parašau ir ištrinu, nes kiekvienas raštas, kurį išraštinu, yra savigaila, bėdavonės, šauksmas į tyrus, liūdesėlis, depresuxa ir brudas. nu kam teršt eterį brudu. man buvo pasakyta (jau prieš du metus, kad mane šikančią sutrauktų), kad jeigu nusimesčiau kiautą, išsilukštenčiau, tai iš manęs išeitų graži gėlė. Tipo, smagu man būtų gyventi. Mane labai sugraudino šitas pasakymas, ir vis dar graudina, kai prisimenu, nes taip gražiai su manim niekas nešneka. Aš labai noriu išsinert iš to kiauto, bet akivaizdu, kad nesugebu, ir žinau, kad nesugebu, nes man baisu ir sakau sau, kad nemoku. Išvis nežinau, kas aš esu - žinot, kaip žmonės ten blaškosi visaip, nerasdami vietos. Nei man kas įdomu, nei ką išvis sugebu daryti, nei manęs kam reikia. Manęs sau irgi nereikia. Jaučiuosi šūdinai kiekvieną dieną, ir jau nebe vien tik galvoj, man skauda nugarą, pilvo šonus, kartais galvą, per širdį varo kažkokie diegliai. Dėl visko kaltinu stresą ir hormonus, bet žinau, kad reikia sportuot ir sveikai valgyt. Bet man jau šlykštu darosi nuo visažinių žinotojų, gydytojų ir patarėjų. Sako “reikia judėti, reikia nevalgyt saldainių”. Reikia, reikia, visko reikia. Reikia reikia reikia, o po to vis tiek sėdi ir žliumbi, tik pajudėjęs ir privalgęs salotų. Vien savo depresija sveikas nebūsi, reikia draugą turėti, reikia tikslą turėti, reikia kažko konkretaus norėti, ar bent dievu tikėti. Į kažką atsiremti, o aš tiesiog plaukioju, šiaip dreifuoju, nežinau kur ir ko, ir kodėl, ir kas išvis čia darosi. Numirt nenoriu, nežinau kodėl. Dar traukia galimybė, kad va vieną dieną atsitiks kažkas, kas pakeis mano apgailėtiną būvį ir aš pagaliau susivoksiu, kas esu. Labai baisu, kad tas įvykis bus ne iš dangaus nusileidęs gėris, o kažkieno artimo mirtis arba kokia baisi diagnozė.