DETEKTYVINIAI ETIUDAI
I
Jis apšlaksto savo veidą šaltu vandeniu. Laiko rankas prispaudęs prie savo veido ir atsidūsta. Pasiremia į kriauklę, atsidūsta dar karą. Žiūri į save. Purviname veidrodyje atsispindi išvargęs, nesiskutęs veidas, su dailiais ūsiukais ir giliomis akimis. Tiriamu žvilgsniu peržvelgęs save jis nuo kriauklės krašto pasiima buteliuką su tabletėmis, įsimeta porą į gerklę, atpalaiduoja kaklaraištį.
Kiek aš dar taip trauksiu, tie priepuoliai vis stipresni, po velnių – pagalvoja jis. Suspaudęs kumščius žiūri į save veidrodyje ir pasiima skustuvą. Staiga koridoriuje suskamba telefonas. Jo rankos atsipalaiduoja, jis padeda skustuvą ir prieina prie telefono, stipriai suspaudžia ragelį:
-klausau.
- Detektyve Everardai mes turim dar vieną, vandens pramogų parke – greitu įtemptu balsu ištarė ką tik iškeptas seržantėlis Henris Eiseris.
- Na tai sutvarkykit, kriminalinės medicinos ekspertas, raportas ir baigta. Ahh skambinkit Gustafui Waldergrafui, jis susitvarko greičiausiai, pora formalumų ir baigta – vangiai iškošia Detektyvas Everardas.
- Bet... tai kažkas... – sutrikęs prataria Eiseris.
- Kas? Kalbėkite Eiseri – nekantriai prataria detektyvas ir iš švarko kišenės išsitraukia cigaretę.
- Kūnas.. Aš niekada nieko panašaus nemačiau, prašau atvykite detektyve Everardai.
- Gerai, greitai atvažiuosiu. Koks adresas? – Prisidega cigaretę ir užsideda skrybėlę.
- Tiesos A15. Vandens pramogų parkas.
- Atvykstu, nelieskite kūno.
Tokiame mieste kaip šis žmogžudysčių pasitaiko labai dažnai. Dažniausiai tai būna apiplėšimai su žmogžudyste, išžaginimas, todėl kriminalinė policija, dažniausiai nesikiša, nes pasidarbuoja koks gatvės padugnė kuris ankščiau ar vėliau bus pagautas policijos švarinantis kokį kioską ir visi galai bus surišti. Ginklas, pirštų antspaudai, ar kas kita. Arba ne, bet tai nesvarbu, tiesiog nėra tikslo, nors ir taurieji tvarkos sergėtojai plušėtų iš peties nusikalstamumas nesumažėtų. Čia dievo prakeikta vieta - greitai į pagautojo vietą stotų naujas ir viskas grįžtų į savo vietas – šitas miestas Gomora sugrįžusi iš pragaro į žemę.
Detektyvas pasistato mašiną vandens pramogų parko aikštelėje. Suspaudžia akis pirštais, jam šiek tiek liejasi akyse. Seržantas Henris Eiseris jau laukia jo prie įėjimo, jis rūko. Iškabos neoninės šviesos, laižo jo nugarą, palikdama iš jo tik siluetą apvedžiotą mėlyna šviesa. Jis išlipa iš mašinos ir žengia link seržanto. Prisidega cigaretę. Mėlyna šviesa jį akina, jis suraukia antakius, „Piratų Oazė“ iškaba mėlyname fone raibuliuoja jo akyse.
- Labas vakaras detektyve Everardai – prataria mėlynas siluetas.
-Rytas, Eiseri – suspaudęs akis suburba detektyvas.
- Ką? – sutrikęs paklausia seržantas.
- Jau po pusės dviejų Henri – tėviškai prataria detektyvas ir šypteli.
- Ak, taip, taip – Henris pasižiūri į savo laikrodžio ciferblatą – buvau praradęs laiko nuovoką, kūnas... mes jau prie jo gerą valandą, laukėme jūsų.
- Taip, kūnas – giliai įtraukia dūmą – rodykite kelia seržante Eiseri – išvargusiu balsu pasako Everardas.
Everardas sekė paskui seržantą per didžiąją priėmimo salę, per koridorius, viskas skendėjo tamsoje ir tik mėnulio šviesa įrėminta langų virtinės apibrėžė erdvę ir leido orientuotis. Koridoriaus gale pro duris į dešinę veržėsi oranžinė šviesa. Priėję duris jie įėjo pro jas ir atsidūrė rūbinėje. Ryški šviesa jam dirgino akis, ir jis susiraukė.
-kas rado kūną? – paklausė detektyvas.
-Naktinis sargas, atėjęs apžiūrėti šios salės jis rado.. tai, ir iškarto paskambino policijai – susijaudinusiu balsu pasakė Eiseris.
Pasukę į kairę ir praėję pro dar vienas duris jie atsidūrė didelėje erdvėje kurios ribas žymėjo tik blankios švieselės ant sienų ir prožektoriai ant lubų. Šioje aplinkoje detektyvas pasijuto daug geriau. Įtraukė cigaretę ir išpūtė dūmus. Patalpoje buvo du dideli baseinai, čiuožykla, tolimajame kampe burbulinė vonia ir baras. Vanduo Atspindėjo oranžinę šviesą ir atrodė kaip du griežtų linijų spindinčio metalo lakštai. Kybantys pilkoje erdvėje. Kairėje už kampo atsivėrė kita patalpos pusė, jau geriau apšviesta, kur stūksojo ilgas į baseiną panašus objektas su kylančia į viršų puse tol kol šio statinio grindinys susilygina su patalpos grindimis. Į krantą buvo išplugdytas kūnas kurį slėpė šešėlis ir tik klubus, pečius ir dalį galvos laižė oranžinė šviesa. Priėję arčiau jie pamatė siaubingą dalyką. Visas nuogas aukos kūnas buvo suraižytas pjautinėmis žaizdomis. Jos buvo visur, ant rankų kojų krūtinės. Tai buvo panašu į vyrą. Akių vokai buvo nupjauti, matėsi kruvinai raudonos, žvairos iššokusios akys su dviem juodais taškiukais. Veidas buvo perkreiptas ir žymėjo siaubingas žmogaus kančias prieš mirtį. Vanduo ir artimiausių plytelių tarpai buvo gausiai kruvini. Detektyvas nenuleidęs akių įtraukė gilų dūmą:
- Aš paskambinau Gustafui Waldergrafui iškarto baigęs kalbėtis su jumis – susijaudinęs pratarė seržantas.
-Gerai. Tai neatrodo paprastas baseinas – klausiamai pratarė detektyvas.
-Taip, aš išsiaiškinau. Tai yra dalykas imituojantis bangas, kaip jūroje. Svečiai gali plaukioti banglente, tačiau jis nėra galutinai užbaigtas.
-Labas rytas, bemiegiai teisėsaugos sargai – iš už nugaros pasigirdo storas intonuotas balsas. Tai buvo buvo pražilęs, penkiasdešimt su virš metų vyras. Gustafas Waldergrafas teismo medicinos ekspertizės daktaras.
-Labas rytas Gustafai – šyptelėjęs pasakė detektyvas – prisijunk prie mūsų.
-Na ką mes čia turime – priėjęs prie vyrų pratarė daktaras – Oh, kažkas įdomesnio, akivaizdu, žudikas maniakas.
-Tą ir patys supratome daktare – pasakė detektyvas – Detaliau, prašyčiau.
-Taip, taip.
Jis užsidegė cigaretę ir priėjo prie kūno. Atsitūpė:
-Ką gi, auka mirė nuo daugkartinių pjūviu aštriu ilgu daiktu. Vokai buvo nupjauti prieš mirtį, akyse matome daugybę kraujosruvų – jis išpūtė dūmus – auka mirė siaubinga mirtimi. Bet ne čia.
-Auka buvo nužudyta kitur ir po mirties atgabenta čia? – paklausė seržantas.
-Taip, matote ant riešų virvės žymes?
-Vadinasi, taip... – pratarė seržantas.
- Jis buvo kankintas. – vangiai pratarė detektyvas.
-Ir tai yra keista, matote, čia tiek daug kraujo. Bet čia jis negalėjo būti kankintas. Labai įdomu. Taip, taip, tikrai – susimąstęs pasakė daktaras.
-Ką dar galime pamatyti nužudymo vietoje, kokie žudiko motyvai, ką tai gali reikšti – garsiai galvojo detektyvas.
-Šitas aparatas buvo įjungtas kai kūną surado sargas. Jis dar nebuvo atidarytas publikai, bet jau funkcionavo. Ūžimas pritraukė sargo dėmesį. Suradęs kūną jis jį išjungė variklį ir pribėgo prie kūno – apmaudžiai pasakė seržantas.
-Vadinasi jis žudikas įjungė aparatą, ir įmėtė kūną į baseiną. Tačiau kaip sargas nieko nepastebėjo, tai įtartina. – pakeltu tonu pasakė daktaras.
Everardas galvojo. Prisidegė cigaretę. Ir Bandė įsivaizduoti kaip viskas atrodė. Kūnas trankėsi į grindinį stumdomas kruvinų bangų, putos skalavo jo kūną. Putos, kruvinos putos – galvojo detektyvas.
-„Jai negyvas, atplauk kraujo puta“- sau į panosį pasakė detektyvas.
-Ką? –vienbalsiu paklausė abu vyrai.
-Tai pasaka.
-Kaip tai? – sutrikęs paklausė seržantas.
-Bangos, kruvinos putos, pjūviai tai pasaka apie Jūratę ir Kastytį – pasakė detektyvas.
-Čia tikrai psichopato darbas – pasakė seržantas.
-Eiseri, kviesk komandą. Tesime kontoroje. Surinkit viską ką galima. Išgabenkit kūną pas Gustafą ir iš šniukštinėkit viską, apžiūrėkit visas rankenas, viską – geros dienos ponai, man reikia stiklo viskio – pasakė Detektyvas ir išėjo pro duris.