Tai, ką matome dabar kaip centrinius Verkių rūmus, tėra rytinis gyvenamasis rūmų komplekso sparnas, buvusi oficina. Centriniai rūmai sudegė juos užplūdus Napoleono kariuomenei. Pasak dr. Romo Pakalnio, šaltą lapkričio mėnesį medines stogo gegnes ir grindis sukūreno prancūzų kareiviai.. Apie 1846 m. kunigaikštis Liudvikas Adolfas Vitgenšteinas galutinai nugriovė apnykusius pagrindinius rūmus, palikęs tik jų rūsius. Čia ir apsilankėme.
Viduje pasitinka daugiau nei 230 metų senumo architektūra. Rūsių stilius ir jų konstrukcijos būdingos XVIII a. pabaigai. Pirmasis šių rūmų su rūsiais architektas – Martynas Knakfusas. Rūsių būklė gana gerai išsilaikiusi, kai kur galima įžiūrėti ir polichrominės tapybos likučių. Vis dėl to viduje daugybė pertvarų ir gelžbetoninių konstrukcijų iš sovietmečio palikimo, mat po Antrojo pasaulinio karo rūmai buvo remontuojami neatsižvelgiant į architektūrinę jų vertę. Dabar viduje pasitaiko įmestų šiukšlių bei statybinių liekanų po požemių sutvirtinimo darbų.
Užmūrytos arkos rodo buvusius bandymus pritaikyti rūsius naudojimui.
Rūsiai padalinti į atskiras patalpėles.
Buvusi rūsių paskirtis kol kas tik spėliojama.
Teritorijoje yra ir daugiau požeminių galerijų, viena iš jų, vedanti nuo Užvažiuojamųjų namų, buvo atrasta neseniai kasant tranšėjas dujotekiui. Taip pat būtų įdomu, jei kitoje požeminėje galerijoje, kuri veda iš rytinės oficinos link buvusio fontano, būtų atlikti archeologiniai tyrimai, mat jos sienose rasti įmūryti 7 dubenuotieji akmenys, kurie gali būti susiję su pagoniškos kulto vietos Verkiuose gyvavimo iki Jogailos krikšto laikų...
Šio vizito į Katedros požemius tikslas buvo apžiūrėti tariamos Perkūno šventovės liekanas, iššaukusias gausybę prieštaringų diskusijų bei atvėrusias dirvą įvairioms ideologinėms konfrontacijoms.
1251 m. karalius Mindaugas, suvienijęs Lietuvą, apsikrikštija, kad numalšintų Livonijos ordino grėsmę. Vilniuje iškyla pirmoji katedra. Tačiau puldinėjimai nesiliauja – po 10-ies metų valdovas vėl atsimeta nuo krikščionybės ir sugrįžta prie senojo tikėjimo (Ipatijaus metraštis), o 1263 m. sąmokslininkų nužudomas. Pagonybė vėl atgyja, manoma, kad po Mindaugo mirties jo statytos katedros vietoje išauga šventykla Perkūnui.
1986 m. Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus proga architektas Napoleonas Kitkauskas ir archeologas Albertas Lisanka visuomenei paskelbia sensacingą žinią - Katedros požemiuose rasti pirmosios MIndaugo laikų katedros pamatai. Imtasi jų tyrimų, iškelta prielaida, jog po karaliaus mirties katedra sudegusi, o ant jos, tikėtina, užstatyta pagonių šventykla Perkūnui. Remiamasi Strijkovskio, Dlugošo, Narbuto šaltiniais, Rivijaus kronika, o 1388 m. popiežiaus Urbono bulėje dėl Vilniaus katedros steigimo rašoma, jog Jogaila ją pasistatė prieš tai išgriovęs pagonių šventyklą ir išvartęs stabus...
Reikia pridurti, kad 1984–1985 m. po Katedra buvo rengiami oro kondicionavimo sistemos kanalai. Proceso metu šiaurinėje navoje rasti dveji laiptai, kurių pakopos kylančios į pietų pusę ir ten nuardytos statant dabartinių šiaurinės eilės piliorių pamatus.
Rytiniai laiptai:
Dėl tvarkingo vidinių sienelių sumūrijimo iškelta hipotezė, kad laiptai supo įėjimą į kvadratinį pastatą. Abiejų laiptų pakopos mažai nuvaikščiotos, šliejasi prie pirmosios katedros piliorių pamatų bazės. Buvo iškelta mintis, jog tikriausiai pilioriai buvę nuardyti iki viršutinių laiptų pakopų lygio paversti savotiškomis apeigų aikštelėmis... Įdomiausia tai, jog mūrijimui naudotų plytų matmenys ir skiedinys gerokai skiriasi nuo naudotųjų Mindaugo senosios katedros sienų mūrams. Kai kurie mokslininkai linkę juos laikyti XVII a. pab. Johano Frideriko Rivijaus kronikoje aprašytojo laiptuotojo altoriaus dalimi, įėjusio į šventyklos kompleksą. Prieš pat šitą koplyčią stovėjo altorius iš 12 pakopų <...>. Kiekviena pakopa buvo skirta vienam zodiako ženklui. Ant jų būdavo deginamos aukos – kiekvieną mėnesį tą dieną, kai saulė, pasiekusi savo aukštį, įžengdavo į ženklą. Tad aukščiausioji pakopa priklausė Vėžiui, žemiausioji – Ožiaragiui...
Hipotetinė laiptuotųjų altorių rekonstrukcija:
Archeologas Vytautas Urbanavičius pastebi, jog laiptai galimai turėję tam tikrą ryšį su kalendoriumi: kas trečias laiptas platesnis, o tai sutampa su saulėgrąža (solsticijos ir ekvinokcijos mėnesiais). Beje, jo skaičiavimų dėka taip pat turime įrodymų, kad rastų XIII a. pamatų matmenys sutampa su Rivijaus kronikoje uolektimis pateiktais šventyklos duomenimis.
Oficialioje ekspozicijoje galima apžiūrėti išlikusią vakarinę pirmosios Mindaugo katedros sieną, pamatyti spėjamos apeigų aikštelės grindinio likutį, židinių, kurie, kaip manoma, buvo skirti aukojimui, liekanas.
Juodais kontūrais žymimas pirmosios katedros kontūras dabartiniame katedros komplekse:
Kadangi žinių apie seniausius Vilniaus laikus nėra daug, todėl ir atsiveria daug erdvės įvairioms interpretacijoms.
Vis dėlto nemažai šiuolaikinių istorikų labai kritiškai žiūri į Perkūno šventyklos egzistavimo galimybę – neva absurdiška, kaip iš katedros požemiuose surastų neaiškių laiptų gimė teorija apie Mindaugo katedrą ir pagonių šventyklą... Įrodymų tikrai mažai, tačiau jie nepaneigia šaltinių, o kai kurie skeptiškai nusiteikusių mokslininkų kontrargumentai ir maniera, kuria jie išdėstomi, tikrai ne visada pateisinami elementarios pagarbos atžvilgiu.
Romuviečiams ne kartą buvo griežtai ar net su ironija atsakoma leisti rengti apeigas prie laiptų. Apie ten organizuojamas ekskursijas ir tautiečių ar užsieniečių pažindinimą su baltų kulto centro reliktais (tegu ir iki galo neįrodytais) taip pat nėra kalbos. Ironiška, bet oficialiame katedros tinklalapyje susidomėjusieji perskaitys, jog Katedra atsirado ant buvusios pagonių šventyklos... O kai pasižiūri situaciją, kurioje dabar randasi tie tariamieji altorių laiptai, matai štai ką: vėdinimo šachta dešinėje, vamzdžiai kairėje – visa tai nenaudojama...
Ta proga padariau nuotraukų ir likusiose požemių vietose.
Šiluminis mazgas, pro kurio rūsius dabar patenkama prie tariamų pagoniškųjų laiptų. Rūsiai katilinei buvo iškasti prieš Antrąjį pasaulinį karą:
Laidojimo kripta, buvusi po 1387 m. Katedros grindimis:
Prieš karą įrengtame rūsyje su senuoju šiauriniu prieangiu (po buv. Kęsgailų koplyčia) rasti kaulai:
Kęsgailų koplyčios kriptų yra dvi. Viena iš jų, tolimesnioji, palieka prieštaringesnį įspūdį: viduje – visiška netvarka, tarp apibyrėjusios kriptos briaunų – kauliukai ir daugybė smulkių nuolaužų, o virš galvų – vis tie patys nebenaudojami vamzdžiai.
Čia esame po Šv. Vladislovo (A. Vainos) koplyčia. Medinės nuolaužos – tai, kas liko iš dėžių po potvynio. Nuotraukoje taip pat matyti lenkų laikų betoniniai sutvirtinimai:
Pietinė siena žiūrint iš Šv. Vladislovo koplyčios kriptos. Skirtingų laikotarpių mūrai:
Šiuo metu Katedros požemiai beveik visi ištyrinėti. Urbanavičius sako jau radęs paslaptingąją Vytauto kapo vietą.. Bėgant laikui norisi tikėtis svarių įnašų į tautos istoriją...
Zygmunt Vogel akvarelė. XVIII a. ansamblio vaizdas
Misionierių ordinas įkurtas Prancūzijoje 1642 m. tikėjimo sklaidai ir misijų reguliavimui. Jam priklauso kunigai, broliai pasauliečiai ir šaritės arba gailestingosios seserys.
Seniausioji misionierių vienuolyno dalis. Sanguškų rūmai. Renesanso statyba:
Viduje patalpos dengtos kryžminiais arba cilindriniais skliautais:
1695 m pradėta bažnyčios statyba, kurios fundatorius – didikas Teofilis Pliateris. Sakoma, taip jis norėjo atsidėkoti misionieriams, nes vienas jų paskatino visą Platerių giminę iš protestantizmo atsiversti į katalikybę. 1730 m. bažnyčia konsekruota Viešpaties Dangun Žengimo titulu.
Po 1749 m. gaisro, bažnyčią rekonstravo ir dekoravo pats Glaubicas. Anksčiau bažnyčia neturėjo didelių bokštų, atrodė kukliai, tad tik Glaubico dėka šiandien turime į dangų šaunančius bokštus – „lengvą skrydį į aukštį“ (M. Vorobjovas, „Vilniaus menas“, psl. 68), puošnius frontonus, priebutį ir išraiškingąjį barokinį priebažnytį. Bokštų aukštis – 48 m. Kairiajame – keturių ciferblatų laikrodis, dešiniajame - varpai.
Pagrindinio fasado antrame tarpsnyje – Mozės ir Dovydo skulptūros, niekada nebūčiau pagalvojusi, kad jos medinės...
Priebažnytis. Jo kampuose – jonėninės kolonos su ant jų esančiomis vazomis. Anot A. H. Kirkoro, ant kupolėlio vietoj kryžiaus kadaise stovėjusi Išganytojo statula:
Pačioje bažnyčioje buvo 9 altoriai, daugiausia – mediniai. Daug kur užsimenama, kad bažnyčioj interjeras neprilygo įmantriai barokinei išorei – buvo kuklus, dėl mažo langų kiekio ir tamsių altorių viduje tvyrodavo prieblanda.. Tiesa, vienoje iš koplyčių, Vincento Pauliečio, išlikusios labai gražios freskos, nutapytos Domininko Ivanovskio.
Bažnyčioje palaidota Vilniaus vyskupo koadjutoriaus Juozapo Stanislavo Sapiegos širdis. Tokį paprotį skatino jėzuitų Švč. Jėzaus Širdies kultas. Buvo tikėta, jog didiko širdis, palaidota jo paties funduotoje bažnyčioje, yra atiduodama tiesiai Viešpačiui. Bažnyčios rūsiuose palaidota Pliaterių šeima.
Išganytojo kalva liaudies buvo vadinama „rojumi“. Viena iš priežasčių, tikriausiai, - sodai. Prie vienuolyno šliejosi angliškasis sodas, su penkiais tvenkiniais, pilnais žuvų, per jį tekėjo šaltiniai, driekėsi vaismedžių virtinės, daržai. Pažiūrėjus į sodų grožį ir tvarką buvo galima spręsti apie misionierių darbštumą.
Sodų vaizdas iš Rimtauto Gibavičiaus albumo „Vilniaus architektūra":
Stanisław Filibert Fleury. Misionierių tvenkiniai:
Jan Bułhak. Misionierių vienuolyno sodai. 1916:
1744 m. iškilo vienuolyno ansamblis (oficina kairėje, ūkiniai pastatai dešinėje). Jį projektavo vienuolis architektas Jonas Šrėteris ir kiti vienuoliai. XVIII a. pab., kai išplitus misionierių veiklai susikūrė Lietuvos misionierių provincija, šis vienuolynas tapo jos centru. Vienuolyną sudaro trys korpusai: tas, kuris prisišliejęs prie Sanguškų rūmų, pastatytas anksčiausiai, kiti du – apie 1751 m.
Tarp apsidės ir vienuolyno – uždaras kiemelis:
Ūkiniuose priestatuose buvo bravoras, tvartai, daržinės, arklidės, kalvė, skalbykla, pirtis ir sandėliai.
Puošnus oficinos portalas:
Misionieriai steigė špitoles, ligonines. Nuo 1787 m. prie vienuolyno kunigaikštienės Jadvygos Teresės Oginskienės iniciatyva buvo steigiama našlaičių ir pamestinukų Kūdikėlio Jėzaus prieglauda. 1795 m. misionieriai pasikvietė gailestingąsias seseris šarites, kurios prižiūrėjo prieglaudos vaikus bei slaugė ligoninėse (reportažas apie vieną iš jų).
Šaritės prižiūrinčios Napoleono armijos kareivius. Misionierių vienuolynas. Nežinomas dailininkas, XIX a. I pusė:
1846 m. Muravjovas įsakė išvaryti šarites iš prieglaudos, o ją pačią pavesti stačiatikiams. Cituoju M. Baužienės knygoje rastą to meto valdininko prievartinio vaikų krikštijimo aprašymą: įsivaizduokite sau komišką sceną, kai popų apsuptyje asistavau stačiatikiškoms krikštynoms kūdikių, jėga atplėštų nuo motinų, spiegiant toms pačioms motinoms, uždarytoms su kiaulėmis tvartuose, kaukiant ūkininkų šunims, gausiai susirinkusiems žmonėms triukšmingai spaudžiant mus supančius kareivius ir kazokus (230 psl.). Po karo gailestingosios seserys grįžo ir toliau tęsė veiklą šioje prieglaudoje.
Misionieriai buvo aktyvūs švietėjai. Nuo 1773 m. Sanguškos rūmuose veikė kunigų seminarija su viena turtingiausių miesto bibliotekų. Kunigų seminarijoje mokėsi ir matematiką dėstė Laurynas Gucevičius. Tik vėliau, supratęs, jog neturi pašaukimo, perėjo į Vilniaus universitetą.. Ūkiniame pastate kurį laiką veikė vyskupijos spaustuvė. Joje buvo spausdinamos ir lietuviškos ne tik religinio turinio knygos, kol 1844 m. caro įsakymu buvo uždaryta kartu su visomis kitomis katalikų spaustuvėmis, neva tam, jog apsaugotų dvasinę visuomenę nuo pasaulietinių knygų spausdinimo. XIX a. įkurta parapinė mokykla. Tuo metu vienuolyne glaudėsi iki pusantro šimto gyventojų – vienuolių ir jų puoselėjamos kultūrinės bei labdaringos veiklos vykdytojų.
Vienas iš svarbių misionierių nuopelnų – Rasų kapinių įkūrimas, todėl iš pradžių iki 1841 m. jos vadintos Misionierių kapinėmis.
XIX a. Misionierių vienuolyno pastatų likimas daug kartų keitėsi. Nuo 1834 m. – kalėjimas, kur caro įsakymu būdavo kalinami nepaklususieji oficialiajai nuomonei, pvz. 1831 m. sukilimo dalyviai, demokratinių draugijų nariai... 1844 m. bažnyčia ir vienuolynas uždaryti, ansamblio patalpose įsteigiamos kareivinės, kalėjimas ir butai. Bažnyčios relikvijų galima rasti Eišiškių bažnyčioje (šoninis altorius, sakykla ir vargonai), Krėvos bažnyčioje (Dievo Apvaizdos altorius, klausyklos, suolai), Rasų kapinių koplyčioje (Šv. Vincento paveikslas). Labdaringos įstaigos perėjo miesto valdžion. 1848 m. vienuolyno patalpos perduotos stačiatikių dvasinei konsistorijai. 1856 m. jose veikė kilmingųjų panelių institutas.
1859 m. bažnyčia vėl tikinčiųjų rankose, tačiau jos interjeras jau nukentėjęs. 1859 m. ansamblio patalpose įkurta Vilniaus psichiatrinė ligoninė. Nuo 1873 m. ūkinėse vienuolyno patalpose veikė šlifavimo ir staklių dirbtuvės...
A. Fialko atvirukas. Apie 1903 m.:
Antrojo pasaulinio karo metu ir sovietmečiu Misionierių vienuolyno patalpose veikia Vilniaus Antroji Tarybinė ligoninė. Oficina virsta vaistine, buvusioje daržų teritorijoje pastatytas atskiras pastatas ligoninei.
Palatų koridorius rūmų korpuse:
Virtuvės skyrius rūsyje:
Rūsys:
Aktų salė:
Kadangi ligoninėje pirmą kartą apsilankiau tik 2013 m., kai pastato būklė buvo apgailėtina, nuotraukų daug neturiu. Internete surasite žymiai įdomesnių vaizdo reportažų:
Viduje išlikusios sienų dekoracijos:
Sovietai bažnyčią pavertė sandėliu, kuriame buvo laikomi vaistai ir įvairūs medicininiai prietaisai, aprūpinantys miesto ligonines. Štai iš kur tie rūsiuose aptikti vežimėliai, muliažai ir vaistų pakuotės..
1980 m. bažnyčia perduodama Lietuvos nacionaliniam muziejui (tuo metu – Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejus). Joje įrengiamos muziejaus fondų saugyklos.
1993 m. ansamblis pereina miesto arkivyskupijos kurijai, ligoninėje iki 2004 m. veikia Mykolo Marcinkevičiaus ligoninės Subačiaus filialas, kuris po to iškeldintas. Ligoninės patalpos kartu su vienuolynu visiškai apleistos. Buvo kalbama, jog vienuolyną savivaldybė nuomos muzikos mokyklai, tačiau tai veikiau tik kalbos. Nacionaliniam muziejui vis dar leista naudotis bažnyčios erdvėmis. Dabar viduje matyti keliaaukščiai stelažai, kurie nepritvirtinti nei prie sienų, nei prie grindų – tokie paminklosaugos reglamentai. Galima manyti, Vilniaus arkivyskupijos kurija, įgyvendinusi savo planus dėl gretimo Vizičių ansamblio atgaivinimo, imsis ir šių pastatų. Tiesa, šių metų rugsėjo mėnesį vyko Architektų sąjungos organizuojamas idėjinis konkursas „Misionierių sodai“, skirtas pritaikyti nugalėtojo idėją gyvenamosios paskirties namui vienuolyno ir buvusių rūmų patalpose su požemine stovėjimo aikštele bei miesto želdynui. Konkurso rezultatus galima pamatyti čia:
Dėl ligoninės.. 2004 m. sklido kalbos, jog patalpose bus įkurtas slaugos ir ilgalaikio gydymo skyrius. 2008 m. ją privatizuoja gruzinas Romanas Pipijas, ligoninė pereina įmonės „Corpmanagement“ žinion. Tai nieko nereiškia, nes pastatas tampa purvina benamių irštva. Vėliau minėta įmonė pakeičia pavadinimą - „Misionierių namai". Naujausiomis žiniomis, jJos planuose numatoma ansamblio teritorijoje išvystyti prabangių gyvenamųjų namų kompleksą. Darbų pabaiga numatyta 2015-aisiais.
Pro apsilupusį tinką prasišviečia polichrominiai fragmentai:
Naudota literatūra:
Baužienė, Morta. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Paveldas, 2012;
Viliūnienė, Gina, Vilniaus šventovės; Alma litera: Vilnius, 2012.
Kadangi industrija man įdomi tik tiek, kiek estetikos teikia tam tikros gamybinės teritorijos, todėl į ilgus aprašymus šįkart nesileisiu.
AB „Palemono keramika" pirmtakė - Lietuvos pramonininko Juozo ir Jono Vailokaičių, kalnų inžinieriaus Vlado Geigos ir dar keleto to meto verslininkų 1922 m. įsteigta akcinė bendrovė „Palemonas“.
Gamyklos paskirtis - plytų gamyba. Pirmoji produkcija į apyvarta išėjo 1923 m. Vėliau be plytų buvo gaminamos čerpės, drenažo vamzdžiai.
Karo metais įrenginiai buvo išgrobstyti, gamyba nukentėjo. Po karo gamykla atsitiesia ir produkcija kasmet ima augti. 1963 m. džiovyklų skaičius išauga iki 60; per 1 valandą buvo pagaminama vidutiniškai 5000 plytų. Tuo metu bendrovė vadinta Palemono plytų-čerpių gamykla. Gamyboje naudojo ir naudoja Neveronių ir Karčiupio karjero molis, taip pat smėlis ir pjuvenos.
Dabar didžiulėse krosnyse ne tik deginamos plytos, čia naikina ir alkoholį, ir tabaką, ir narkotikus.. Teritorija išsiplėtusi, veikiančios patalpos sumišusios su nebenaudojamais cechais, elevatoriais, katilinėmis ir kitokio pobūdžio statiniais.
Non omnis moriar - simbolika pasitinka prie pat kapinių vartų. Peržengę dvasių slenkstį, nusileiskime į vieną iš XIX a. Vilniaus kriptų.
Paprotys laidoti mirusiuosius nišose uždaroje patalpoje, įamžinant jų atminimą epitafijomis, mus pasiekė nuo Kristaus eros pradžios, tik epitafijas tuomet atstodavo akmeninė plokštė su išskaptuotu mirusiojo vardu. Ilgainiui įsivyravo tikėjimas, jog būtent iš ten, kur būsi palaidotas, Paskutiniojo Teismo dieną stosi prieš Dievą, todėl buvo gviešiamasi vietų kuo arčiau altoriaus, po bažnyčios grindimis. Tokia privilegija naudojosi dvasininkai, fundatoriai, didikai, nusipelniusieji valstybei ar tiesiog tie, kurie galėjo išsipirkti sau amžinojo atilsio plyšelį kuo arčiau Dievo. Vietos kriptose po bažnyčiomis ar koplyčiomis taip pat buvo labai vertinamos, didikai jose stengdavosi sau ir savo šeimai pasirūpinti vietas, o vėliau ėmė statydintis atskirus mauzoliejus.
XIX a. dėl higienos sumetimų buvo uždrausta laidoti mirusiuosius bažnyčiose ir prie šventovių. Situaciją būtų galima paaiškinti tuo metu Anglijoje sklandžiusiu juokeliu: dėl baisios šventorių smarvės duobkasiai girtuokliais tampa per prievartą.. Nežinau, ar mūsų šventoriai dvokė taip pat stipriai, šiaip ar taip kapinės turėjo būti iškeltos už miesto ribų. Sunkiai sekėsi išmušti iš gyventojų įsišaknijusį nepalankumą ir įtikinti, kad viskas bus daroma tik sanitariniais sumetimais, juk iki tol miesto pakraščiuose laidoti tik cholerikai, raupsuotieji, savižudžiai, valkatos, vagys, trumpai tariant, „žmonės, mirę su batais“. Taigi taip atsiranda Rasų (1801), Bernardinų (1810), Saulės nekropolijos. Tuo metu lietuviai jau išsivadavę iš barokinių pompa funebris (laidotuvių iškilmių), kurias Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis 1616 m. testamente apibūdino kaip glamonėjimąsi su dvokiančiu numirėlio kūnu. Prašmatnumo, mano akimis, nestokoja tik mauzoliejų, antkapių ir epitafijų palikimas. „Kapinių inventoriuje“ po 1857 m. nurodoma, kad katakomboms po koplyčia įrengti prireikė apie 200 rublių. Didžiojoje Bernardinų kapinių kriptoje dar galime įskaityti kai kurias atminimo lenteles, tačiau jų išlikę vos keletas.
Nusileidę į rūsį matome priekinę sieną su trimis aukštais, o abi šoninės sienos - dviejų aukštų. Suskaičiuojame po 7 laidojimo ertmes kiekvienoje eilėje. Vadinasi, iš viso kriptoje - 49 laidojimo angos. Nustatyta, jog laidoti čia pradėta ne anksčiau nei 1828 m. Čia ilsisi (ar turėtų ilsėtis, nes didžioji dalis nišų išvalytos, o likę kaulai surinkti į maišelius arba išmetyti be tvarkos)kunigai, Užupio vienuolės, buvęs VU profesorius Tadas Kundzičius, gydytojas ir anticarinės Patriotų draugijos narys Motiejus Barankevičius ir kiti. Dabar beišlikę tik šios atminimo lentos (toliau remsiuosi Liudviko Alberto Zaštauto ir Vaclovo Veitkos surinktais antkapių nuorašais):
26) D.O.M. Julija Bohomolec iš Kotlubajų. Mirė 1858 m. balandžio 4 d. būdama 26 metų.
37) Balto marmūro lentelė: Amžinąjį atilsį malonėk duoti, Viešpatie, o amžinoji šviesa tešviečia Kristinos Nelavickos sielai. Mirė 1852 m. kovo 29 d. J. K.
39) Akmeninė lentelė dešinėje: Š. A. Emilija Pšemenicka iš Nelovickių. Mirė 1902 m. balandžio 3 d. būdama 67 m.
42) Juodo akmens lentelė apatinėje nišoje: D.O.M.Š.A. Rožei Rogoiskai, mirusiai 1877 m. spalio 14 d. Prašo atsidusti jos intencija Dievui.
Iš neišlikusių lentelių čia būta kur kas įdomesnių ir poetiškesnių (vietoj „mirė“ – „perėjimas į amžinybę įvyko...“ ir pan.). Pavyzdžiui, neišlikusios Baranovičių šeimos epitafijos:
31) D. O. M. Čia su Dievu ilsisi Š. A. Adomas Baranovičius, Jano ir Rozalijos iš Zmijevskių sūnus, Garbės patarėjas. Gimė 1788 m. gruodžio 24 d. Gyveno 8 <...> metus. Mirė 187 <...> m. <...> mėn. <...> d. Palaidotas šalia savo žmonos, su kuria išgyveno santuokoje 53 metus ir atšventė tris jubiliejus: sidabrinį, auksinį ir santuokos [bronzinį]. Prašo atsidusti jo intencija už jį ir žmoną Dievui. Amen. Tą paminklą sūnūs pastatė.
29) D. O. M. Čia ilsisi su Dievu Š. A. Zofija Baranovičova, Martyno ir Teresės iš Promavičių-Bodzianovskių duktė, Adomo Baranovičiaus R. H., su kuriuo išgyveno 53 metus ir atšventė santuokos jubiliejų, žmona. Gyveno 73 metus. Gimė 1798 m. gegužės 15 d. Mirė 1872 m. sausio 7 d., o palaidota [sausio] 10 d. po ilgų ligų <...> krūties vėžio, kuris ją kamavo 40 metų, nuo paralyžiaus, nuo šv. Valentino paroksizmų, kamavusių šešerius metus, atėmusių rankas, kojas ir kalbą. Turėdama gerą atmintį ir protą iki pat mirties, kaip tikroji šio gyvenimo kankinė ir atgailautoja, prašo atsidusti jos intencija Dievui. Paaukojo šv. Zofijos, savo globėjos, paveikslą šiai koplyčiai, kad šventoji užtartų ją pas Viešpatį. Tegu Gailestingasis Dievas pasigaili jos pamaldžios sielos ir sutrumpina skaistyklos kančias, o amžinoji šviesa tešviečia jos sielai. Amen! Šį antkapį pastatė vyras.
J. Kolbuševskis kapines neveltui pavadino visuomenės akademijomis ir didaktiniais sodais. Epitafijomis buvo siekiama ne tik palikti atminimą apie mirusįjį, bet ir auklėti. Kai kuriose dabar jau neišlikusiose epitafijose buvo nurodytos sektinos asmens dorybės, tokios kaip dievobaimingumas, pamaldumas ar geradarystė, (tačiau nebūtinai apsieita be idealizavimo ir perdėjimo). Tuščias noras sublizgėti podraug su prastu skoniu dar ir šiandien diktuoja panašias epitafijas, kuriomis siekiama po mirties šlovinti velionį, kurti netikrus žmonų, vyrų, tėvų, sūnų paveikslus, iš kurių galima pamanyti, kad kapinėse ilsisi vien tyriausia dorybė; o gyvenime visaip būna – kas to nežino? (A. H. Kirkoras)
Bendrais įspūdžiais... Būnant viduje kvapą užlaiko tam tikros „relikvijos", susimaišiusios su dulkėmis ir kirminėliais: vaikiškas guminis batelis, negyvo šeško kūnelis, kaukolių nuolaužos, į krūveles tvarkingai surinkti ilgieji kaulai, skardiniai išlupti karstai, besimėtantys marmuro ir ketaus kryžiai, tvorelės, turėjusios atskirti mirusiojo kapavietės zoną nuo gyvųjų pasaulio, begalvis metalinis luošys.. Istoriškumas jaučiasi ne tik iš datų ar karstų apdailos: prisiliesti (ne)jauku net prie sienų - ranka bematant susminga į drėgmę ir pelėsius.
Prisipažįstu. Mano kūrinys su nudvėsusiu šešku antrame plane. Pagal turimus palaidojimų nišų, prie kurių buvo išvilktas šis karstas, duomenis, tikėtina, kad buvau prisilietusi prie vieno iš kunigų.. :D Ateis laikas - surimtėsiu.
Tvarkomi palaikai:
Rėmiausi:
Čaplinskas, Antanas Rimvydas, Vilniaus istorija: legendos ir tikrovė, Vilnius, 2010;
Girininkienė, Vida. Vilniaus kapinės. Vilnius: Atkula, 2004;
Girininkienė, Vida. Vilniaus Bernardinų kapinės, 1810-2010. Vilnius, 2010;
Kirkoras, Adomas Honoris. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Vilnius, 1991; psl. 202;
„Vienišos gulbės siluetas“, „Čiurlionio kaimynė“ - viena vėlyviausių Vilniaus barokinių bažnyčių šiandien stovi tarp senamiesčio gatvių „pasiklydusi privatizavimo įstatymo džiunglėse“ (1) ir fotografuojama daugelio susidomėjusių praeivių. Tačiau leidimų patekti į vidų negausi net ir turėdamas rimtą žurnalisto ar istoriko, kaupiančio medžiagą naujam architektūriniam leidiniui, amplua. Štai kaip viskas iš tikrųjų ten atrodo...
Skubu įkišti savo subjektyvų trigrašį: įspūdinga ji tik išoriškai.. Interjeras vargiai beprimena bažnyčią, kurios istorija gausi įvykių... Trumpai per ją ir perbėkime, kad paaiškintume, kodėl šventovės erdvės buvo taip sudarkytos.
Nuo senų laikų dabartinėje teritorijoje stovėjo mediniai stačiatikių ar katalikų maldos namai. Kaip žinia, medinių šventovių likimai neatsiejami nuo Vilnių dažnai niokojusių gaisrų (2). Taigi, per didįjį 1742 m. gaisrą sudegusios šventovės vietoje jos XVII a. vid. bažnytėlę pasistatė karmelitai, kurią greitai perdavė į miestą atvykusiems augustinų vienuoliams. Augustinai – viena seniausių vienuolijų LDK, pats ordinas susikūrė Italijoje 1256 m. Lietuvoje juos rėmė didysis kunigaikštis Vytautas, kurio portretas kabėjo šioje bažnyčioje iki stačiatikių įvykdytos pertvarkos (žr. toliau). Augustinai persistatė gautą bažnytėlę, pristatydami ir vienuolyną. XVIII a. vid. jų medinė šventovė taip pat neišvengė gaisrų, todėl po kelerių metų buvo perstatyta. Tada, rokoko klestėjimo laikotarpiu, ir iškilo iki mūsų dienų išlikę puošnūs mūrai su aukšta varpine, kuri pavertė bažnyčią išimtine, nes tarp smarkiai paplitusių dviejų bokštų, vienbokštės būdavo retas atvejis.
Prie ilgojo vienuolių namo kiemo pristatytas refektorius, virtuvės ir kepyklos korpusas.
Palei Augustijonų g. stovėjo ūkinis pastatas.
Per ilgą laikotarpį bažnyčioje šeimininkai dažnai keitėsi: augustinai, katalikų seminaristai bei akademikai, stačiatikiai, unitai...
Augustinų vienuolis. Piero Della Francesca
Kunigų seminarijos laikotarpis
Vienuoliams išsikėlus į Kauną, 1807 m. pastatus įsigijo Vilniaus imperatoriškasis universitetas. 1808 m. įsteigta Vilniaus vyriausioji seminarija. Ūkinis pastatas virto seminaristų gyvenamuoju namu, o pačioje bažnyčioje auklėtiniai kasdien rinkdavosi į pamaldas.
Prancūzų kariuomenė 1812 m. komplekse buvo įsirengusi karišką sandėlį.
Dvasinė akademija
Po 1832 m. universiteto uždarymo ansamblis paruoštas Vilniaus Romos katalikų dvasinei akademijai. Akademijos atidarymas sulaukė daug atgarsių, tai buvo didelis įvykis. Mokslas trukdavo iki trejų metų, dalykai buvo dėstomi lotynų ir rusų k. Dvejus metus čia dėstytojavo ir Motiejus Valančius, kur įgijo ir daktaro laipsnį.
Šv. Andriejaus cerkvė
1848 m. pastatai konfiskuoti ir perdaryti į Šv. Andriejaus cerkvę. Vienuolyno namuose įsikūrė stačiatikių dvasinė mokykla. Per šį laikotarpį interjeras patyrė rimtesnių nuostolių: panaikinti visi 9 altoriai su puošniomis rokokinėmis skulptūromis, altorių įranga su liturginiais reikmenimis ir Šv. Marijos paguodos paveikslas prisiglaudė Šv. Jonų bažnyčioje (dabar paveikslo vieta nebežinoma), o didžiuliai vargonai kartu su Lietuos didžiojo kunigaikščio Vytauto (augustinų vienuolijos Lietuvoje fundatoriaus) portretu perkelti į Katedrą. Portretas ten tebekabo ir dabar.
Stepono Batoro universitetas
Po I-ojo pasaulinio karo ansamblio teritorija pereina Steporo Batoro universitetui. Buvusiuose ūkiniuose pastatuose įsikuria Mokytojų seminarija, o vienuolynas virsta universiteto vyrų bendrabučiu. Į buvusį refektorių-valgyklą studentai kasdien eina pavalgyti, ten taip pat veikia akademinio jaunimo organizacijos.
1918 m. bažnyčia grąžinta tikintiesiems. Pavesta unitams ir restauruota. Tokia jos padėtis išsilaiko iki II pasaulinio karo pabaigos.
1944 m. bažnyčia dega. Žmonėms pavyksta išgelbėti 4 altorinius paveikslus, tokius kaip Kristus tarp mokytinių. Dabar jie saugomi Vilniaus Dailės muziejuje. Po karo vienuolyne įrengiami butai, padidintas buvusių ūkinių pastatų korpusas.
Skaudžiausią smūgį bažnyčia patiria sovietmečiu. 1967 m. jos vidų perskiria dvi gelžbetoninės perdangos. Interjeras visiškai suniokojamas, patalpos pritaikomos tarprespublikinės prekybos bazės daržovių sandėliams... Kaip buvo įprasta sovietmetyje, apie tai, kad bulvės ir kopūstai baroko paminklui nėra pats tinkamiausias turinys, buvo nutylima, – rašo Morta Baužienė.(3)
Antro aukšto perdangos atskirta patalpa:
Gervė kroviniams kelti:
1898 m. katalikų bažnyčia susigrąžino ansamblį. Neramumų kilo 1991 m., kai nuosavybė atiteko Lietuvos katalikų mokytojų sąjungai. Ši, neturėdama pakankamai lėšų numatytiems švietimo ir kultūrinės paskirties pastatų projektams, ėmė patalpas pardavinėti ir nuomoti, nors iš tiesų tai net nebuvo religinė organizacija... Galop teismas anuliavo sąjungos teises į pastatus, kurie atiteko Švietimo ir mokslo ministerijai, tačiau kas iš to. Ansambliu vis dar deramai nepasirūpinta...
Bažnyčios šventorius nuolat pristatytas automobilių, bokšte – mobiliojo ryšio operatoriaus serverinė ir siųstuvų įranga, buvusio vienuolyno ūkinio pastato vakariniame sparne patalpose dabar įsikūrusios kelios įmonės ir gyvenamieji butai. Pagal dabartinę viziją iki 2015 metų vienuolyno patalpose planuojama įrengti erdvę Europos humanitariniam universitetui. Pietiniai ansamblio pastatai, t.y. buvęs relektorius-valgykla, pavesti Vytauto Didžiojo gimnazijos nuosavybėn, kalbama, jog čia bus įrengtos patalpos moksleiviams. Tačiau neturiu konkrečių duomenų dėl pačios bažnyčios, teigiama, jog kol kas imtis jos restauracijos neturima pakankamai lėšų.
ARCHITEKTŪRA:
Vėlyvojo baroko trinavė bazilika su penkių tarpsnių bokštu. Iki XVIII a. bokštas stovėjo atskirai, prisišliejęs prie pagrindinės navos, po to buvo pristatyti dviaukščiai priestatai. Tuo metu ansamblį nuo gatvės skyrė mūrinė siena su vartais. Prie bažnyčios prieangio buvo koplyčia kartu su virš jos esančia biblioteka.
Ši rokoko stiliaus trinavinė bažnyčia nieku ypatingu nepasižymi, – 1940 m. rašė A. Zabitis-Nezabitauskis. Dėl elgetaujančių ir iš išmaldos gyvenančių augustinų vienuolių regulos šventovė iš tikrųjų nebuvo itin puošni, palyginus su kitomis vėlyvojo baroko bažnyčiomis Vilniuje. Jos padėtis siauroje senamiesčio gatvelėje nebuvo labai palanki, pats bokštas, palyginus su Misionierių bokštų lieknomis figūromis, irgi neatrodė toks dekoratyvus, tačiau matosi, jog miesto panoramose užėmė ypatingą vietą.
Abdonas Korzonas. Vilniaus panorama nuo Subačiaus gatvės (1860)
Jurgis Hopenas. Panorama nuo Bokšto gatvės (1936)
Juozas Kamarauskas (1935)
Viduje buvo devyni puošnūs rokokiniai altoriai. Atskiras altorius buvo įrengtas šildomoje zakristijoje seneliams ir ligoniams. Kaip jau minėjau, dėl XIX a. vid. bažnyčios pertvarkymo į cerkvę, jos liturginis inventorius išsibarstęs po Vilniaus šventoves: Šv. Jonų bažnyčią, Vilniaus Katedrą.
1847 m. dailininkas Kanutas Ruseckas fragmentiškai įamžino bažnyčios interjerą viename iš savo garsiausių paveikslų – Lietuvaitė su verbomis. Čia matome jauną mergaitę, sekmadienį stovinčią su verbų puokšte greta bažnyčios, o tolumoje – didžiojo altoriaus fragmentas su malonėmis garsėjančiu Švč. Mergelės Marijos Ramintojos paveikslu, kurio vardu ir buvo pavadinta bažnyčia.
Verta paminėti ir bažnyčios rūsius. Kaip gotikinis paveldas, jie įtraukti į paminklų sąrašus.
Apačioje palieku bažnyčios nuotraukas. Savo straipsnį užbaigsiu mylimiausio Vilniaus rašytojo Jurgio Kunčino viltimi: Kokia kantri, pagalvoju, kiek ištvėrei! Ir: ar išmuš tavoji valanda? Juk nesi nei computerlandas, nei seimūnų bendrabutis. Sulauksi. Tik kada? (4)
Gal ir ateis diena, kai trauksime į ją klausytis Čiurlionio koncertų ir vargonų. Motorai ten gaudė aidžiai, pats girdėjau. Bet vargonai vis dėlto būtų geriau. Daug geriau...(5)
Apsidė:
Įėjus pro paradines duris:
Altoriaus vieta:
Bokšto panoramos:
Remontuojamame vienuolyne:
Išnašos
(1) Gina Viliūnienė, „Vilniaus šventovės“;
(2) Nejučia prisiminiau skandalinguosius juodmetalio garbintojų poelgius Norvegijoje, t.y. masišką medinių bažnyčių deginimą, bet tai neturi nieko bendro su viduramžiška mūsų miestų situacija, kai drugelio efektu virtuvės žiežirba ar katiluose užsiliepsnojusi degtinė galutinai palaidojo senąjį Vilnių...
(3) Morta Baužienė „Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus“, 190 psl.;
(4) Jurgis Kunčinas "Mažoji studija", Šiaurės Atėnai;
(5) Jurgis Kunčinas „Štai Vilnius!..”, Šiaurės Atėnai, 2011.
Naudota literatūra:
Baužienė M. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius, 2012;
Juškevičius A., Maceika J. Vilnius ir jo apylinkės. 66 psl.
Viliūnienė G., Urbakavičius R. Vilniaus šventovės. Vilnius: Alma littera, 2005; 182-187 psl.
Zabitis-Nezabitauskis, A. Vilniaus bažnyčios - mūsų tautos šventovė. Vilnius: Lietuvos turizmo d-ija, 1940;
Lietuvos architektūros istorija. II t. 1994; 137-138 psl.
http://vienuolynai.mch.mii.lt, [žr. 2014-10-18]
A. Šeškus. Spinduliuojanti Mergelės Ramintojos fotografija.
Bažnyčios rūsio kolumbariumo kartograma
(Kultūros Vertybių Registras - http://kvr.kpd.lt/heritage)
Tarp mirusiųjų čia ilsisi ir Platerių, bažnyčios fundatorių, šeima, taip pat Tiškevičių, Novosielskių ir kitų bažnyčios globėjų palaikai, tačiau antkapiniai paminklai neišlikę.
Kai kurios laidojimo nišos pramuštos, belikę tik pavieniai kauliukai.
Ant kai kurių užmūrytų nišų matyti išsilaikę polichrominiai fragmentai.
Kadangi sovietmečiu vienuolyno ansamblyje veikė Vilniaus miesto antroji ligoninė, viduje vis dar mėtosi anatominiai muliažai, vaistų pakuotės, dujokaukės..
Didžioji dalis įėjimų ir langelių užmūryta, įėjimas į bažnyčią - taip pat.
Vartai Savičiaus (dab. Bokšto) gatvėje, XVII a.
Įėjimas su puošniu barokiniu portalu. Įvažiuoti buvo galima ir iš dabartinės Maironio gatvės, bet XIX a. vartai buvo užmūryti.
(Vilniaus architektūra, 1985)
Josefas Frankas (1771-1842) „Atsiminimuose apie Vilnių“ rašė: Išsidriekęs kalvos papėdėje, dviejų upių (Neries ir Vilnios) santakoje, miestas buvo labai nešvarus. Kiaulės lakstė kur pakliuvo. Tolėliau už miesto, upių pakrantėse, galėjai užuosti ir pamatyti krūvas mėšlo sulig žmogaus ūgiu. Apie rimtesnę kanalizacijos sistemą Vilniuje dar nebuvo galima kalbėti, dažnai nuotekos būdavo nuleidžiamos į atvirus kanalus, paskleisdamos ore žiaurią smarvę. Iš Vienos atvykęs vokiečių keliautojas Georgas Forsteris baisėjosi vilnietėmis bajoraitėmis, kurios šukavosi utėles stačiai pro langą.. Taigi dėl varganos daugelio Vilniaus gyventojų padėties ir antisanitarinių sąlygų Vilnių kamavo nuolatinės epidemijos. Dėl šios priežasties imta gerinti sveikatos apsaugą.
1743 m. Vilniuje pradedama statyti špitolė Savičiaus (dab. Bokšto) gatvėje. XVI-XVIII a. špitolė buvo kaip ligoninė, tiksliau – ligoninių pionierė, tik paprastai jai vadovaudavo dvasininkai, ir ji labiau panėšėjo į vargšų prieglaudą. Smolensko vyskupas Boguslovas Gosievskis Šiaurės rytuose esančius pastatus, Gosievskių rūmus, anksčiau priklausiusius Aleksandrui Chodkevičiui, dovanoja būsimai neturtingųjų ligoninei ir paveda iš Varšuvos pakviestų Gailestingųjų seserų šaričių globai, o vadovavimą paskiria Misionierių vienuolyno klebonui L. Tykvinskiui.
Būdavo įprasta steigti ligonines prie vienuolynų kaip jų dalį, tačiau ši tampa atskira gydymo įstaiga. Kiek vėliau į kairę nuo šių namų Bokšto-Išganytojo gatvių kampe esančius XVI a. senumo pastatus pulkininkas Juozapas Savičius taip pat padovanoja Gailestingosioms seserims, ir ligoninė įgauna šio fundatoriaus vardą. J. Savičiaus ir B. Gosievskio dovanotų namų vietoje išauga iki mūsų dienų išlikęs kampinis šiaurės-vakarų (Bokšto g./Išganytojo g.) korpusas.
1744 m. čia įrengiama Šv. Vincento ir Pauliaus koplyčia, kuri užėmė erdvę per du aukštus. Skiriamasis jos bruožas – barokinių formų bokštelis-varpinė (dabar neišlikęs)
A. H. Kirkoras savo knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ minėjo: Apsilankęs ligoninėje, imperatorius Aleksandras I taip susižavėjo pavyzdinga tvarka ir akivaizdžia ligoninės nauda, kad padovanojo jai turtingą Tarpupio seniūniją. Be to, tikras metropolito brolis Sestšencevičius paaukojo ligoninei nedidelį namuką ir du dvarelius – Nemenčinėlį ir Kėną. Garbingam senoliui ir jo žmonai už šią dovaną padėkojo pats imperatorius Aleksandras. Šiandien Savičiaus ligoninėje gydomi neturtingi, uždegimais ir lėtinėmis ligomis sergantys, ligoniai. Ligoninė turėjo 150 lovų, kuriose glaudėsi našlaičiai ir pamestinukai, vėliau jie buvo perkelti į Kūdikėlio Jėzaus namus. Ne paslaptis, jog ligoninė priglausdavo ir prostitutes. Senasis Vilnius - tikras nuodėmių miestas. Prostitucija jame klėstėjo iki tol, kol po Antrojo pasaulinio karo į valdžią atėję sovietai ją uždraudė. Žinoma, kad XIX–XX a. Vilniuje buvo 8–12 legalių viešnamių, o juose dirbančios prostitutės dukart per savaitę privalėjo tikrintis sveikatą.
Su ligoninės istorija susijęs ir žymusis Vilniaus gydytojas Vilniaus universiteto profesorius Jozefas Frankas, kuris šaričių prižiūrimoje ligoninėje savo studentams demonstruodavo patologijos atvejus. Čia medicinos studentai galėdavo praktikuotis. Savo atsiminimuose Frankas mini, jog ligoninės lovose gulėdavę net po du ligonius, kartais juos guldydavę ir ant nešvarių grindų, patalpos būdavę nevėdinamos.. Todėl profesorius ėmėsi rinkti lėšas ligoninės pertvarkymo darbams. Deja, įteikęs finansinę paramą vienuolėms, įsiuto, sužinojęs, jog lėšos buvo iššvaistytos kitiems tikslams.. Neužtenka trokšti gėrio, reikia mokėti jį įgyvendinti, – rašė J. Franko tėvas.
Po universiteto uždarymo 1832 m. ligoninę imasi administruoti civilinė valdžia, kiek vėliau prasideda rekonstrukcijos. 1868 m. Šv. Vincento ir Pauliaus koplyčia pasmerkta išnykti, nugriaunamas puošnusis jos bokštelis, viduje padaromos perdangos ir atsiradusiuose aukštuose įkuriamos palatos.
Buvusi Šv. Vincento ir Pauliaus koplyčia. Anksčiau ji užėmė erdvę per du aukštus, vėliau buvo padalinta į aukštus perdangomis. Dabar perdangos jau išardomos, norima išlaikyti ankstesnį barokinį interjerą.
Tarpukariu čia buvo gydomi ir psichiniai ligoniai
Po Pirmojo pasaulinio karo iki 2003 m. čia veikė Odos ir venerinių ligų gydykla su Lietuvos ir atskirai Vilniaus venerinių ligų dispanseriais, Venerologijos bei Onkologijos institutais. Jau daugiau nei 10 metų seniausios Vilniaus ligoninės pastatai parduoti. 2008 m. buvo planuojama čia statyti viešbutį, statybas sustabdė krizė ir prailgę teritorijos tyrinėjimai.
Įdomus faktas, jog visai neseniai vykdant archeologinius kasinėjimus teritorijoje buvo rasta 260 palaidojimų, datuojamų XIII a. pab. - XV a. pr. Anot antropologo Rimanto Jankausko, ligoninės pastatai XVI amžiuje iškilo ant pamirštų XIV a. vilniečių stačiatikių kapinių - tai bene seniausios Vilniaus kapinės, taigi ir rasti palaikai puikiai pasitarnauja analizei. Kūnai saugomi VU Medicinos fakultete, atliekami įdomūs tyrimai, nustatinėjama, kuo anksčiau sirgo žmonės, jų gyvensena..
Pastaruoju metu vėl kalbama apie viso komplekso atgaivinimą ir pritaikymą viešbučiui. Viduje galima aptikti projekto brėžinių: čia bus „swimming pool“, ten - „juice bar“, po apačia - požeminė stovėjimo aikštelė.. Ją planuojama įrengti vietoje senovinių rūsių, kurių mūras siekia ir XV a. Juose jau išardomos sovietmečio pertvaros. Rūsių plotas - 600 kv. m.
Atliekami pamatų kasinėjimai
1972 m. pastatų kompleksas, bendrai užimantis 7,25 ha plotą, įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Ansamblis išlaikęs baroko ir klasicizmo formas. Tai seniausia miesto ligoninė, davusi vardą net dvejoms gatvėms – Bokšto ir Savičiaus...
Jei ką, atsiprašau dėl netikslios info – istorija ne mano arkliukas, tik mėgėjiškai – jei kur nors įvėliau klaidą, lauksiu pastabų ir korekcijų.
:)
Rėmiausi:
-Baužienė Morta, „Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus“, Vilnius, 2012;
-Frankas Jozefas, „Atsiminimai apie Vilnių“, Vilnius, 2001;
-Kirkoras Adomas Honoris, „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“, Vilnius, 2012;
-Lelis Jonas, „Pirmosios ligoninės ir jų raida Lietuvoje“, 1958;
-lzinios.lt, <http://lzinios.lt/lzinios/Mokslas-ir-svietimas/vilniecius-kamavo-ne-tik-klastingasis-kaltunas/150743>, [žr. 2014-08-09].
Rytinių pastatų interjeras
Pietiniame korpuse
Viena iš palatų aptaškyta dažais ir primena kažkieno įsirengtą studiją
Antro aukšto palatos
Šis pastatas (žr. žemiau) XVIII a. gale pastatytas specialiai ligoninei. Dėl nelygaus reljefo šiaurinė pastato dalis į viršų kyla dvejomis terasomis. Anksčiau į jį būdavo galima patekti ir pro įvažiuojamuosius vartus iš dab. Maironio gatvės, bet XIX a. juos užmūrijus, čia patenkama tik iš kiemo.
Vartai, skyrę pagrindinį korpusą nuo pietinio kiemo, kur buvo sodas ir daržas su čia auginamomis vaistažolėmis
yousharknotpass
tangentwithtanner
ellievsbear
2087
kaledo-art
dailybridgerton
areudirty
dededos
janainaart
stormborns