit alkani Aš ir pati pajausiu kur juda nešami Ir tie jausmai kur šneka nemaži Jie nesuaugę, bet tokie tikri… O meilės mano, palikit tuos džiaugsmus Juk siela reikalauja nudirt skausmus Tam, kad galėčiau pradėt naujas keliones kurios visos išties tęsia senas klajones O gyvenimo balsai ar aš esu? Jei taip tai kuriam pasauly dar galiu patirti vėjus keturių balsų ir sekti smiltis bėgančias tarp tų vaikų Ir vaiko pėdos neša viltį prisiglaust Ir vargšės akys ilgisi žmogaus ir mielas skausme nepalik dangaus Nes aš žinau kiek daug ten telpa Kiek aš galiu panešt, kiek mintys lenda. O mintys tilkit ir jausmų neklauskit ir prašau nespauskit vėjo atžalų Ir dar maldauju kartais prisiglauskit taip tyliai kad nebegirdėčiau jau gausmų ir paskutiniais medžiais savo padarų nunešk pasaulį velkantį randų kuriuos praranda gėlės žydinčios Ir platumos visatos mane lydinčios o meile prisiliesk darkart taip jautriai Ir tyrai žodžių vėl šnabždėkit glaudžiai Juk aš žinau tas jausmas kartais maudžia Bet juk išties paimk mane ir nepaleisk nei vienam krante nes ten kur plauksim nežinia bet kartu žiūrėsim viena linkme nei vienas nebijos užmigt rūke kol kitas būdraus tavam sapne ir sau lengvai klajos titaniko laive ar tu matei tą filmą, nesakyk kad neverkei. Žinau juk aš Ir kaip verkei ir kaip drebėjai ne, ne apie filmą aš. Apie naktis beribes ir sapno nebuvimą tylų ir kalno vienišas bures kurias nulaužei kaip stiklą birų Todėl svajoki meile o svajok

[alwaysyourfirst-blog]

Jei aš garsiai pasakyčiau

Jei ištarčiau tai garsiai ar kas pasikeistų Kur mano Dievas ar kas pasakytų Aš kaip smiltelė barstomam smėly Norėčiau skraidyti vėl dangaus mėly

O sapno paukščiai atneškit jėgų Ir Viltie mano neragink skausmų Ar tik čia ne jūra ir ne vėjai mano Kurie nešė dvelksmą ramybės kvapo

O vaiko juokas pažadins akis Ir leist vėl ir vėl kaip niekad išvyst Kaip akimirkos klaupias tarnauti Net dėl jaukumo tenka triukšmauti

Ir žvaigždės nebylios palikit kapus Tų, kurių mintys neapykantos tankios Ir prašau pajauski ryte vaisius Tikėjimo mano dar vakar aplankius

Juk bangos paimkit iš manęs tuos kardus Kurie veria taip širdį o vaike kandus Ir neapleiskit šlamėjimu savo vilties nes tik paplūdimio takas man ranką išties

O balsūs padarai neneškit dangaus Ten kur nesirodo net lašas brangaus Vienintelio Tokio tikro saldaus Gyvenimo kvapo tikėjimo trapaus

Ir meilės saulėtekiai bučiuokites tyliai Ir garsiai jūs juokitės šnabždėkit nebyliai O ašaros verkit kol aš pasedėsiu Neturiu čia jau laiko jei pykti turėsiu

Ir glaudžiai likimas atpirko rankas tos kurias glostė auksines vagas Tavo akių juoko salas Ten kur nebijo nieko prarast

Alsavimą gardų pajauski po odą Ir mėgaukis virpuliu savojo mielo Geriausio ir gėlo vienintelio jausmo Kuris taip tik atplėšia nerimą džiaugsmo

O kalnus patrauki nuo saulės manos Nors gal net nereikia ji jau žinos Ir švies taip plačiai ir ryškiai dainuos Tas pačias lopšines vaikams kitados

Tikėjimo lašas nuplauna man veidą Ir jūros ošimas taip virpina sielą Aš trokštu bėgti su vėju dar kartą Ir te sušildo smėlis ląstelę dar vieną

E.Š.  2015.03.14

[alwaysyourfirst-blog]

Užčiaupk tą liūdesį

Aš norėčiau kažką parašyti sau Taip kaip lietūs lyja dėl savęs Tam, kad tiesiog išlytų jau Tik taip kartais jie ištvers

O ryto giluma artėja Ir vakarai nebeatrodo mielesni Kur dingsta mano sapno fėja Ar buvome dar kada linksmi

Bet užčiaupk tą liūdesį Ir palik nerimo dausas Tiesiog išgirsk tą čiužesį Šviesias juoko bangas

Nepasiduoki tam, kas žlugdo iš vidaus Ir neleisk savęs pažemint kaip žmogaus Tik tu gali savy pakelti vėliavą tiesos Todėl ženki drąsiai į priekį net dėl lietaus

O, Žeme, mano, priimk vaikus Visus tuos pamestus lietaus lašus Tebūna ryto vertas vakaras ir te diena nuvalo visas ašaras

O prašau pasauli atsiverk ir vandenys nestokit plūsti Aš juk tikiu, gimiau gyvent Todėl te netrugdo niekas laimės justi

E.Š. 2015.03.12