Peter Solarz
🪼
cherry valley forever
Cosimo Galluzzi
he wasn't even looking at me and he found me
AnasAbdin
Jules of Nature
blake kathryn
titsay
Monterey Bay Aquarium
we're not kids anymore.
trying on a metaphor
noise dept.
No title available
I'd rather be in outer space 🛸
i don't do bad sauce passes
#extradirty
h
roma★
Lint Roller? I Barely Know Her
seen from Malaysia
seen from United States
seen from Germany
seen from United States
seen from Türkiye
seen from India
seen from United States
seen from Spain
seen from Singapore
seen from United States
seen from Türkiye
seen from United States
seen from Austria
seen from Switzerland
seen from Netherlands
seen from Malaysia
seen from Netherlands
seen from Malaysia
seen from Germany
seen from Germany
@dvestanti
Iš Namų atgal į vienišumo salą
Paryčiais stotelėje sėdėjo du liūdni sustingę kūnai. Susiglaudę kaleno dantimis ir bandė susišildyt paskutine cigarete, lyg elgetos, svajodami apie Namus.
Tik laiko klausimas.
Bet laikas neatsako - lekia, nes matyt, taip pat nebeturi laiko.
Heh po 3 metų sėdim jau šiltai Žopeliuke™️ važiuodami namo ir tyliai juokamės iš šąlančių stotelėj.
Gyvenimas tikrai keičias.
Šiandien bare sužinojau
Kad mano angelas sargas yra šalia sėdėjęs vyras su pilnu buteliu vodkos.
Man atrodo jis dabar baisiai nusigėręs, nes pizdec kas per chujnia atsiprašant.
Update: po 3 metų įsidarbinau tame bare. Jo nebesutikau, bet KIEK GI GALIMA
Naujas etapas
Šiandien gyvenimo vadeles laikinai duodu likimui su viltimi, kad karčios pamokos išaugins mane nauju žmogumi.
Išlaisvinta kvėpuosiu aš su gimtine tapendama jos takais. Nebesieksiu tobulybės. Nebeskubėsiu pralenkti laiką. Ir gyvensiu pagaliau dėl savęs.
Jis ne prijaukinamas šuo, o vilkas pamilęs bailę.
Aš žvėris
Inkstinktiškai riaumojantis geismu.
Žvėris, maldaujantis tavęs išnykt iš manų minčių ir tų sapnų, kur pisi mane lyg esam paskutiniai vilkai mintantys aistra.
Žvėris, krušamas kalte perpintų minčių, tempiamas paskui nuodėmingas pagundas, maldaujantis Dievo numalšinti nusidėjimo alkį.
Tik žvėrelis, virpantis tavęs...
Šiandien bare sužinojau
Kad mano angelas sargas yra šalia sėdėjęs vyras su pilnu buteliu vodkos.
Man atrodo jis dabar baisiai nusigėręs, nes pizdec kas per chujnia atsiprašant.
Sėkmingo tumblr blog paslaptis:
Maniakinė depresija.
Visko tuščiai per daug
Mano blogas paskutiniu metu toks apmiręs. Noriu pasidalint kaip jaučiuosi ir apie planavimą migruot atgal, apie santykius per atstumą, prikolus iš biologijos paskaitų arba tiesiog šeimos memes.
Bet kai visko per daug, ir esi pasimetęs nelaimėlis su apgailėtinom viltim - sunku suprast kaip ir kodėl kas vyksta, bei kaip apie tai jaučiuos.
Ps. Gal kas žinot kurios Kauno profkės moko kirpėjų profesija?
Tai kaip einas?
Jaučiuosi blet kaip girtas asilas, virš bedugnės vaikštantis ant lyno.
Miela vasara,
Prašau grįžk greičiau.
Reikia tavęs ir tavo šilumos. Ilgų dienų bei smagių naktų. Festivalių ir nerūpestingumo. Laisvės. Ir vėsaus lietaus kuriame vėl šoksim, dainuosim, juoksimės ir bučiuosimės. Ir to jausmo kai vėl basi lakstysim pievose, o po to jose gulėsim stebėdami vos įžiūrimas vasaros žvaigždes mąstydami “kaip nuostabu, kad viskas ir vėl gerai”.
Eina nx kaip bijau
Sustok.
Įkvėpk. Ir pagalvok: kurios iš tavo problemų tau rūpės po savaitės? Mėnesio? Metų?
O kas tau iš tikrųju rūpės, kai žvelgsi į mirtį ir jausi jos alsavimą prie kaklo- tokį šaltą ir tolygų?
Taip, gal jos nematysi dar ištisus dešimtmečius. O kas..tik mažas “jeigu”..
Jeigu mirtis jau už tavo nugaros?
Apie ką galvosi tu, prieš paskutinį sykį užmerkiant akis?
Kas iš tikrųjų svarbu dabar?
[Įkvėpta vieno žmogaus akistatos su mirtimi]
Apie dieną, kai turėjau mirti
Atsikėliau tą pirmadienio rytą ant savo mylimojo krūtinės. Jis šiltai šypsojosi ir išvertė mane iš lovos, nes lauke - pirmas metų sniegas. Kaip vaikai išsimaudę sniege gėrėm karštą vyną; skonis priminė laimę ir jaukią šilumą - visai kaip rytai su juo. Atsisveikindami rūkėm vyšnines cigariles ir kalbėjomės, kad ir vėl pasimatysim jau greitai. O sutemus ir sniegui ištirpus, aš jau sėdėjau viena oro uoste net nenutuokdama kas manęs laukia.
Ar tikrai neturėjo nukrist tas lėktuvas? Ar mes prakeiktieji tikrai turėjom likt gyvi? Kodėl mums visiems buvo duotas šansas atgimt?
Anyways, dabar jau dvi savaitės depresuoju, nes atrodo gyvenimą myliu, bet žinau kad tuo momentu kai lėktuve buvo chaosas ir panika, širdį spaudė kritimo jausmas, o mirtis žvelgė tiesiai į akis - supratau, kad negyvenu taip kaip turėčiau.
Tik kaip tai pakeisti? Kaip susiimti ir vėl...?
Drąsiai galiu teigti, kad pirmą kart gyvenime grimzdu ne į liūdesio liūną, o nežinomybę kur mane gyvenimas toliau nublokš.
Gyvenime, kaip drįsti...
Kaip drįsti tyčiotis iš manęs?
Kaip drįsti atimti laisvės ir laimės galimybes?
Kaip drįsti duoti tiek daug iššūkių ir baimės?
Kaip drįsti mane nublokšti taip toli nuo namų?
Kaip drįsti kelt abejones ar aš pasiruošusi pasiaukoti?
Kaip drįsti priverst mane netikėt ar iš vis noriu gyvent, valgyt, mylėt?
Kaip drįsti kankint mano artimuosius? Jie juk nusipelno daugiau nei aš.
Kaip drįsti mane mokyti?
Kaip drįsti mane auginti žmogumi?
Meile, maldauju, grąžink mus Namo.
Jo gyvenimas sunkus, bet zinai kas sunkiau? Nesusijuokt is random zmoniu pokalbiu autike
Dar sunkiau yra nenusižvengt kai vairuotojas staigiai sustabdo autobusą ir įkyrus vaikas trenkiasi galvą į priekinę sėdynę.
