guodžiu Tave, pati gulėdama kraujo baloje ir galvodama apie tai, kaip malonu turėtų būti nesulaukti ryto. sakau “viskas bus gerai”, nors pati labai retai tuo patikiu.
pasakoju Tau, kad mes visi esam svarbūs, kad verta stengtis, kad gėris yra, kad viskas turi priežastį, kad išeisi stipresnis – bet man pačiai taip sunku su savimi, kaip sunku tuo patikėti, juk visa tai tėra žodžiai.
tikrai noriu Tau padėti. noriu, kad Tau neskaudėtų, kad pasijaustum geriau. ir nemeluoju, kai sakau, kad verta, kad esi svarbus, kad visada būsiu šalia, kad esi mylimas. aš nemeluoju, nes tikiu Tavimi, Tava stiprybe ir savo meile Tau.
bet kai kalbu apie save, atsiranda tiek detalių, iš arti matomų nepagydomų žaizdų ir aš negaliu tuo patikėti. galiu gelbėti ir slaugyti žmones, kuriems to reikia. bet nežinau, kaip padėti sau. kažkodėl save gelbėti daug sunkiau – nelengva įtikinti save, kad esi to verta, kad pajėgsi. taip sunku, kai padedi visiems, išskyrus sau.
gal kartais mums reikia svetimų rankų, žvilgsnio iš šalies, kad atsistotume ant kojų. gal kartais nebegalime patys savęs pakelti.
ir tai nėra gera naujiena man, nes aš būdama visų sielos gydytoja, neturiu žmonių, kurie padėtų taip pat ir man.
neišmokau prašyti pagalbos – ir neatrodau kaip ta, kuriai jos reikia. tartum visada pasakau, kad susitvarkysiu, kad nežinau, kaip jie gali man padėti, o tai jie supranta kaip atstūmimą. nors kartais velniškai norisi, kad verkdama prašytum išeit, o jie sakytų, kad aš nesuprantu to, bet jie privalo likti dėl manęs. ne dėlto, kad paprašiau, bet nes pastebi, kad man to reikia.
origamiaround
germansingergirl
theartofmadeline
