Aleksoto aerodromas
Pirmieji Aleksoto aerodromo (arba dabar jau Dariaus ir Girėno aerodromo) kontūrai čia pradėjo vaizduotis dar 1915 metais, kai buvo pastatytas angaras dirižabliui ir išlygintas 250×250 m laukas lėktuvams leistis. Nuo to laiko aerodromas ne karta plėtėsi ir buvo modernizuotas, o dabar virto lengvosios aviacijos prieglobsčiu.
Aerodromu naudojasi ne tik aviatoriai. Įvažiavus į uosto teritoriją įrengta vairavimo aikštelė, kurioje ir aš kažkada mokiausi parkuotis, o iš kitos pakilimo tako pusės buvo girdimi motociklų variklių riaumojimai.
Seniai priparkuoti aerodrominiai benzinvežiai.
Ženklas.
Aerodromas gyvas. Kol čia buvau, nusileido ir pakilo labai daug panašaus dydžio lėktuvų ir vieną kartą išskrido sraigtasparnis.
Stovėjimo aikštelėje.
Dėl šio gražuolio čia ir atvykau. Tai 1976 metais pagamintas An-2, dar žinomas kaip kukurūzininkas, kuris yra aptarnaujamas vietiniu aeroklubu (skaityk – entuziastais) ir atlieka visokius užsakomus ir pramoginius skrydžius.
Tai ilgiausiai gaminamas lėktuvas pasaulyje: serijinė gamyba prasidėjo 1947 metais ir pagal licenciją iki šiol vykdoma Kinijoje. Šie darbiniai arkliukai ant ko tik nesileisdavo, kokius krovinius negabendavo, purškė ant laukų chemikalus ir skraidindavo žmonės į pasaulio šiknas, ne nuostabu kad paklausa vis dar yra.
Laiptukai skirti užlipti ant orlaivio paslėpti dangčiais.
Uodega iš salono atrodo taip.
Lėktuvas puikiai prižiūrėtas. Nepaisant aštuoniolikos tūkstančių pagamintų vienetų ir būklės, kukurūzininkai Europoje priskiriami prie eksperimentinių, todėl jiems taikomi visokie apribojimai. Pavyzdžiui, reguliarių reisų jie jau negali atlikti, nors sovietmečiu keleiviniai An-2 puikiai atlikdavo savo darbą ir skraidindavo žmones Aerofloto Lietuvos padalinyje. Vienas iš tų lėktuvų dabar stovi kaip eksponatas aviacijos muziejuje, į kurį užsuksime vėliau.
Šiltos lempinės megztos ausinės.
Šiuolaikinis skrydžių valdymo bokštas, kuriame veikia automatinė meteorologinė įranga ir kaupiama informacija apie skrydžius. Radijo ryšio įrašai, beje, yra viešai prienami, kaip ir meteo informacija: http://aleksotas.eik.lt/. Darbo dienomis čia būna skrydžių koordinatorius, kuris suteikia pilotams papildomos informacijos ir visaip reguliuoja eismą.
Aeroklubas turi savo būstinę, kuri pažymėta užrašu „baras“.
Viduje jauku, o akis malonina visokie artefaktai, pradedant nuo vėliavų ir lėktuvų modelių, pakabintų prie lubų.
Ir baigiant lentelėmis. O labiausiai vertinamas dalykas – lipni juosta, aišku.
Kartą skrydyje išmestas iš kabinos saldainis pramušė apžvalginį iliuminatorių. Dabar šiai skylei užtaisyti ir naudojamas labiausiai vertinamas dalykas.
Pasiruošimai prieš skrydį. Beje, An-2 valgo įprastą benziną, sunaudoja beveik litrą kilometrui.
Truputį paskraidėme.
Vaišvydava ir viražai prie jos.
Šančiai.
Juozapavičiaus prospektas.
Šį lėktuvą pilotuoja du lakūnai. Kadre vienas iš jų, analizuoja skrydį.
Grįžtame prie įvažiavimo į aerodromą. Išformuotos priešgaisrinio gelbėjimo tarnybos pastatas.
Priešais esančiuose pastatuose įsikūrės Lietuvos aviacijos muziejus. Visada važiuodamas pro šalį galvojau, kad čia seniai viskas užrakinta septyniomis spynomis, o pasirodo – spėjimai buvo klaidingi. Tiesa sakant, muziejuje buvau vienintelis lankytojas, o gausus personalas kažką aktyviai ruošė.
Ankščiau oro uosto pastatas buvo vienaukštis (dispečerinis bokštelis nesiskaito), o 1969 metais buvo pradėtas statyti terminalas. Maždaug tuo laiku ir ant senojo pastato iškilo dar vienas aukštas. LAM archyvo nuotrauka.
Aviacijos muziejus įsikūrė čia 1990 metais, kai Kauno oro uostas jau buvo perkeltas iš Aleksoto į Karmėlavą. Bilietas kainuoja juokingus pinigus, bet dar už leidimą fotografuoti papildomai paprašys.
Viena ekspozicijos dalis išdėstyta keleivių terminale.
Kita – lauke. Baltijos jūroje sudužęs paieškos ir gelbėjimo darbų sraigtasparnis. Jo uodegą galima rasti kiemelyje.
Muziejaus eksponatai, ypač tie, kurie saugomi lauke, nėra geriausios būklės, užtat beveik visus galima paliesti. Čia nejaučiamas tas įprastas muziejams sterilumo jausmas.
Keleiviai.
Įrodymas, kodėl asfaltas nelabai tinka oro uosto dangai.
O ką gi slepia ir mums nerodo muziejus? O štai ką.
Ir štai. Ant sienos kabo 1991 metų kalendorius.
Daugiausia Dariui ir Girėnui skirtų paminklų projektų maketai.
Tssss.