Pradėsiu gal nuo to, kad esu iš tų žmonių, kurie nesupranta paprastų dalykų. Tarkime, kokio velnio reikia fotkinti kavos puodelį prie knygos? Suprantu, kad tai dera savaime, bet negi skaitome tik gerdami kavą? Ar be sustojimo geriame kavą skaitydami? Kaip ten bebūtų, nufotkinau ir aš savo kavą su pienu :D.
O dabar apie knygą :).
Neesu vienas iš tų paklaikusių fanų, kurie net į tualetą nešasi dozimetrą, bet tokios rimtos ir geros istorijos post-apokaliptine tema man labai patinka. Ir Šarūnas Jasiukevičius yra vienas iš mano “dievukų” tam tikra prasme. Tai, apie ką jis rašo knygoje ir rodo savo laidose - du ir visiškai skirtingi pasauliai. Du skirtingi Černobyliai. Jeigu prieš tai žiūrėdamas jo laidas norėjau vykti į tą vietą, tai po knygos pradėjau stipriai abejoti. Autorius puikiai perteikia realias patirtis ir ko galima tikėtis. Galima aiškiai suprasti kokią riziką turi prisiimti keliaujantis asmuo. Ir nors šansas susidurti su pavojais gan mažas (sprendžiant pagal mane), bet jeigu neesi pasiruošęs bėgti, kovoti už savo gyvybę, pasėdėti medyje ar už grotų ir pnš. - ši kelionė tikrai ne tau. Žinoma nekalbu apie legalias keliones, kuriose iš tolo gali pasižiūrėti į reaktorių, kalbu apie tikras keliones po pačią Černobylio zoną.
Būtent visos šios patirtys ir aprašomos knygoje, kas iš tikro gali tavęs laukti ir, mano galva, būtent ši knyga yra realiausias pradinis instruktažas apie visa tai.
Taip pat knygoje bus ir dokumentinių faktų, truputėlis pačio autoriaus paaiškinimų, kodėl tie faktai gali būti netikslūs ir kur jie nesutampa, bet visa tai tikrai neerzina, o tik dar labiau padeda įsijausti.
O rekomendacijai patariu visiems paskaityti Dmitry Glukhovsky - Metro 2033. Ši knyga tikrai pažadins kiekvieno vaizduotę :).
