#bakalauras

[birutebi]

kas kaip moka, tas taip studijuoja. #studijos #švietimas #komiksas #bakalauras #studentiada https://www.instagram.com/p/B5Abg63A3fh/?igshid=1s9909jwx3zb

[veckas]

OFICIALIAI bedarbis ✌ #done #bachelor #bakalauras #vsco #vscocam #vscoedit #vscolietuva #vscolithuania #kaunas #me #study #over #unemployed #already #tumblr

[my-so-called-blog-life]

Aš turbūt išprotėsiu. Iki bakalauro pridavimo liko vos 6 dienos, o iš dėstytojo vis dar ignoras.

[noriumiego-blog]

„Oratorystės menas pristatant baigiamąjį darbą: sudominti, įtinkinti, apginti!“

Balandžio 21d. lankiausi seminare „Oratorystės menas pristatant baigiamąjį darbą: sudominti, įtinkinti, apginti!“, kurį vedė Igoris Vasiliauskas. Seminaras pasirodė  naudingas ir labai aktualus likus maždaug 1,5mėn iki bakalauro gynimo džiaugsmų. Į seminarą buvo galima užsiregistruoti, auditorijoj teoriškai turėjo tilpti 150 žmonių, praktiškai jų buvo šiek tiek daugiau, ne visi registravęsi atėjo, bet pavėlavusiems  teko smagiai prastovėti ar prasėdėti ant žemės porą valandų.

Seminaras prasidėjo komplimentu publikai.. Tiesa koks tas komplimentas buvo nepamenu (kaltinam trumpą atmintį). Bet mano užrašų knygutėj pažymėta „Komplimentas per pirmas 2min. - gerai“. Taigi toliau pateisiu savo pasižymėtas pastabas. Jos šiek tiek padrikos, gal be konteksto kai kurios nelabai aiškios, bet tikiu gali būti naudingos. Ypač daugumai kolegų informatikų, kuriems pakankamai sudėtinga kalbėti prieš auditoriją (save taip pat prie tokių priskiriu).

Taigi labai svarbu yra kalbėti auditorijai suprantama kalba. Čia turbūt lengviausia dalis, nes šiap ar taip tikimės, kad mums dėstantys dėstytojai tikrai išmano savo sritį ir supras net tuos bendrus terminus, kurie nors ir nevartojami universitete, tačiau turėtų būti suprantami visiems.

Kas dažniausiai atsitinka kai mes ruošiamės kalbėti prieš auditoriją. Pirmiausia išsigąstame nežinomybės: kas ten bus?, ko klaus?, labai vartys? Ir panašiai.  Pradedame jaudintis, jausti įtampą...

Lektorius pateikė pavyzdžius atskleidžiančius žmonių veiksmų skirtumus kai jų laukia malonūs ir nemalonūs  (na aš tikriausia sumaišysiu asmenis ir institucijas, nes tiksliai nepamenu, bet pasistengsiu perteikti pagrindinę mintį):

·         Šiandien švietimo ministras Jums pasako: „Kadangi esate pats geriausias studentas Lietuvoje, po 60 dienų Jūs skaitysite pranešimą Europos parlamente apie geriausius visos Europos studentus. Jūs atstovausite ne save, ne savo universiteto ir net ne Lietuvos o visos Europos studentus. Nuo šio pranešimo priklausys visa Jūsų ateitis, karjera ir t.t.“. taigi ką darote pačią pirmą dieną?

·         Šiandien jums pasako: „Kadangi esate pats geriausias iš geriausių Lietuvos studentų, už 60 dienų  Jūs gaunate kelionę dviems į salą (pavadinimo nepamenu, tad tarkim) X. Joje jūs praleisite dvi savaites. Pilnas aptarnavimas ir pan.“. Ką darote pačią pirmąją dieną?

Pirmuoju atveju, dauguma nedarys nieko,  nei 1 nei 50 dieną. Vėliau pradės bijoti nežinomybės ir atsakomybės, jausti įtampą panikuoti... ir pasiruošimą nustums kuo toliau. Tokia žmogaus prigimtis - vengti ir atidėlioti dalykus kurie jiems yra nemalonūs, keliantys įtampą.  Antruoju atveju, apsiskelbs Lietuvai, kad išvyksta, priklausomai nuo lyties pradės rūpintis savo apatinio trikotažo atsargom arba ką išsirinkti vykti kartu.  

Apie neveiksnumą:

Žmonėms būdinga pergyventi o ne stengtis kažką vietoj to padaryt. Pvz:

Pastatom automobilį po langais, atsigulus pradeda kaukti signalizacija. Tada męs svarstom: „Gal čia mano automobilis. Bet ne gal kaimyno, jo irgi signalizacija panaši... O gal ir mano..“  Taigi mes gulim, pergyvenam...  ir nieko nedarom vietoj to, kad nueitume ir pasižiūrėtume tai mūsų automobilis ar ne.

Studentai vakare prieš diplomo gynimą reaguoja dvejopai. Vieni pergyvena, kodėl jau rytoj, nieko nemoku ir pan. Kiti atvirkščiai, - kodėl ne šiandien, juk viską moku, galėčiau, kad ir dabar nueiti ir apsigint. Studentų baimę, kad gali užduot kai kuriuos klausimus ir nesiruošimą į juos atsakyt o tik pergyvenimą, kaip blogai bus, jeigu to paklaus, lektorius pavadino dvasine masturbacija. Jei žinai, kad to gali paklaust, tai ir pasiruošk atsakymą į tą klausimą.  Jeigu tik galvoji, kaip bus blogai, tai blogai ir bus.

Apie požiūrį:

3 pvz. Su vežimėliu. Lektorius nupiešia vežimėlį ir paprašo auditorijos jį įvertinti. Visi pradeda sakyt vežimėlio trūkumus ir pan. Nors buvo prašymas ne peikt o įvertint. Ir nė vienas jame neįžvelgia nieko pozityvaus.  Kažkoks testas (gal testai, nžn) parodė, kad 95% žmonių į pasaulį žiūri pesimistiškai ir tik 5% -  pozityviai. Gal laikas pradėti žiūrėti bent jau neutraliai. 

Apie jaudulį:

Jaudintis yra gerai. O baimė yra aukštesnė jaudulio išraiška. Jaudulys įtakoja, kai kuriuos kūno procesus: prakaitavimas, raudonavimas, balso drebėjimas.

Taigi su prakaitavimo naudodamas psichologinę įtaką nepakovosi niekaip. Nebus taip, kad pasakysi: „Kairioji pažastis neprakaituok!“ ir ji nustos prakaitavusi.

Dėl veido spalvos pokyčių yra  du pasirinkimai. Žmogus gali pasirinkt rausti ar išbalti.  Pamatę, kad kalbantysis paraudęs, męs pagalvojam: „Jis susijaudino“ ir tiek. Jeigu žmogus išbąla,  aplinkiniai pradeda galvoti, kad jam bloga, o kai pamatom, kad kam nors bloga mes, paprasti mirtingieji, pradedam panikuoti, pamirštam net numerį 112. Todėl geriau rausti ir nebandyti kovoti su tuo, tiesiog stengtis nekreipti dėmesio. Juk geriau rausti nei balti.

Patirtis: reikia neabsoliutizuoti savo bei kitų patirties. Tarkim, buvo toks dėstytojas kirvis, nereiškia, kad visi tokie. Negerai iš anksto nusivilti tuo ko realiai nežinai. Tai sukelia atmetimo reakciją.

Apie geros kalbos dedamąsias:

Yra trys dedamosios į kurias auditorija atkreipia dėmesį:

Turinys;

Verbalinė kalba;

Kūno kalba.

Daugiausia dėmesio auditorija atkreipia į kūno kalbą (55%), toliau eina balsas (38%) ir turinys (2%). Nuobodžiausia būna tada kai ateinama tik su turiniu. O bet tačiau, ši statistika nereiškia, kad pakaks tik  tinkamos kūno kalbos, balso tembro ir viskas puikiai pavyks.  Kalbant prieš auditoriją reikia sujungti visus šiuos dalykus: kūno kalbą, balsą ir turinį, kitaip pristatymas „sugrius“.

Apie baimės numarinimą:

Baimę galima bandyti „numušti“ meditaciniais pratimais. Labai paprastas pratimas buvo išbandytas su auditorija: reikia sutraukti užpakalio raumenis. Kaip tai veikia: žmogus negali mąstyti apie du dalykus lygiagrečiai, išskirtiniai tik šizofrenikai.  Taigi tu vienu metu negalvosi, kad kaip bijai ir kad reikia užpakalio raumenis sutrauktus laikyti :D esant baimei išsiskiria adrenalinas, todėl norint reikia pasistengti suaktyvinti kraujotaką. Įtempi šikną, tada įsitempia dar pora raumenų ir susijaudinimas pradeda slūgti.

Dar galima pakeisti kvėpavimą. Vieni pataria kvėpuot vienaip kiti kitaip. Lektorius patarė: „Kvėpuokit bet kaip, svarbu kitaip nei kvėpuojat tuo momentu“. Jeigu kvėpuoji greitai, tai stenkis kvėpuoti lėčiau ir atvirkščiai.

Kaip atrodyti savimi pasitikinčiu:

Pirmiausia einant kalbėti reikia nustatyti tinkamą išorės rėmelį t.y.  atrodyti kaip specialistui. Kalbant toliau galima arba patvirtinti tą rėmelį arba paneigti.

Kai žmogus išsigąsta  jis nori, kad jo nematytu. Paprasta psichologija, kai tu nematai tau atrodo, kad ir kiti tavęs nemato.Taigi jeigu jums užduoda klausimą ir nežinot ką atsakyti jokiu būdu nenusukite žvilgsnio. Kad ir kaip blogai būtų reikia stengtis žiūrėti į auditoriją ir išlaikyti akių kontaktą. Kalbą patariama repetuot iš anksto, daryt pristatymus draugams, įrašinėt savo balsą, o dar geriau tiesiog filmuoti save.  Pamačius save iš šalies, suvoki kaip atrodai ir ką galėtum pakoreguoti.

·         Svarbiausia kalbant parodyti, kad jautiesi tvirtai, žinai apie ką ir kodėl kalbi, bei išmanai tai ką sakai. Tada ir dėstytojams nekils noro vartyt tave.  Nėra blogų auditorijų. Yra tik žmonės, kurie tuo metu elgiasi taip kaip tu nenori. Dažniausia tokie žmonės nori būti dėmesio centru.

·         Lektoriaus pasakyta taisyklė: „su kuo nemiegojau, to nepažįstu“. Reiškia, kad neprisileidi svetimų žmonių per daug arti ir nerodai kaip tu iš tikrųjų jauties. Taigi kalbėdamas prieš auditoriją, gali bijot, abejot viduje, tačiau kalbėdamas turi įtikint, kad pats tiki tuo ką kalbi. Jeigu kiti matys, kad abejoji jie pamanys, kad ne pats darei darbą ir pradės kabinėtis.

·         Nepatogumas kalbai taip pat turi įtaką. Jei prieš kalbėdamas jautiesi nepatogiai, įsipatogink: t.y. jeigu sėdi atsistok, pasuk kompiuterį jeigu reikia ir pan.  Gali šiek tiek vaikščioti kalbėdamas.

·         Dažniausia labiausiai jaudinamasi pačioje pradžioje kalbėjimo, po to įtampa nuslūgsta. Todėl geriausia daugiau pasijaudinti prieš išeinant kalbėti, ir pataikyti tą momentą kai jau jaudulys yra nuslūgęs.

·         Taip pat reikia minimalizuoti savo „grožio išraiškas“, atrodyt tvarkingai neiššaukiančiai. Pvz, merginų marškinėliai prasagstyti iki bambos atrodo ne tik, kad neprofesionaliai, bet ir blaško dėmesį. Vnž, jei dėstytojas užduoda klausimus papams, papai jam atsako. Kyla noras paklausti dar kartą, todėl kad neprisimenama turinio, nes dėmesys tuo momentu būna koncentruotas kitur.  Visur egzistuoja konkurencija, patinai konkuruoja su patinais, patelės su patelėm. Pastarųjų konkurencija yra ypač arši. Todėl, labai pasipuošusi ar atrodanti per daug iššaukiančiai galite blaškykit ne tik vyrų dėmesį, bet ir užsitraukti moteriškių nemalonę.  Kas liečia kvepalus, arba šiaip kapus – jeigu pirmiau ateina kvapas o tada žmogus arba žmogus jau senai išėjęs, bet kvapas atrodo sėdi kažkur šalia, tai jau negerai.

Apie klausimus:

Per bakalauro gynimą paprastai užduoda klausimus. Ką daryti jeigu sulaukei klausimo į kurį nežinai atsakymo:

·         Pirmiausia nepradėti panikuoti ir greitai atminį ieškoti atsakymo, nes dažniausia ekstremaliais atvejais atmintis užsiblokuoja. Vietoj to galima pasakyti: „Visą laiką kol dariau šį darbą, man šis klausimas nedavė ramybės ir tikėjau, kad jūsų aukšta kompetencija leis jį užduoti. Nes šis klausimas gali kilti tik geriems specialistams“. O tuo tarpu bandyti prisiminti atsakymą. Komplimentas dėstytoją taip pat maloniai nuteiks ;)

·         Pakartoti klausimą šiek tiek jį perfrazuoti: „Jei teisingai supratau, Jūs norėjote manęs paklausti (ir pakeist klausimą taip, kad žinotumėt ką į tai atsakyti)“. Aišku tai gali ir neišdegti. Tačiau svarbiausia netylėti arba iš karto nepulti sakyti, kad nežinai. Nes tada dėstytojams kyla noras paklausti, dar ko nors ko galite tikrai nežinoti, o jums neatsakius iš viso nieko neklausinėti, nes vis tiek nežinosit.

·         Paprašyti patikslinti klausimą, arba paprašyti pakartot pvz todėl, kad klausimas yra svarbus ir kiti jo galėjo neišgirsti. Pastaruoju atveju žmogus gauna komplimentą, daugiau pasitikėjimo savimi ir formuluoja ilgesnį klausimą negu prieš tai, kuriame  gali būti ir dalis atsakymo.Trumpiau tariant prašant pakartot reikia tam sugalvoti kokią nors priežastį, pakalbėt apie viską ir nieko.

·         Už klausimus dėkoti nereikia, nebent jauti, kad tas klausimas tikrai svarbus ir padeda geriau atskleisti darbo esmę.

·         O kai niekas negelbėja, vis gi geriausia garbingai pasakyti, kad nežinai. Atvirtumą taip kartais įvertina.

·         Prašymą pakartoti klausimą reikia naudoti tik vieną kartą. Nes kitaip irgi išduosit savo ne kompetenciją.

Kalbėjimo maniera:

·         Kalbėti reikia garsiai, aiškiai artikuliuojant. Išmesti iš kalbos: „iš tiesų“, „iš tikrųjų“, „aaa“, „eee“. Tai parodo, kad nežinai arba neturi ką pasakyti. Pati kalba turi būti struktūrizuota, išgryninta, aiški.

·         Jeigu kažkas nesiklauso, reikia pradėti keisti kalbėjimo greitį, balso intonacijas, daryti pauzes. Jei auditorija plėšos reikia kalbėti ramiai, jeigu  auditorija rami – užkelti tempą. Turi būti dinamika.

·         Jeigu dėl jaudulio pradedi kalbėt greitakalbe, reikia stengtis pradėti lėčiau gestikuliuoti  tas atsilieps ir kalbėjimo greičiui. Taip pat stengtis kuo aiškaiu artikuliuoti.

Žiūrėjimo maniera:

·         Į komisiją žiūrėti būtina, nes tada gali matyti jų reakcijas į tave, tavo kalbą.  Kaip žiūrėti. Jeigu žmonių nedaug, tai chaotiškai, bet į visus. Žmonėms patinka dėmesys. Todėl, kartais negavus dėmesio iš kalbančiojo jam kalbant,  bandoma sulaukti dėmesio uždavinėjant klausimus.  Jeigu didelė auditorija, žiūrėti reikia mintyse susiskirstyti auditoriją sektoriais, ir žiūrėti taip pat chaotiškai, bet į kiekvieną sektorių.

·         Jeigu kas nors iš komisijos kalbasi, ar neklauso jūsų pradėkite įkyriai į jį žiūrėti, paprastai šalia sėdintys atkreips į tai dėmesį it įspės kolegą, kad reikia klausyti.

Skaidrės:

·         Optimalus skaidrių skaičius dešimties minučių pristatymui yra 15 skaidrių.  Reikia nepersistengti su ryškiom spalvom, papildomais efektais, prisiminti, kad projektoriai taip pat gali kiek  kitaip atvaizduoti spalvas negu tavo kompiuterio ekranas.

·         Informaciją skaidrėse pateikti struktūrizotą. Geriausia pateikti faktus, o  žodžiu apie juos pakalbėti.

·         Būtina neskaityti skaidrių. Paskaityt gali ir patys dėstytojai. Be to mintyse skaitoma greičiau nei žodžiu, tai kol tu skaitai jie jau būna perskaitę ir pradeda nuobodžiauti. Skaityti reikia tik citatas, nes citatų negalima iškraipyti.

·         Jeigu norite kokį nors logotipą (firmos, produkto) atkreipti dėmesį, skaidrėse jį dėkite viršutiniame dešiniajame kampe.