words and views.

are what you say and see, when you say what you see and see what you say.

[memoriastoica]

Black Rain (1989)

[neverevera]

Will robots be melancholics tomorrow?

[neverevera]

DABAR

[chorus; x2]

Dabar įkvėpk. Iškvėpk. Sutelk dėmesį, dabar. Dabar įkvėpk. Iškvėpk. Sutelk dėmesį, į dabar.

[verse 1] Kur aš būsiu? Kokiu vardu mano žmona… šauks mūsų vaikus, ir kiek jų bus? Kurioj šaly statysiu aš pavėsį? Ir kuriam paplūdimy mes rytą pasitiksime nuogi? Ką pasiliksiu atminty, o ko norėsiu niekada neprisiminti? Kuo galėsiu girtis, patylomis, net, kai būsiu girtas? Kuo išsiskirsiu, kai nebegersiu, neberūkysiu? Kaip aš mirsiu? Ar tai jau pabaiga? Ar tik pradžia? Aš gimęs atėjau iš niekados į čia, ir niekada nebus gana, tol, kol nebūsiu – dabar ir čia. Ar nuomone plačia turėčiau stot, ar krūtine, už savo norą žinot geriau? Nors to niekada nepalaikiau – aš neneigiu savo ydų, bet nežinau, ar neigsiu jas vėliau.

[chorus; x2] Dabar įkvėpk. Iškvėpk. Sutelk dėmesį, dabar. Dabar įkvėpk. Iškvėpk. Sutelk dėmesį, į dabar.

[verse 2] Rytojus ne už kalnų, tai tik kita diena, dabar ir čia. O kas ten už kalnų? Ne viena pradžia, pilnatis ir saulė saujoj paslapčia gimstanti aušra keičiasi ir verčiasi diena. Ir žmogiška klaida – ji tik dalelė grožio, kaip migla, atspindį sugėrus akyse emocija pilka, tokia tikra. Joje plaukiu nežinioje, kas aš esu: pilna padangė spindulių, ar slepiuos už debesų lįsdamas iki ausų? Kokių tam reikia priežasčių? O gal pakanka tik savų minčių prie dėlčių? Kiek skaičių ir kokių trūksta iki pilnačių? Kaip suprast teisingai kas gi tu? Kas mes kartu? Ir kiek reikia dar kitų, kad judėtume pirmyn, o ne ratu.

[chorus; x2] Dabar įkvėpk. Iškvėpk. Sutelk dėmesį, dabar. Dabar įkvėpk. Iškvėpk. Sutelk dėmesį, į dabar.

[neverevera]

GREITAI

[verse 1] Noriu… Visko… Greitai… Noriu visko greitai ir dabar man reikia dar. Lėtai netinka, ilgi vakarai nelimpa, tinkas byra nuo lubų… ant plaukų… o kaip kitaip gi pakilsi virš debesų, tik jei suprasi, koks tu esi, aš toks nesu. Aš…

[chorus 1] Noriu… Visko… Greitai… Noriu visko greitai ir dabar man reikia dar. Duok man… Pasiimt. Ir pasisemt. Duok man… Pavyt. Ir pagyvent. Noriu… Visko… Greitai… Noriu visko greitai ir dabar man reikia dar.

[verse 2] Nešu dar porą žiburių vietoj akių, kartais verkiu, taip, kaip ir tu. Svajoju ne tokiu tempu, ne tuo kampu, būna net nepastebiu, kuo aš tampu, nes…

[chorus 2] Noriu… Visko… Greitai… Noriu visko greitai ir dabar man reikia dar. Duok man… Pasiimt. Ir pasisemt. Duok man… Pavyt. Ir pagyvent.

[verse 3] Man rodos, taip lekiu, lyg be minčių, retsykiais delsiu, kvėpuoti pamirštu, tada verčiu tai, ką sau žiobčioju, tai nesvarbu – čia žemė nebylių, kur…

[chorus 3] Noriu… Visko… Greitai… Noriu visko greitai ir dabar man reikia dar. Duok man… Pasiimt. Ir pagyvent. Duok man… Pavyt. Ir pasisemt.

[verse 4] Eik po velnių, pasauli be ribų, mano pasąmonė, jaučiu, tarp rėmų keturių, ir man jai atsiduot smagu, ji – deja vu – vis pamiršta, kad smagiau paišyt už paraščių.

[chorus 4] Duok man… Pasiimt. Ir pasisemt. Duok man… Pagyt. Ir pagyvent man reikia dar.

[neverevera]

VISKO

[chorus 1] Kai nori daug, o tiek nėra, pati pradžia – kaip pabaiga. Kantrybė senka, atminty sausra, kvėpuojant dega – tai dilema.

[verse 1] Buto, ne prabangaus, bet kad patogus ir madingas būtų, kratyti pelenus nuo lubų antresolės, kad visos trys namuose turėtų savo roles, grynos kaip sniegas kokos ir užsigerti kolos. { Visko! } Žolės stiprios kaip viskio ir pinigų kad vis įkristų be darbų, jei neminėjau – dar labai geidžiu meilės be kalbų, nepaisant visko pakilt virš debesų, nevaikščiot tarp žmonių. { Visko! } Važinėti greitai ir lėtai, išskrist ilgam ir laikinai, atostogų, kad pailsėčiau nuo atostogų, ir etikečių – kad galėčiau heitint ištisai ir po to vis tiek pakiltų aitvarai. { Visko! } Kabrioleto atviro ir vidurinio piršto kiekvienam atvejui, parodyt jį senatvei ir likti pagrindinėj gatvėj, kur minios paauglių, kurių aš nekenčiu, kuriuo ir pats esu. { Visko! }

[chorus 2] Jis visko ieško, neranda nieko, ir net, jei rastų – tikrai pamestų. Jei netikėtų – vėl atidėtų, ir būtų visko daug daugiau.

[verse 2] Kad būtų krūta ir tai niekados nepasibaigtų, kad visos krūtys krutėtų tik aplink mane, pasisodinčiau daržą rūtų ir laimingas būčiau jame nerasdamas žibučių… { Arba ne! } Kad sektųsi darbe nuobodžiame, kad niekados neatsibostų kovos sostų, o supratimas apie save ateitų geras iš postų CV ir ekrane, užsikonservuot tobulume. { Arba ne. } Nutraukt svajonių virtines, nebeišeiti pragare iš virtuvės, progresą leveliais išsaugot žaidime, nepatogius nukirpti, nuolat girtis, ir kažkaip ramybę rasti lėkime. { Arba ne! } Dar prieš laiką mirti, spėjus sąžinei karčius nudirti, jai skaudžiai spirti ir skęst bjauriam atvirume, nekęst ir būt nekenčiamu, bet nepamirštamu, ir pasiskandint įžūlume. { Arba ne! }

[chorus 3] Jis visko ieško, neranda nieko, ir net, jei rastų – tikrai pamestų. Jei netikėtų – vėl atidėtų, ir būtų visko daug daugiau.

[neverevera]

NORIU

Aš noriu išvažiuot į Portugaliją, kur merginų akys ne mėlynos, o žalios, nes plaukai rudi ir kitaip negali jos. { Ir kitaip. Negali. Jos. } Aš noriu pamatyti pilį vandenyne, dešimt metrų gylyje pabūt su žuvimis. Po to pavirst žmogum-amfibija. { Po to. Pavirst. Žmogum. Amfibija. }

Aš noriu…

Aš noriu.

Ant smėlio sėlint vakare, draugus užklupti sėdinčius rate. Po to ryte rąžytis vis primerkus vieną akį nejučia. Kol danguj dar saulė ir delčia. { Saulė ir delčia. Saulė ir delčia. }

Verčiau nebesvarstyti, kas verčiau, nebevartyt bukletų, kur varčiau anksčiau. Ir ką pirkau – tas mane nupirko pirmą, bet aš nenusipirkau. { Aš savęs. Nenusipirkau }

Aš noriu…

Aš noriu.

Aš nežinau siužeto vingių, linijų, tos fabulos – jos netobulos. Kaip man, kaip obuoliui, tos obelys – jos tokios ne kaip aš, jos tokios tolimos. Savaitės skardžiai aidi „jeigu“ iš ateities, vis tiek jos nekeičia praeities, istorija išlieka tokia ne kokia noriu, vis tiek turiu dar vieną progą, dar turiu rytojų. { Aš noriu. }

[neverevera]

smala.

Oda, auksas, juoda. Oda, oda, auksas, juoda. (x4)

Aš kaip juodas skystas azotas, su spirito laipsniais. Sunku net suprasti - mane uostyt ar leistis? Rasi mane tuščiuose kapuose, bet neieškok prieš save, nes aš galvose. Kartu dar ir tavo. Įžvelk akyse. Iš esmės, ant bangos, pudrinom nosim bandos, pirštais ieškau, kur tiršta, nebijau paliesti smalos. Aš ateinu be kovos, atsinešu trigrašių keletą. Tu pažįsti mane, kaip tą, kuris penktadienio vakarą kelia. Tą, kuris velia, tavo plaukus ir veda iš kelio. Kaip tą, kuris sekančią dieną sąžinę gelia. Ir niekad tavęs neišgelbės moralė, nes aš pasislėpsiu chorale, Kol tikėsi kaip amen. Iki pirmosios minties, kad gali būti kitaip, iki mirties. Kai tau ranką ištiesiu, žinosi, kad nieks nepadės. Kai sėdėsi - judėsiu, kol storėsi - kūdėsiu. Kai gulėsi pavargęs, aš tiesiog atsitiesiu.

Oda, auksas, juoda. Oda, oda, auksas, juoda. (x4)

Aš kaip juodas minkštas aksomas - prabangus ir bereikšmis. Malonus toks, net keistas, beveik kaip paveikslas. Traukiu tave ateit vakare, pasilikt naktyje. Pasisemt iš mėnulio jėgos, žiūrint į nuogas krūtis ribos. Pabūk dar truputį, nelauk - neatstos. Čia mintys kyla įkyriai, susitarimai įvyksta nebyliai. Kontaktais akių, pažiūrėk, kaip laku. Pajausk, kaip klampu, šiandien nepasieksi namų. Čia vaikai tamsoj užaugs be tėvų. Sprendimai trumpi it haiku, nereikalauja IQ. Prisijunk prie gaujos, kurioj tu? Pramogos naujos ir senos, taip ir gyvenam. Lipk į fontaną ir semiam - krenta saujom vanduo, Bet nesustokim ties tuo. Koks laiko vaidmuo? Tavęs niekas nelaiko - tad rūpinkis juo.

Oda, auksas, juoda. Oda, oda, auksas, juoda. (x4)

[neverevera]

nusivylimas : 2/7 rutina

Laikrody – antradienis, pradedi parintis, galvą maudžia, smegenys virsta garu per ausis, pučia vakaris, lyja ir šalta, nesijauti tikėti galįs. Net, jei sutiktum dievą lyg brolį savo kely, tu tik nudelbtum akis, į vieną sutelktum mintis, suglaustum ausis ir norėtum pradingti išvis. Tavo viltis seniai jau numirus, iš skaistyklos išėjai paskutinis, kodą suvedęs, užtrenkęs duris ir raktus, grandinę su savim įsidėjęs kartu į namus. Eini ir jauti burnoj kaip kartu, saldumą pamiršęs, tarpais – įniršęs, imi pykt ant savęs, nes ant kitų negali. Tai – tik epizodai keli, kai neveikia prozakas – kažką dar jauti, jauti, kaip nerimas kyla, padangos dyla, padai jau svyla, trečią savaitę turbūt. O prošvaistės blunka, jutimai atbunka, kas dar pasibels į duris? Prašom, užeikit – vietos surasi, laiką pramesi, sau duobę iškasi. Ir būsi toks, kaip visi. Kartosi, kaip mesi, bet tai labiau sau protą pisi negu gilią šaknį kasi. Selassie, c’est la vie. Taikysies, pyksi, pats sau atleisi, nieko pakeisti neleisi. Kai tai kartosis šeštą savaitę – priprasi ir lauksi, kol visi planetą paliksim basi. 

[neverevera]

visko.

Aš noriu tų rytų. Šešiolikos kaip dvidešimt šešių. Kai gali daugiau nei nori, o noris tik riedėti parke ant takų ratu. Kai dar rasa laikos ant žolių, kai trokšti atsigerti burbulų, po to – šiek tiek silpnų. Suvilgyt tik. Planas toks, bet nieko, jei tai virsta posėdžiu iki išnaktų su būriu ištikimų. Ir po raidos žolė, kai tarp pirštų tirpsta, stebint saulę vakarų. Ir viskas be priežasčių gerai kad būtų, būt gerai. Be kompromisų, omeny turiu ne šiaip sau, o pilnai.

Aš noriu tų pietų. Dvidešimt šešių taip, kaip šešiolikos. Kai norisi daugiau negu gali, o gali tiek, kiek draugų turi. Kai rinktis reikia iš lėkščių, o ne iš patiekalų, kurių kilmė toli, nesvarbu, kurioj šaly esi. Ir skonių daug, ne jais pintų pozuotų sakinių, įkvėpt minčių, tokių pat paprastų kaip kelias man po kojomis, jas vis dar varant svajomis. Ir vakarui artėjant, sustojus, girdėti, kad dar viskas prieš akis.

Aš noriu vakarų. Dvidešimt trijų. Lėtų, ramių, saulėtų. Ir debesų, pilnų gerų minčių, kartais – gėlėtų. O apskritai – mažiau sunkių, pilkų. Daugiau plunksninių, lydint paukščius, lekiančius pulku. Būtų puiku tai pastebėt dažniau, įkvėpt giliau, iškvėpt lengviau, žiūrėt toliau ir įžvelgt aiškiau. Matyt dabar ir tai žinot, priverst pasaulį atsistot. Ir atsigult miegot, žinant, kaip rytoj viską pakartot.

Aš noriu pirmai meilei vidury nakties pasakyt, kad paskutinė ji, o paskutinei – kad ji pirma. Kad prakalbėtų tos, kurios seniai nebylios jau. Ir nė viena neliktų amžinai kalta. Kad būčiau suprastas, o ne prakeiktas, susitikus ties Šiaurine ar Grįžulo rate. Nes aš Mėnulis – tamsus dangaus kūnas, kuriame tik atsispindi jų šviesa visa.

[neverevera]

galiu dabar.

O jei galėčiau... šiek tiek atsukti laiką, tai daryčiau viską kiek kitaip gal. Mažiau pykčiau, nors vis tiek sakyčiau, ką galvoju, nenueičiau, pasilikčiau atsistojęs. Atsiprašyčiau visų, su kuriais mažai kalbu pastaru metu, nebūčiau pasliku basliu. Neapsimesčiau, kad negyvenu prie tų, kurių dabar nesutinku. Ir gal mažiau būtų skaudančių širdžių. Išsivalyčiau karmą, po velnių, nuo pagalių ir nebeslysčiau kalnu, į kurį kopiu. Sustočiau, apmąstyčiau, kiek yra kelių. Ir eičiau tuo, kur noriu, neaplenkdamas takų. Įjungčiau šviesą, kur tamsu ir apkabinčiau, jeigu šalta, o ne palydėčiau tylomis žvilgsniu. Paduočiau ranką, jei gilu, iškilčiau virš bangų. Bet ir dabar galiu. Dabar galiu išberti šimtą priežasčių ir jų nebeieškoti tuo pačiu, nes nebeverta bartis ar prisimint kančių – tarytum užlipt tamsoj ant miegančių kačių ir užaštrint patirtis iki karčių. Verta nebedėt vilčių ir nebekurti lūkesčių, taip atsikratant rūpesčių, bet ne minčių. Tiems, kas nesuprato – išverčiu kampu trečiu: iš ratų mesti siūlau, ko nematom, bet nepamest ambicijų. Turėti racijos, bet kartu jai gracijos suteikti pasijos ir išbandyti tai, kas rodėsi haliucinacijos. Baltos kaip akacijos šitam sapne be koordinacijos, lyg kosminiam laive, svajonės perone. Kelionės saulės link ir smėlio smiltys lagamine. Tarp pirštų ima trinti šypseną laimingame veide. Patikėjimas giliai paslėptas situacijos supratime, kad viską galima vartyti sferiškai, lanksčiam pateikime.

[neverevera]

kalnai.

Kur aš būsiu? Kokiu vardu mano žmona... šauks mūsų vaikus? Ir kiek jų bus? Kurioj šaly statysiu aš pavėsį? Ir kuriam paplūdimy mes rytą pasitiksime nuogi? Ką pasiliksiu atminty? O ko norėsiu... niekada neprisiminti? Kuo galėsiu girtis, patylomis, net kai būsiu girtas? Kuo išsiskirsiu... Kai nebegersiu, neberūkysiu? Kaip aš mirsiu? Ar tai jau pabaiga? Ar tik pradžia? Aš gimęs atėjau iš niekados į čia. Ir niekada nebus gana. Tol, kol nebūsiu... dabar ir čia. Ar nuomone plačia turėčiau stot, ar krūtine? Už savo norą žinot geriau? Nors to niekada nepalaikiau. Neneigiu savo ydų. Aš nežinau, ar neigsiu jas vėliau. Rytojus... ne už kalnų. Tai tik kita diena. Dabar ir čia. O kas ten už kalnų? Ne viena dėlčia. Pilnatis ir saulė. Saujoj paslapčia... gimstanti aušra. Keičiasi ir verčiasi diena. Keičia ji ir verčia. Nuotaikų kaita. Ir nuotakų kaitra. Bendravimo jėga. Ir žmogiška klaida. Pridės dalelę grožio, kai migla, atspindį sugėrus akyse, emocija pilka vis tiek emocija išliks nežinioje. Tada... žinojimas patampa laisve palengva. Taip ir užmiegu, pasiskandinęs mintyse. Arba degtinėj su ledu ir citrina. Kava rytinė. Nuotaika ledinė. Instrukcija be atmintinių. Pietūs sumuštiniai. Tarp prieš ir po. Duona ta pati abipus, skonis vidury. Pojūčius atmerkiu dabarty. Jie vidutiniškai ruošti – kraujas pakrašty. Sudegint ar geriau žali? Potyriai kaip nuotykiai. Ar poteriai kaip dievo motinai? Kaip moteriai – aš atviras. O ateitis – tai vien hipotezės. Kaip aitvaras, tarp kalnų. Gal ten aš? O gal ten tu? Taip įdomu. Patikrinsiu ramiu žingsniu. Tyliu žvilgsniu susikalbu ir sutinku save, tarp giedrų naktų – aš pievoj tarp dviejų kalnų. Pilna padangė žiburių, galvoj nebėr minčių. Be svetimų svečių, be rūpesčių, kančių. Per pusę perėjęs gerai jaučiu... savus batus ant kojų, tai, kaip kvėpuoju, tai, kaip galvoju. Aš nieko nebenoriu. Ir tai – geriausias noras. Atsibundu ir atsistoju, nežinodamas, koks ateis rytojus.

[neverevera]

paprastas gyvenimas.

noriu persisukt rankas. ir įsidėt kitas. akis. pamatyt, kaip bus. kai sąmonė nubudus. susigalvoju įvairiausių būdų. kaip užimt mintis. viltis. dar paskutinė budi. kai guli kūnas, o aplink – naktis. vienintelis mėnulis žiūri. praeitis pražuvus. pagaut didžiausią žuvį. taip keista, kai nesi žvejys. nežinau, kaip sutvarkyti ją pragaro virtuvėj. įtempiu ausis. ką pasakys kas? atsibundu ir išgeriu mikstūrą. stimuliuojantys – ryte. vakare – slopinantys. gyvent dar niekados taip paprasta nebuvo. / 2016 rugpjūtis /

[neverevera]

tiršta.

kai krisi – risiesi, misdamas savo paties trigrašiais. pats sau prikiši, rasdamas mistines išvadas. mirdamas vis tik galvosi, kad nori gyventi nekrisdamas. neprisiminsi tik to, kad nieks negyveno neklysdamas.

niekieno tąsomas, o ir neprašomas, mintims duosi pašaro. už kraštų tempdamas lūpas, pakelsi aukštyn jų kampučius. žibutėmis klodamas takus, dėl kurių pametei kelią, lodamas, pamirši, kad tai, ką darai – darai negalvodamas.

užsimodamas kirsti per riešą bet kokiai teigiamai minčiai, girsiesi turintis argumentaciją savo poelgiui, turintis motto. nebeklausi, ar tai suvokei būdamas sveiko proto. klausi tik, kiek kubinių metrų žemių reikės tavo plotui.

viena vienintelė foto tavo ego įprasmins. kad tai, kas taip bendražmogiška – tai tu priėmei asmeniškai. bet, jei dar pasukiotum sau ties smilkiniu pirštą, gal ir pamirštum, kad tai – ne pirštas, o smilkiny – tiršta.

[neverevera]

vieša.

viešoje erdvėje viskas taip svetima: dvejopa realybė draugų pulką išretina. lepina dėmesiu kiekvieną dieną mėnesio, kai gali pamatyt, kieno ego dega, kieno – jau atvėso. mano preso pilna visuose kanaluose: juk nuo plaukų iki pilvo – tai mano svajonę išpildo. aš stropiai apdildau kiekvieną foto, lyg gimdant, kiekvieną motto šlifuoju ir girdau tuo, kuo alsuoju. aš buvau paprastuoju, buvau pats sau svetimas, buvau tuo, ko suprast negalėjau, lėkdamas tekinas, buvau retai matomas, nes taip gera pabėgt nuo radarų ir suprasti, kad tik patys sau esam žandarai. aš tyliai paklausiu, „ką darom?“ į informacijos šulinį, man primėto į lėkštę lėkštų stereotipinių bulvių. todėl man ir nieko nesakant darosi aišku, kad geriau jau paklausiu asmeniškai, ant popieriaus, laišku.

[neverevera]

įtampa.

šis kambarys įsitemps, kaip įsitempia kaklo venos.
 kaip įsitempia rankos, degančios lemiamą dagtį. 
kaip naktį alkašas, skaičiuojant žvaigždes prieš mėnulį,
 prieš šokant nuo tilto, įsitempia ir žiūri.

kaip keliant galvą, ją skauda – nors užsimušk.
 kaip sopa sąmonę ropščiantis, siekiant šviesos.
 kaip prieš sudedant iksus norisi pačiam nusivožt.
 kaip matant tunelio galą sunku ištart, kad tai „vos“.

mintys nublokš toliau nei kas pagalvos. 
toliau negu ašaros klos akis užgultas miglos. 
toliau negu išvados – principai. taip princas numirs,
 galiausiai, ir po to prisikels, jis, ko gero, nieko nemels, nes: 
vaizdas aiškus, protas blaivus, kai viskas pamėlsta.
 kai gelia tas mėlynas tolis, nepadeda gelis ar melas.
 tiesa sugniuždo tik ir išgydo šitas finalas:
 kambary – prietema, viskas girdėta. šokis. verčia stotis iš lėto.

***

mes išsilakstę palaukėm į mėnulį kaukiam, 
nors to niekada ir nelaukėm, prisidengę kaukėm.
 ir čia nėra, ko dėrėtis, neverta ieškoti, kur dėtis.
 stebėtis taip pat nepriimtina – tai faktai patvirtina.

sąmonė kitaip tikina, abejonės tvirkina ją. 
įvykių virtinė mintį veja ir klibina tai,
 kas, rodos, užtikrinta, kibina kirpti tai,
 kas senokai į tvirtą mazgą supinta.



lemtis vilkina lazdą, kad ji iššautų,
 gaudo tam, kad pritartum sau, kad ji visgi šaudo.
 tikrovę lengva užmiršti ir patikėti realybe pseudo,
 pabėgt nuo visko, kas kelia vizijas siaubo.
 tad gliaudo pasąmonė prielaidų lukštus,
 o išvados tuščios, daromos ne iš branduolio. 
paviršius gramdomas, ten nieko nerandama,
 o norint nieko nerasti, tyrinėti geriausia mesti.

[neverevera]

nėra nieko geriau.

nėra nieko geriau negu pasilepinti sau. nėra nieko geriau negu nieko negaut. nėra nieko geriau negu atsikelti vėliau. nėra nieko geriau negu saulę tekant pagaut.

nėra nieko geriau negu butelis viskio. nėra nieko geriau negu viskio daugiau. nėra nieko geriau negu nieko negert. nėra nieko geriau negu nuo to atsigaut.

nėra nieko geriau negu cigaretė prie visko. nėra nieko geriau negu nerūkyti iš viso. nėra nieko geriau negu viskas po to. nėra nieko geriau negu niekad nelaukti po.

nėra nieko geriau negu grįžti namo. nėra nieko geriau negu nesigręžti atgal. nėra nieko geriau negu prisiminti tiek daug. nėra nieko geriau negu imt ir keliaut.

nėra nieko geriau negu mokytis naujo. nėra nieko geriau negu neužmiršti tuojau. nėra nieko geriau negu tiesiog neskubėt. nėra nieko geriau negu tėkmėj pasislėpt.

nėra nieko geriau negu potraukis aistrai. nėra nieko geriau negu meilė neiššvaistoma. nėra nieko geriau negu motyvuojantis pyktis. nėra nieko geriau negu raminanti šypsena.

nėra nieko geriau negu mintys abstrakčios. nėra nieko geriau negu konkretūs pasakymai. nėra nieko geriau negu nutylimas nerimas. nėra nieko geriau negu baimės įkalintos.

nėra nieko geriau negu žvelgti į priekį. nėra nieko geriau negu praeitis ramybėje liekanti. nėra nieko geriau negu kažkas į geriau panašiau. nėra nieko geriau negu kai nėra nieko geriau.

[neverevera]

laba para.

LABA PARA

I. Labas rytas

Aš esu labas rytas. Artimas, kas dieną matytas. Per TV ramiai aiškinu mankštą, nors man dar lovoj neankšta. Keliuosi, bluostus nuglostau, veidą… nuprausęs nušluostau. Spiginu spinduliu į akis, švilpiančiu virduliu į ausis.

Grįžtu į kambarį, kur mane kas vakarą parvedi. Žinau – manęs nekenti, žinau – mane labai myli. Kas kartą aplankius tave, pajunti, kad gyveni. Kas kartą aplankęs tave, aš jaučiuosi gyvas, vienam kartui…

Susitinkame per parą, būna – skaudžiai baramės, Netgi pykstamės be lygsvaros, kol duris uždarius tu vis ištari: “Vėluoju, vėl atidėlioju, meluoju, planus koreguoju”. Plėtoju tinginystę autobuse, aš ne kūnas, aš dvasia.

Aš tirpstu tau tarp pirštų, tau iš lėto nebenirštant, Aš slystu tau nuo skruostų, kad mane pamirštum, neužuostum. Pasislėpiu už mėlynų stogų, neatsigręždamas išeinu, tada Sutinku tave iš naujo, sveikinu – aš esu laba diena.

II. Laba diena

Aš esu laba diena. Tokia vienoda, kartais kita. Tai aukštai, tai žemai – gali teisti mane. Man viskas vienodai, jau pietūs, bet alkio nėra. Tau nieko nėra, tau vienodai, dingai minioje.

Nors ir nelauki, nors ir nenori: Aš – ta, kuri tavo problemas storina, bet ne našta. Apie mane kalba, kai kalba apie istoriją, Kiekviena istorija – manyje.

Būnu žila ir būnu jauna, prieš įsibėgant. Būna tokių, kurie mane žiauriai pamėgę. Aš juos gerbiu ir jų karjeras klostau, Būnu gera ir tiems, kuriems ne motais mokslai.

Kai būna šviesu, tarp debesų saulę parodau, Bet būna, užtraukiu paklodę. Visi myli mane, kai dangų raudoną paišau… kaip žemę karas. Dabar atsiprašau, aš esu labas vakaras.

III. Labas vakaras

Aš esu… Labas vakaras, sveikas sugrįžęs po ralio, Visi pasiekę finalą pavargo be galo. Dėstau žinias, įdėjęs panikos, kraujo į jas, Sėdu klausyti bėdų prie baro stalų. Jie atėjo!

Sirenos! Mano pamaina prasidėjo, Niekas nepastebėjo, kad idėjos aukčiausiame pike, ten, kur dangus mėlynas, Akyse anarchistų nudažiau jį spalva ametisto.

Ar tu išdrįsi? Neoninės šviesos lenkiasi, kviečia Užeit, kur šilčiau. Ten tavo moralę mačiau. Liečiau ją pirštais, žinau, tai darkart patirsiu. Nors netikėsi – tai rimta, o man odą noris nudirti.

Kaip gali netikėti dalykais? Jie vyksta. Dygsta sparnai, trykšta lašai, liečia grindinio viršų. Tu pamišai, dabar jau virš visko - skaitau mintimis. Kas tai pamatys? Aš esu… Laba naktis.

IV. Laba naktis

Aš esu laba naktis. Kiemų juoda patirtis, tuščio asfalto trintis, žvaigždynai – pilni mintimis. Tylos sūkury… tavo sapnais rūpinuosi: Tuo, ko išsigąsi – košmarus rūšiuoju asmeniškai.

Mane mėgsta miegaliai, drąsūs bedaliai, Laikau už rankos, stipriau spaudžiant pedalą. Kai klausi, ar galim tai tęsti iki kol nesibaigs, Tau plaukus paglostau – viskas praeis.

Keista tikėtis, kad prie manęs nukris etiketės. Normalu tai girdėti, juk etiketui irgi reikia ilsėtis. Semtis mintims tenka kilovatų iš poilsio. Juos gatvėj sudeginu geltonu mažoriniu forsu.

Paslepiu kūnus po antklodėm ir pamiškių krūmuos. Vienus – gyvus labai, kitus – kurie kliudo. Paaštrinu įspūdžius – mums metas nustoti matytis. Protingesnis nei vakar aš esu… labas rytas.

[neverevera]

aš noriu.

Aš noriu, kad Žemė suktųs atvirkščiai,  kad nebešaltų pirštai ir akių vyzdžiai nedrėktų. Kad po nakties atsirastų tekstai, o aplink matyčiau tik tai, ką mėgstu. Kad išsiplėstų suvokimo rėmai ir durys neužsitrenktų, kad nebereiktų niekam vienas kitą remti. Noriu visiems kad daug ką norai lemtų, o likimas – atsiprašytų ir nusilenktų. Aš noriu išvažiuoti į Australiją, kvėpuoti oru po kengūrų šuolių ir augint koalą; galvot tik apie tai, ar gert šiandieną alų, ar jau gana, ir ryt ant bangų iškelti lentos galą? Noriu negalvot iš viso apie tai, kas mane užkniso, palįsti po dušu grynam ore ir klausytis miško. Klausytis paukščių iš tokio paties aukščio, ir rasti tai, ko nemačiau ir apie ką po to daug taukščiau. 

Aš noriu ploti, juoktis ir šypsot draugams, kad jiems viskas gerai klotųsi ir jų namams. Kad sektųs daug, o draugėms nepritrūktų puokščių, ir tik seksualiai išlietam vynui reiktų šluosčių. Kad pokštam neprireiktų baigti mokslų, snobų kad nebūtų ir nuo jų, kad nebūtų koktu. Kad sprogtų iš pavydo visi, kurie pavydi, o tie, kam reikia to, kad pasigydytų. Kad parašytų ir išleistų knygas tie, kas rašo, ir tie, kas laukia visados, kad sulauktų pašto. Kad tie, kas prašo, gautų daug daugiau, kad nebepyktų tie ir tos, kurių atsiprašiau. Aš noriu grįžti dvidešimt penkis metus atgal ir įtikėt kartu su tais, kurie tuomet dar sakė "gal". Noriu, kad pažiūrėtume visi į visa tai iš šono ir nei juoktumės, nei nekęstume kitokių, iš kito luomo.