#lovatieses

[ciuziniaipigiau]

Darbscios rankos, dailus audiniai

Senovėje lovos uztiesalai būdavo dailinami ir marginami darbščių moterų. Šių laikų judėjimai už lyčių lygybę pažeria daug kritikos tokiam namų darbų pasiskirstymui, kai moteris dirba tokius darbus, kaip maisto gamyba lovos klojimas, siuvinėjimas, siuvimas, dailinamos staltiesės, uztiesalai, dirbami vadinamieji moteriški darbai. Tuo tarpu vyrai leidžiasi į didesnes pasaulio pažinimo platybes, tačiau jų darbai pasižymi dideliu fizinės jėgos poreikiu. Kaip ten bebūtų – istorija mums dovanoja galimybę pamatyti tai, kas gražaus išliko iš praėjusių laikų. Darbščių rankų išsiuvinėti lovos uztiesalai yra tai, kas išliko ne tik įvairiuose etnografiniuose centruose, bet, ką surasti, tikriausiai galima net ir užlipus pas savo senelius į palėpę.

Siuvinėjimas

Labai populiarus puošybos būdas, kuriuo būdavo dekoruojami uztiesalai – siuvinėjimas. Nesunku pasakyti, kurie siuvinėjimo būdai dažniausiai puošdavo lovos, stalų užtiesalus. Itin populiarus būdavo siuvinėjimas kryželiu. Tačiau išmanios moterys surasdavo ir daug įvairių kitų siuvinėjimo būdų, tarkime, padaryti mažytes siūlų kirmėlytes arba grandinėles. Spalvos vyravo labiau natūralesnių spalvų – raudona, mėlyna, žalia, geltona, rausva. Tikriausiai būtų buvę sunkiau surasti vadinamąją salotinę (tokią, kaip markerių), arba švytinčią indigo spalvą. Be to, tai, kas dabar yra išlikę, senoviniai lovos uztiesalai, dažnai jau būna šiek tiek pakeitę savo būklę, ir galima pamatyti, kaip atrodo jų išblukę spalvų deriniai, šiek tiek pageltę ar patamsėję. Kaip ten bebūtų, tokie siuvinėti lovos uztiesalai galėdavo tapti ir kraičiu, kurį mergina išsiveždavo su savimi, ištekėdama už vyro (arba kitaip – nutekėdama iš namų kitur), galėjo tapti ir dovanomis, o galbūt tai, kas yra kraunama sau, norint kuo labiau išpuoselėti namus. Galima įžvelgti, kad gražiai siuvinėjamos lovatieses buvo ne monotoniškas buities darbas, bet ir galimybė pasireikšti kūrybingumui. Net jeigu dažnai tai vis tiek būdavo suskliausta į gana aiškius apribojimus – dirbi namuose, tavo produktai bus aiškūs ir pan.

Peltakiavimas

Kitas būdas, kuriuo senovėje taip pat būdavo įprasta dekoruoti tokius audinius, kaip sofos uztiesalai, tai – peltakiavimas. Paprastai jis įmanomas tada, kai naudojamos linines staltieses, lovos uztiesalai. Kaip ir siuvinėjimo, peltakiavimo mergaitės yra mokomos mokyklose per dailės ir darbelių pamokas dar ir šiais laikais. Grubiai tariant – tai tam tikrų siūlų išpašymas ir ištraukinėjimas tam tikra tvarka taip, kad kažkur atsirastų peršviečiamos juostelės, tinkleliai. O taip pat ir kutai, kuriais puošiamos gali būti kraštinės. Nors apskritai peltakiavimas paprastai ir yra ta apdaila, kuria dailinami audinio kraštai. Taip pat puošiami galėdavo būti ir pledai, tačiau ne tada, kai jie būdavo labai šilti, tarkime, vilnoniai arba kailiniai. Mat peltakiavimui, kaip jau minėta, reikia aiškiai suausto audinio, iš kurio lengva išpašyti siūlus, pavyzdžiui, lino, medvilnės arba to audinio, iš kurio yra siuvami maišai bulvėms.

Audinių pasirinkimas

Žinoma, kad senovėje būdavo keblu gauti daug audinio. Tai buvo prabangu, ir nesimėtė, kur papuola, mat Lietuvoje dar nevyko nei tokio masinio importo, nei gamybos. Šiais laikais lovos uztiesalai internetu gali būti nusiperkami renkantis iš tūkstančių variantų, įvairiausių audinių, dekoro, tekstilės. Tačiau senovėje lovos uztiesalai pigiau negu maistas tikrai nekainuodavo. Linas buvo pagrindinis lietuviškas audinys, kažkokių šilkų nelabai apskritai kas turėdavo. Juk ir Jonas Basanavičius Lietuvos vėliavą prieš šimtą metų kūrė tokią, kurią lengvai galėtų pasigaminti paprasti kaimiečiai – iš paprastų lino audinio, naudojant sodrias tamsias spalvas – raudoną, tamsiai žalią, oranžinę primenančią geltoną. Tiesa, tuo mūsų vėliava ir skiriasi nuo Jamaikos, kurioje spalvos itin šviesios, skaisčios.

[ciuziniai]

Lovatieses

Senos ir naujos

Tikriausiai kiekvienas žmogus sutiks su tuo, kad lovatieses, kokios jos anksčiau būdavo, labai skiriasi nuo dabartinių. Kur tie esminiai skirtumai? Juk atrodytų – visa tai yra tik lovos uztiesalai, tad kodėl kartais galvojame apie juos tiek daug? Ir kodėl jie turėtų skirtis laikui bėgant? Tačiau mes pateikiame subjektyvią, tačiau smagią studiją apie tai, kuo skiriasi senovinės ir šių laikų lovatieses.

Mezginiai

Vienas esminis dalykas yra tas, kad seniau buvo labai populiarus rankų darbas. Dėl įvairių liūdnų aplinkybių lietuviai neturėjo galimybės gauti parduotuvėse ar kažkur kitur labai daug pirktų importinių gaminių, tame tarpe ir toks dalykas kaip lovatieses akcija buvo tiesiog neįmanomas. Taigi, natūralu, kad kiekvienas bandė kuo išmaniau, įdomiau ir geriau susitvarkyti su tokia problema. Taip atsirado ir šis jos sprendimas – tiesiog lovatieses buvo gaminamos rankiniu būdu.

Ypač anksčiau, kai ganėtinai skyrėsi vyro ir moters šeimos vertybės, kai moteris, kaip buvo laikoma, turėjo būti pačia svarbiausia namų židinio saugotoja, kai ji turėjo padaryti itin daug, kad tik visi namuose būtų laimingi, šiltai aprengti ir skaniai pavalgydinti, tais laikais rankų darbas buvo populiari veikla. Buvo laikoma, kad kiekvienai išsilavinusiai panelei dera siuvinėti, dera mokėti siūti ir megzti ir kitokiais rankdarbiais užsiimti. Tad ir lovatieses kaina dažnai buvo išmatuojama tiesiog pačios mergelės kruopštumu, jos mokėjimu gražiai siūti siuvinėti, megzti, austi nerti, jos kūrybingumu. Kuo gražesnis paveikslas ataustas, išmegztas ar išsiuvinėtas – tuo geriau visiems ir kiekvienam. Taigi, dažnai galėjai pamatyti rankų darbo lovos užtiesalų. Kokie jie vyravo? Labai populiaru buvo sakykime nertos vašeliu lovatieses. Jos galėjo būti su daug įvairių kiaurų raštų, o taip pat kartais ir daug paprastesnės, kuklesnės, priklausė viskas ir nuo skonio, ir nuo stiliaus ir šiaip nuo įvairių pomėgių. Taip pat dažnai jos būdavo siuvinėtos, tarkime, kryželiu ar kokiu kitokiu būdu. O kur dar mezgimas virbalais – toks rankų darbas taip pat garantavo visą šeimą džiuginantį rezultatą. Tad natūralu, kad senais laikais viskas vyko šiek tiek kitaip, ir visi mes galėjome mėgautis tokiais dalykais, kaip lovatieses vaikams, pagamintos pačios motinos. Gėlytės Vėliau atsirado galimybė daugiau pirkti, importuoti. Ir tie raštai, kurie šiuo metu dažnai laikomi, vadinami vintažiniais, tais senais laikais nepriminė kažkokios senovės, nekėlė jokios nostalgijos, kaip kad mums yra dabar. Tuo laiku tiesiog smulkios gėlytės, tokio braižo raštai galėjo puošti įvairius audinius: tiek tas pačias lovatieses, tiek ir visokias uzuolaidos juostas. Skirtumas toks, kad tai buvo laikoma ne sendintu madingu dalyku, o labai moderniu ir visiškai nauju. Tačiau madingi buvo kai kurie dalykai tie patys, kaip ir dabar, koks sutapimas. Barokas Vėliau buvo plūstelėjusi kone barokinio, labai riebaus, pastebimo, išblizginto ir išpuošto stiliaus mada. Todėl lovatieses internetu, kurias galima užsisakyti dabar, dažnai jau nebeturi to tokio viduramžius primenančio puošnumo. Tačiau anksčiau buvo ir tokios, kurios laikomos grazios lovatieses, išpuoštos nėriniais, ripuliais, vadinamomis kvarbatkomis. Tai buvo gražu visiems, ir visi ir būdavo patenkinti. Kuo didesnis papuošimų skaičius, tuo yra geriau. Skamba galbūt kaip kičas, tačiau kai įsivyrauja tam tikru laikotarpiu tokia mada, tai lovatieses ir uzuolaidos būtent taip pagamintos tampa pačiomis gražiausiomis, tikru pavyzdiniu grožio etalonu. Šiais laikais dažnai rasi vienspalves, minimalistines figūras.