neatsimenu, kada tiksliai nustojau rašinėti internete pernai. Maždaug prieš metus (rugsėjį) man progresyviai darėsi vis blogiau ir blogiau su galva. Parašinėjimai internete truputį padėjo, o po to nebepadėjo, nusprendžiau, kad per daug laiko praleidžiu rašinėdama į tumblr ir tviterį, o ne dirbdama. Tai man atrodo, kad tada sakiau neberašysiu, nes pasidariau priklausoma nuo notifications (pranešimų?) ir noriu pripažinimo iš beveidžio interneto.
dabar, po metų terapijos, po biškį suprantu, kad neturiu draugų ir šiaip esu įsitikinus, kad viską privaloma sugebėti daryti vienam ir dar tuo džiaugtis, kad būti "vienam, bet ne vienišam" yra būtinybė. Bet man reikia kitų žmonių ir pagalbos, aš galiu daryt dalykus viena, bet visai man nuo to nėr smagiau. Todėl sakau į tviterį tai negrįšiu, nes ten nėra kur rašyt, bet tumbleris man patinka. Nemoku rašyt dienoraščio, nes ten nėra jokio ryšio su kitais žmonėm, vien tik aš ir aš, o tumblery tai net jeigu niekas ir neskaito, aš galiu įsivaizduoti, kad skaito! valio!
tai va, rugsėjį išvis nustojau eit į darbą, atsimenu, kad vieną dieną pabudau ir galvoju nu aš negaliu atsikelt. aš nenoriu atsikelt. tada pradėjau verkt ir negalėjau nustot gal tris valandas, ten jau taip raudojau, kad galvojau va ir numirsiu, nes išverksiu viską. tada pradėjau draskyt save ir palengvėjo - ne šiaip kad biškį geriau, bet visiškai geriau, praėjo raudos, atsikėliau iš lovos, pasidariau arbatos, ir galvojau NU JO, čia tai jau NE KAŽKĄ, ir nusprendžiau, kad nx tas darbas, mesiu aš jį ir grįšiu į oxfordą gyvent su savo šeima, nes nebegaliu čia taip draskytis
darbe director of studies sakė jo jo, aš tave suprantu, patariu tuoj pat ant karštųjų nemest, bet pasiimk pertrauką nuo studijų. Nu tai pasiėmiau, keturis mėnesius sėdėjau ant sofutės oxforde (šiaip neatsimenu nieko, ką aš ten veikiau, man atrodo nieko), terapinausi dukart per savaitę, ir gėriau SSRI, linksminausi su šalutiniais efektais; tada vasarį grįžau į labę ir kaip burtų lazdele pamojus, abrakadabra ištarus, kaip ten, lydekai paliepus, man panorėjus, viskas labėj pradėjo veikti, eksperimentai patys darėsi, praėjau elektronų mikroskopo mokymus kaip niekur nieko, netgi jaučiausi GERAI - ar jūs galite tuo patikėti - aš GERAI jaučiausi. Ne ai normaliai, ar ten nu ok, kažkaip po truputį, bet GERAI, ta prasme kad jau galvojau žiū, aš visai čia neblogai varau.
Nu tada sakau gal užteks SSRI vartoti, nes nu jau man gerai! Sumažinau dozę, biškį mane ten papurtė, po mėnesio nustojau išvis ir oi mama, kap davė galvon, mažai nepasirodė :D smagu šiaip buvo, žarnos atrodė vartėsi kūliais, bloga visą dieną, apėmė mistiški niekad nesibaigiantys galvos skausmai, tada dar prisidėjo brain zaps, nu ir sakiau ai gal dar nemesiu. Po kiek laiko apsisprendžiau vėl pasibrainzapint, bet pagudravau ir užvariau jonažolės vietoj SSRI, tai viskas čikipiki, dabar jau gal du mėnesius be vaistų ir ką aš galiu pasakyt, nu viskas blogai
bet gal blogai dėl to, kad pervargau. Šiandien gal pirmą kartą pamiegojau normaliai per mėnesį. Reikėjo atsiskaityt už metus labėj, tada variau į koncertą, kur pirmą kartą per metus laiko prisigėriau žiauriai, tada numirė senelis ir reikėjo skust namo visiškai nemiegojus po pagirių, tada variau į koncertą Paryžiuj, ir štai dabar rašinėju į tumblr, nes pasiilgau kontakto su žmonėm.
Koncertas paryžiuj buvo Porcupine Tree, mano mėgstamiausia visų laikų grupė, stovėjau visiškai prie scenos, maniau kad jau kaip bus gerai, čiut ne geriausias gyvenimo momentas. Nu ir nebuvo, jaučiausi ne vietoj, tokia griozdiška ir durna, be ryšio. Terapeutė sakė, kad buvo be ryšio, nes nebuvo ryšio, buvau viena, visi aplinkui tarškėjo prancūziškai, jaučiausi išstumta iš grupės. Visada ir visur jaučiuosi išstumta iš grupės, bet ta būsena man taip įaugusi į kraują, kad nepastebiu, maniau, kad čia taip turi būt gyvenime, kad viską turiu sugebėt daryt viena ir nereikia man kitų žmonių. Nu reikia man jų. Terapeutė visada žvengia, kai aš jai pasakoju OMAIGAD, buvau ten ir ten, BUVO TAIP FAINA, nes kalbėjau su žmonėm!!! Jie manęs neatstūmė!! Jie manim pasitikėjo ir aš jais pasitikėjau!!! KAIP ČIA TAIP IŠĖJO!!!?
nu tai va, žmonės, atsiduodu aš jūsų malonei, nes galiu daryt dalykus viena, bet daryt dalykus kartu yra 100 kartų geriau, nei vienai
