vakar (o gal net ir šiandien) pagalvojau, kad jau seniai benekenčiau savęs ir norėjau numirt, pasidžiaugiau, kad kažkaip vis pasiseka numalšinti blogas mintis. Jų kyla, bet stengiuosi surast iš kur jos atsiranda ir tada pakeisti priežastį. Tai labai valio. Šiandien jau buvau bepuolanti į neviltį, bjaurėjausi savim ir norėjau išnykt, nes visą dieną nieko nepadariau - nors šiaip tai važiavau žvejot, vedžiojau šunį ir ėjau į kiną, o dar turint omeny kad yra 28 karščio ir kėliausi šeštą ryto, nelabai nuostabu, kad 7 vakaro truputį norėjau miego ir jaučiausi pavargus. Likusią dienos dalį skaičiau Antrąją Lytį, skyrių apie mitus, kuri baisiai vienodas, gniuždantis ir kažkoks fatališkas - tipo, taip yra ir niekas nepasikeis. Tai nuotaikėlė buvo xujova. Bet sugebėjau truputį įsikalbėti sau jėgų ir nuvariau nupjaut žolės kieme. Suprakaitavau ir pavargau, bet buvo jėga matyt nuveiktą darbą. Tai dienos egzistencinės kančios buvo visai malonios.
Prie alaus vakare šnekėjau sau savo draugeliu ir planavom, kada man pas jį atvaryt. Ir vėl buvo standartinės dainos, kad tipo atvaryk atvaryk, man labai faina, bet žinok “aš dirbsiu ir būsiu stresuotas”, o tada jis nuėjo į barą ir šnekėjosi su manim tol, kol vienas ten sėdėjo. Kai atėjo kitų snukių, parašė “ok talk later :D :D :D”.
Tai aš nežinau. Prisiskaičiau antrosios lyties ir visų tų mitų ir man dabar ryškėja toks matronos paveikslas, kurį pati aš ir skatinau sukurt. Tipo, aš jam ten padedu atsipalaiduot, jam faina buvo kai atvaręs buvo pas mane, nes atostogavo. Ir šiaip aš ten visokia awesome ir t.t. Bet vos tik nueina žaist tų supistų role play games arba į barą, tai talk to you later. kad ir kiek prašau - tu tu blet, parašyk kokią žinutę, ok. kai atvarau pas jį, tai jam bbd ant mano gerovės - ai, pati pasidarysi, aš tai dirbu. Tokia maminka, maždaug - oi myliu aš tave, kad išskalbi kojines, kaip aš be tavęs gyvenčiau, bet sori, žinok, turiu dirbt ir tau laiko ne tu riu, soriukas!
žinau gi aš, kad čia iiiirgi yra visokie ten išsigalvojimai ir proto filtrai, bet pardon me, aš stengiuosi kiekvieną sumautą dieną užfiksuot, kaip galvoju, kad nesupisčiau gyvenimo nei sau, nei kitiem. O dėl jo tai vapše daugiau nei dėl bet ko stengiuosi, nes nenoriu įžeist, sunervint, nuliūdint - ne dėl to, kad gaila matyt liūdintį, o dėl to, kad suvokiu jam tai esant dideliu skausmu. Man šiaip malonu jį matyt kenčiantį, nes taip jam blet ir reikia. :D Anyway, jis pats tai nesistengia nixuja paanalizuot savęs, jam tipo jeigu liūdna tai “I feel sad” - “why?” - “I dunno”. Ir taip šimtą milijonų kartų. Tai pažanga bent kad įvardija besijaučiantis liūdnas. Ir bijo biški į save pasižiūrėt, nes juk o ne, išlįs tas baisus monstras ex pana su savo flashbackais ir naxui tada viskas nueis.
Tai mane iš tikro tai užpisa, kai jis pažvengia iš to, kad palieka mane vidury pokalbio kalbėtis vieną su savim, nors prašiau aiškiai - nu nepalik. aš kurva verčiuosi per galvą, kad tik jam padėčiau, bet jis pats tai nejudina šiknos nei kiek, sėdi tam savo šiltam namuky ir geria alų su fake draugais. Ką žinau, gal tipo neprašė čia manęs taip elgtis, gal aš čia įsivaizduoju save kaip matroną. bbž. falinis kultas krč. aš tai nupjoviau žolę ir eik tu šikt, jei tau vienodai ant manęs.