#popierius

[kormokodranas]

nu kūrva. Gavom atsakymą iš žurnalo dėl straipsnio. Atmestas! Šiuo metu esu emocijų krūva ir tiesiog liūdžiu/pykstu/nekenčiu. Aš tą straipsnį pradėjau rašyt PRAEITŲ METŲ LIEPĄ ir pirmą kartą jį išsiuntėm vasario pabaigoj. Tai jau pusę metų malam šitą šūdą, ir vis tiek. Pradedu galvot, kad aš bloga mokslininkė. Paskaičiau recenzentų ataskaitą, tai pirmas recenzentas nieko konkretaus nepasakė, tik kad 'labai ilgas čia tas jūsų straipsnis, ir aš tingėjau skaityt, sutrumpinkit'; antram viskas buvo gerai; trečias konkrečiausias, nes pasakė kas negerai ir ką pataisyt. Tai pykstu ant pirmo recenzento, nes ataskaitoj tiesiog pavėmė, kad praeitas straipsnis buvo geresnis, o šito aš nesupratau, todėl jis blogas.

gr!

[princesepersikas]

Ugnies į popierių neįviniosi . :)

[nyctophilic---soul]

Naujas popieriaus lapas...

…tas baltas baltas popieriaus lapas, primenantis apie pradžių pradžią, kai dar viskas įmanoma, dar viską galima įgyvendinti…Taip primenantis apie dažno svajonę viską mesti, pabėgti ir pradęti gyvenimą “iš naujo” kažkur toli toli, kur nieks tavęs nepažįsta, kur tu nieko nepažįsti, kur viskas nauja ir napaliesta, kaip tas baltas popieriaus lapas…

Nu gerai..užtenka čia tų plaukymų..

hmmm…nu bet ant rimto, jeigu atsidurtai tokioj vietoj ar turėtai drąsos realizuoti tą “savąjį planą”?..ar pavyktų būti tuom kitu? gal drąsesniu? gal labiau laisvesniu, dėjusiu ant to, kaip kiti tave mato..Prireiktų pasiryžimo ane? Ba gi ne taip lengva nuo savęs “pabėgt” būtų..ir ar tuomet tai būtų tik vaidmens sukurto savo galvoje įkūnijimas, kuris galbūt nė kiek nepadėtų būti savimi, nes visgi mintys nuo realybės skiriasi..

Vat tuomet tai “pieštum savo gyvenimą” ant iš senojo tavęs perdibto popieriaus lapo, kuris nebūtų toks baltas ir napaliestas…