MISIONIERIŲ ANSAMBLIS
Zygmunt Vogel akvarelė. XVIII a. ansamblio vaizdas
Misionierių ordinas įkurtas Prancūzijoje 1642 m. tikėjimo sklaidai ir misijų reguliavimui. Jam priklauso kunigai, broliai pasauliečiai ir šaritės arba gailestingosios seserys.
Seniausioji misionierių vienuolyno dalis. Sanguškų rūmai. Renesanso statyba:
Viduje patalpos dengtos kryžminiais arba cilindriniais skliautais:
1695 m pradėta bažnyčios statyba, kurios fundatorius – didikas Teofilis Pliateris. Sakoma, taip jis norėjo atsidėkoti misionieriams, nes vienas jų paskatino visą Platerių giminę iš protestantizmo atsiversti į katalikybę. 1730 m. bažnyčia konsekruota Viešpaties Dangun Žengimo titulu.
Po 1749 m. gaisro, bažnyčią rekonstravo ir dekoravo pats Glaubicas. Anksčiau bažnyčia neturėjo didelių bokštų, atrodė kukliai, tad tik Glaubico dėka šiandien turime į dangų šaunančius bokštus – „lengvą skrydį į aukštį“ (M. Vorobjovas, „Vilniaus menas“, psl. 68), puošnius frontonus, priebutį ir išraiškingąjį barokinį priebažnytį. Bokštų aukštis – 48 m. Kairiajame – keturių ciferblatų laikrodis, dešiniajame - varpai.
Pagrindinio fasado antrame tarpsnyje – Mozės ir Dovydo skulptūros, niekada nebūčiau pagalvojusi, kad jos medinės...
Priebažnytis. Jo kampuose – jonėninės kolonos su ant jų esančiomis vazomis. Anot A. H. Kirkoro, ant kupolėlio vietoj kryžiaus kadaise stovėjusi Išganytojo statula:
Pačioje bažnyčioje buvo 9 altoriai, daugiausia – mediniai. Daug kur užsimenama, kad bažnyčioj interjeras neprilygo įmantriai barokinei išorei – buvo kuklus, dėl mažo langų kiekio ir tamsių altorių viduje tvyrodavo prieblanda.. Tiesa, vienoje iš koplyčių, Vincento Pauliečio, išlikusios labai gražios freskos, nutapytos Domininko Ivanovskio.
Bažnyčioje palaidota Vilniaus vyskupo koadjutoriaus Juozapo Stanislavo Sapiegos širdis. Tokį paprotį skatino jėzuitų Švč. Jėzaus Širdies kultas. Buvo tikėta, jog didiko širdis, palaidota jo paties funduotoje bažnyčioje, yra atiduodama tiesiai Viešpačiui. Bažnyčios rūsiuose palaidota Pliaterių šeima.
Išganytojo kalva liaudies buvo vadinama „rojumi“. Viena iš priežasčių, tikriausiai, - sodai. Prie vienuolyno šliejosi angliškasis sodas, su penkiais tvenkiniais, pilnais žuvų, per jį tekėjo šaltiniai, driekėsi vaismedžių virtinės, daržai. Pažiūrėjus į sodų grožį ir tvarką buvo galima spręsti apie misionierių darbštumą.
Sodų vaizdas iš Rimtauto Gibavičiaus albumo „Vilniaus architektūra":
Stanisław Filibert Fleury. Misionierių tvenkiniai:
Jan Bułhak. Misionierių vienuolyno sodai. 1916:
1744 m. iškilo vienuolyno ansamblis (oficina kairėje, ūkiniai pastatai dešinėje). Jį projektavo vienuolis architektas Jonas Šrėteris ir kiti vienuoliai. XVIII a. pab., kai išplitus misionierių veiklai susikūrė Lietuvos misionierių provincija, šis vienuolynas tapo jos centru. Vienuolyną sudaro trys korpusai: tas, kuris prisišliejęs prie Sanguškų rūmų, pastatytas anksčiausiai, kiti du – apie 1751 m.
Tarp apsidės ir vienuolyno – uždaras kiemelis:
Ūkiniuose priestatuose buvo bravoras, tvartai, daržinės, arklidės, kalvė, skalbykla, pirtis ir sandėliai.
Puošnus oficinos portalas:
Misionieriai steigė špitoles, ligonines. Nuo 1787 m. prie vienuolyno kunigaikštienės Jadvygos Teresės Oginskienės iniciatyva buvo steigiama našlaičių ir pamestinukų Kūdikėlio Jėzaus prieglauda. 1795 m. misionieriai pasikvietė gailestingąsias seseris šarites, kurios prižiūrėjo prieglaudos vaikus bei slaugė ligoninėse (reportažas apie vieną iš jų).
Šaritės prižiūrinčios Napoleono armijos kareivius. Misionierių vienuolynas. Nežinomas dailininkas, XIX a. I pusė:
1846 m. Muravjovas įsakė išvaryti šarites iš prieglaudos, o ją pačią pavesti stačiatikiams. Cituoju M. Baužienės knygoje rastą to meto valdininko prievartinio vaikų krikštijimo aprašymą: įsivaizduokite sau komišką sceną, kai popų apsuptyje asistavau stačiatikiškoms krikštynoms kūdikių, jėga atplėštų nuo motinų, spiegiant toms pačioms motinoms, uždarytoms su kiaulėmis tvartuose, kaukiant ūkininkų šunims, gausiai susirinkusiems žmonėms triukšmingai spaudžiant mus supančius kareivius ir kazokus (230 psl.). Po karo gailestingosios seserys grįžo ir toliau tęsė veiklą šioje prieglaudoje.
Misionieriai buvo aktyvūs švietėjai. Nuo 1773 m. Sanguškos rūmuose veikė kunigų seminarija su viena turtingiausių miesto bibliotekų. Kunigų seminarijoje mokėsi ir matematiką dėstė Laurynas Gucevičius. Tik vėliau, supratęs, jog neturi pašaukimo, perėjo į Vilniaus universitetą.. Ūkiniame pastate kurį laiką veikė vyskupijos spaustuvė. Joje buvo spausdinamos ir lietuviškos ne tik religinio turinio knygos, kol 1844 m. caro įsakymu buvo uždaryta kartu su visomis kitomis katalikų spaustuvėmis, neva tam, jog apsaugotų dvasinę visuomenę nuo pasaulietinių knygų spausdinimo. XIX a. įkurta parapinė mokykla. Tuo metu vienuolyne glaudėsi iki pusantro šimto gyventojų – vienuolių ir jų puoselėjamos kultūrinės bei labdaringos veiklos vykdytojų.
Vienas iš svarbių misionierių nuopelnų – Rasų kapinių įkūrimas, todėl iš pradžių iki 1841 m. jos vadintos Misionierių kapinėmis.
XIX a. Misionierių vienuolyno pastatų likimas daug kartų keitėsi. Nuo 1834 m. – kalėjimas, kur caro įsakymu būdavo kalinami nepaklususieji oficialiajai nuomonei, pvz. 1831 m. sukilimo dalyviai, demokratinių draugijų nariai... 1844 m. bažnyčia ir vienuolynas uždaryti, ansamblio patalpose įsteigiamos kareivinės, kalėjimas ir butai. Bažnyčios relikvijų galima rasti Eišiškių bažnyčioje (šoninis altorius, sakykla ir vargonai), Krėvos bažnyčioje (Dievo Apvaizdos altorius, klausyklos, suolai), Rasų kapinių koplyčioje (Šv. Vincento paveikslas). Labdaringos įstaigos perėjo miesto valdžion. 1848 m. vienuolyno patalpos perduotos stačiatikių dvasinei konsistorijai. 1856 m. jose veikė kilmingųjų panelių institutas.
1859 m. bažnyčia vėl tikinčiųjų rankose, tačiau jos interjeras jau nukentėjęs. 1859 m. ansamblio patalpose įkurta Vilniaus psichiatrinė ligoninė. Nuo 1873 m. ūkinėse vienuolyno patalpose veikė šlifavimo ir staklių dirbtuvės...
A. Fialko atvirukas. Apie 1903 m.:
Antrojo pasaulinio karo metu ir sovietmečiu Misionierių vienuolyno patalpose veikia Vilniaus Antroji Tarybinė ligoninė. Oficina virsta vaistine, buvusioje daržų teritorijoje pastatytas atskiras pastatas ligoninei.
Palatų koridorius rūmų korpuse:
Virtuvės skyrius rūsyje:
Rūsys:
Aktų salė:
Kadangi ligoninėje pirmą kartą apsilankiau tik 2013 m., kai pastato būklė buvo apgailėtina, nuotraukų daug neturiu. Internete surasite žymiai įdomesnių vaizdo reportažų:
Viduje išlikusios sienų dekoracijos:
Sovietai bažnyčią pavertė sandėliu, kuriame buvo laikomi vaistai ir įvairūs medicininiai prietaisai, aprūpinantys miesto ligonines. Štai iš kur tie rūsiuose aptikti vežimėliai, muliažai ir vaistų pakuotės..
1980 m. bažnyčia perduodama Lietuvos nacionaliniam muziejui (tuo metu – Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejus). Joje įrengiamos muziejaus fondų saugyklos.
1993 m. ansamblis pereina miesto arkivyskupijos kurijai, ligoninėje iki 2004 m. veikia Mykolo Marcinkevičiaus ligoninės Subačiaus filialas, kuris po to iškeldintas. Ligoninės patalpos kartu su vienuolynu visiškai apleistos. Buvo kalbama, jog vienuolyną savivaldybė nuomos muzikos mokyklai, tačiau tai veikiau tik kalbos. Nacionaliniam muziejui vis dar leista naudotis bažnyčios erdvėmis. Dabar viduje matyti keliaaukščiai stelažai, kurie nepritvirtinti nei prie sienų, nei prie grindų – tokie paminklosaugos reglamentai. Galima manyti, Vilniaus arkivyskupijos kurija, įgyvendinusi savo planus dėl gretimo Vizičių ansamblio atgaivinimo, imsis ir šių pastatų. Tiesa, šių metų rugsėjo mėnesį vyko Architektų sąjungos organizuojamas idėjinis konkursas „Misionierių sodai“, skirtas pritaikyti nugalėtojo idėją gyvenamosios paskirties namui vienuolyno ir buvusių rūmų patalpose su požemine stovėjimo aikštele bei miesto želdynui. Konkurso rezultatus galima pamatyti čia:
Dėl ligoninės.. 2004 m. sklido kalbos, jog patalpose bus įkurtas slaugos ir ilgalaikio gydymo skyrius. 2008 m. ją privatizuoja gruzinas Romanas Pipijas, ligoninė pereina įmonės „Corpmanagement“ žinion. Tai nieko nereiškia, nes pastatas tampa purvina benamių irštva. Vėliau minėta įmonė pakeičia pavadinimą - „Misionierių namai". Naujausiomis žiniomis, jJos planuose numatoma ansamblio teritorijoje išvystyti prabangių gyvenamųjų namų kompleksą. Darbų pabaiga numatyta 2015-aisiais.
Pro apsilupusį tinką prasišviečia polichrominiai fragmentai:
Naudota literatūra:
Baužienė, Morta. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Paveldas, 2012;
Viliūnienė, Gina, Vilniaus šventovės; Alma litera: Vilnius, 2012.