Stebuklais aš tikiu. Vaikystėje, nors niekada neturėjau nė menkiausios progos tuo įsitikinti, šventai tikėjau, kad naktį atgyja žaislai - vaikšto, bendrauja ir išdykauja. Dabar stebuklas, jei mėnulio pilnaties metu išmiegu be sapnų ir prabudimų, o rytą pasitinku žvali. Dar pamatyt vaivorykštę yra gražus stebuklas, net nesvarbu kur - virš išrikiuotų elektros stulpų ar įkliuvusią medžių šakose. Paglostyt uodeguotą ir visai murkti nemokančią dienos darbų revizorę Fredą - baisiai svarbią vasaros sezono personą. Sulaukt senatvės ir nebambėti. Ištrūkt iš miesto ne tik savaitgalį. Tapti ir būti mama. Apdainuoti (net jei neturi klausos) bundantį pavasarį ir veidrodžio atspindyje aptikti strazdanotą savo nosį. O dar aš stebuklu vadinu proceso miltai + vanduo rezultatą. Taip, aš apie raugą.
Per šitiek metų visoks tas mano raugas buvo - paklusnus ir nenuorama, anksčiau skystesnis, dabar jau tirštas. Buvo net toks, kurį ne šaukštu makaluoti, o rankomis minkyti reikia. Bet visi jie buvo skirti duonai kelti - juodai arba baltai. Kas likdavo, tiesa, keliaudavo į blynus, sausainius, pyragus ar makaronus. O šiemet namuose atsirado dar ir toks raugas, kuriuo nieko nekeliu (nei žemės ūkio, nei savigarbos, nei dvasios) ir kurį pilu išskirtinai į sriubą.
Iš esmės tai tas pats ruginės duonos raugas, tik kur kas skystesnis, tiksliau, visai skystas. Ir su kitokiais, sakyčiau, gerokai kuklesniais, mitybos įpročiais - atseikėjai miltų ir vandens, sumaišei ir palikai ramybėje.
Mano minimas raugas naudojamas Lenkijoje itin mėgstamos senos (tiksliau, senoviškos) sriubos gamybai, žuru vadinamai. Va dėl jos pasistengti tikrai verta - visi ragavusieji choru tvirtino, kad žuras yra net ne sriuba, o tikrų tikriausias stebuklas. Čia aš mirkteliu akį, nes tikrai žinau, kad tik stebuklai gimdo stebuklus!
Reikės:
-7-8 v. š. pilno grūdo ruginių miltų;
-500 ml drungno vandens.
Gaminimas:
Į švarų stiklainį berti miltus, užpilti drungnu vandeniu (vandenį galima naudoti iš krano, o galima naudoti virintą ir atvėsintą - čia kaip kam patinka) ir gerai išmaišyti. Indelį pridengti medvilniniu audiniu ar dangteliu (tik pridengti - dangtelio užsukti jokiais būdais nereikia - raugas turi kvėpuoti) ir, laikant kambario temperatūroje, kartą per parą pamaišyti mediniu šaukštu (pelėsio prevencija). Rauginti 3-5 paras. Kuo ilgiau raugas bus laikomas, tuo labiau jis rūgštės (kokią 3-čią parą, tikrinant rūgštumą, pradėkit ragauti). Kai pajudinus indelį pasklis malonus duonos aromatas, stiklainį sandariai užsukti ir pernešti į šaldytuvą - ten jis, kol prisireiks, gali stovėti apie 2 savaites.
Įdomumo dėlei reiktų paminėti faktą, kad gaminant raugą kartais neapsiribojama tik vandeniu ir miltais - skystis paįvairinamas dar ir prieskoniais. Tad jei manote, kad raugas privalo būti kitoks, dėkite kelias smulkintas česnako skilteles, trejetą lauro lapų ir kelis kvapniųjų pipirų grūdelius.
Pertrinta cukinijų sriuba su ciberžole, obuoliais ir rūkyta šonine
Kartais nugirstu sakant, kad cepelinai būna dviejų rūšių, t. y., paprastieji (jų pavadinimas rašomas mažosiomis raidėmis) ir gerieji. Pastarųjų pavadinimas, kaip jau supratot, rašomas va taip: ,,CEPELINAI".
Ypatingo skirtumo aš, deja, neįžiūriu, nes apie cepelinus, net jei apie juos kalbama godžiai nuryjant seilę, nieko neišmanau. Ir net kai aplinkiniai vardija vietas, kur anų, gerų ir pačių geriausių, galima (ir visai nebrangiai) pavalgyti, išlieku visiškai rami - manęs tos vietos visiškai nedomina - cepelinų aš nevalgau, niekada nesu virusi ir, labai tikiuosi, to nedarysiu ateity.
Bet va apie sriubas pakalbėt galiu.
Ir jei jau pradėjau nuo raidžių, tęsiu – yra sriubų, kurių pavadinimai mano galvoje rašomi mažosiomis raidėmis. Pavyzdžiui, didžiai nemėgstu saldžių sriubų su vaisiais, uogomis ir makaronais ar ryžiais, todėl jei tik galėčiau, apskritai jas panaikinčiau. Yra tokių, kurioms įteikiu pirmą didžiąją raidę ir valgau tik tada, kai esu labai alkana. Bet, savaime suprantama, labiausiai mėgstu didžiųjų raidžių sriubas -pastarosioms priskiriu pertrintas daržovines. O joms, toms pertrintoms, tinka bet kuri savaitės diena ir, patikėkit manim, absoliučiai visi metų laikai.
Savąją CUKINIJŲ SRIUBĄ pirmą kartą viriau vasarai baigiantis, prieš kelis metus. Pamenu, nušlepsėjau voratinkių apraizgytu žolynu į daržą, o eidama atgal (gal nuojautos pakurstyta?) prigriebiau krituolių obuolių, pasisukiojau virtuvėj ir, lietui barbenant į langą, sušveičiau dubenėlį labai geltonos, atsisveikinimo su vasara nuotaikos vertos sriubos.
Kas liečia saulėtą sriubos grožį, tai jis tikrai ne iš dangaus nukritęs - ,,kalta'' ciberžolės šaknis, kuri virtuvėje naudojama tikrai ne vien dėl spalvos. Labiausiai ciberžolė vertinama dėl joje esančio kurkumino, padedančio nugalėti organizmo uždegiminius procesus. Beje, kurkumino įsisavinimas padidėja, kai jis naudojamas kartu su piperinu - juoduosiuose pipiruose esančia medžiaga, todėl aromatą ir skonį gerinančių maltų grūdelių, nori ar nenori, į gaminamą patiekalą įžerti tiesiog privaloma.
O ir eksprimente sudalyvavę obuoliai, bent jau mano akimis žiūrint, pasiteisino su kaupu - sode keliais krituoliais sumažėjo, o skaisčiai geltoname patiekale atsirado nauja nata, itin deranti ir prie cukinijų švelnumo, ir prie rūkytos šoninės kvapnumo.
Keptuvėje apkepti svogūnus ir česnakus, sudėti supjaustytą morką, o po kelių minučių, ir prieskonius, t. y. pipirus, imbiero, ciberžolės ir paprikos miltelius. Po minutėlės, kai pakvips, supilti vandenį ar sultinį, įberti druskos.
Kai morkos suminkštės, sudėti cukinijos ir obuolių gabaliukus.
Kai daržovės išvirs, sriubą pertrinti blenderiu. Puodą uždengti ir leisti kiek pastovėti.
Aliejaus šlakelyje apkepti šoninės kubelius.
Geltonąją sriubą išpilstyti į lėkštes, dėti po kelis šaukštus apkeptos šoninės, pabarstyti petražolėmis (ar žolelėmis, kurias mėgstat labiau už petražoles) ir patiekti.
O kai jau valgysit, tai pilkitės kokius 3 samčius, nes sriuba skani tiek, kiek ir graži. Ir būtinai užkąskit baltos duonos rieke, pageidautina, pagardinta mėgstama užtepėle.
Kalbėsiu apie pastarnokus. Tik šiek tiek. Kai įgrisiu, sakykit.
Šiandienos rezultatai prasidėjo užpernai, mat keliems pastarnokams leidau žydėti - tie ėmė ir palaimingai išbarstė savo visą vasarą brandintą turtą, t. y., sėklas. Tos, okupavusios gerą gabalą mano daržo, kaip įmanydamos kabinosi į žemę ir gražiai žaliavo. Išrauti buvo gaila - ne piktžolė juk? Todėl užsimerkiau ir tuos mažiukus palikau žiemos šalčiams suvalgyti - toks jau tas gyvenimas - kiekviena pradžia turi savo pabaigą.
Kai pasnigo, nieko neliko - net savo jau ūgtelėjusių kalninių pušelių ieškojau pusnynuos, tai ką ten pastarnokų neūžaugos daigeliai? Bet daigelių, pasirodo, labai užsispyrusių būta - kai tik sniegas nuėjo, pasirodė žaluma. Ir ne šiaip žaluma (buvo dar taip šalta, kad jokie žolynėliai nosies nekišo), o tikrų tikriausia ŽALUMA - lapeliai buvo tokie gaivūs, lyg ką tik iš gerų kurortų pargrįžę.
Kai jau galėjau į daržą įbristi, nedidelę dalį to grožio visgi išroviau, kitą dalį bandžiau persodinti (nors pastarnokai, kaip ir morkos, nepersodinėjami, tik retinami, bet ir tie persodintieji augo ir užaugo), dar kaimynei daviau, bet kur ten...žalias lapų miškas.
Tą miškelį, intensyviai demonstruodama nepasitenkinimą dėl neteisėtai iš manęs atimto žemės gabalo, ratu apeidavau - juk lysvių verkiant reikėjo pupelėms ar dar kam, jau nepamenu. Augo tad pastarnokai savarankiškai, be mano globos - neravėti, nelaistyti ir netręšti. Visada galvojau, kad viskam, net užsispyrimui, turi būti ribos, bet čia jų nebuvo - daržovės šaknis suleido taip giliai, kad nei kastuvu, nei šake išraut, uodegikės nenutraukiant, kol kas dar nė vieno nepavyko.
Kai supratot, pamestinukų pastarnokų šiemet tikrai daug. Ir kol nuostabaus skanumo šaknys nepavirto į medžio kietumo gabalus, kasu, dalinu, pati valgau ir šeimą maitinu. Ir va todėl dabar viskas, visos kalbos ir visi patiekalai sukasi apie juos - atspariuosius, neišrankiuosius ir tikrai skaniuosius.
Norint išsivirti visiškai nuostabios (tikrai neperdedu) pastarnokų sriubos, visai nebūtina su tomis ilgauodegėmis daržovėmis dalintis savo nekilnojamu turtu - baltų šaknų visą šaltąjį sezoną nusipirksite bet kuriame didesniame prekybos centre. O nusipirkti tikrai verta, nes baisiai skani ir vertinga ta daržovė, kuri kartais prieskoniu ar net silpnumą, kosulį ir blogą nuotaiką stabdančiu, šlapimą varančiu, baltmę gydančiu, virškinamojo trakto veiklą ir medžiagų apykaitą gerinančiu vaistu būna pavadinama.
Jei visgi sugalvosite auginti, auginkite ne bet kaip, o taip, kaip ir priklauso - jų priežiūra realiai niekuo nesiskiria nuo rūpinimosi morkomis (beje, morkos, kuriomis tikrai nuoširdžiai rūpinausi, rudenį nukeliavo į kompostą - buvo plonesnės už pieštuką). O nuimdami rudens derlių, pastarnokus palikite ramybėje - žiema ir šaltis jiems tikrai patinka, o kaip įrodymas to būna traškios, pavasarį jau gerokai salstelėjusios šaknys.
Nors kartais pastarnokai į patiekalus dedami ne kaip pagrindinė daržovė, o tik kaip lyg ir petražolių aromatą garantuojantis prieskonis, jie puikiai dera su imbieru, ciberžole, juodaisiais pipirais, baziliku, krapais, čiobreliais ir peletrūnu. Jei su prieskoniais draugaujate minimaliai, žolelių atsisakykite, nes ir be jų bus puikiai.
Jei netyčiukais išvirsite per tirštą sriubą, puode tvarką padarykite įpildami kiek daugiau sultinio ar grietinėlės.
Jaučiu, kad pradedu atsibosi, tad apie sriubą trumpai ir drūtai - aksominė, švelni it šilkas ir subtiliai saldoka. Galvojau ja dalintis su savo sutuoktiniu, bet paragavusi persigalvojau - valgysiu viena - kartais geriausius dalykus galima pasilaikyti sau ir tik sau :)
Reikės:
- 200 g pastarnokų;
- 150 g virtų baltųjų pupelių;
- 1000 ml daržovių ar vištienos (pageidautina, tikro) sultinio. Jei jo neturit, tiks vanduo;
- aliejaus kepimui;
- 1 bulvės;
- 1 svogūno;
- česnako skiltelės;
- 1 a. š. džiovintų čiobrelio lapelių;
- šviežių pastarnoko lapelių;
- druskos ir maltų juodųjų pipirų pagal skonį;
- 200 ml grietinėlės (10% riebumo).
Gaminimas:
Storadugniame puode apkepti svogūną. Kai pasidarys skaidrus, dėti smulkiai pjaustytą pastarnoką, bulvę ir česnaką; apkepti. Paskaninti čiobrelio lapeliais.
Supilti verdantį sultinį ir virti, kol daržovės taps minkštos.
Sudėti didžiąją dalį pupelių (dalį rekomenduoju pasilikti sriubos paįvairinimui - bus ką kramtyti) ir viską pertrinti blenderiu.
Grąžinti puodą ant viryklės, paskaninti maltais juodaisiais pipirais ir smulkiai pjaustytais pastarnoko lapeliais, supilti grietinėlę, patikrinti sūrumą, leisti sriubai sušilti ar užvirti; nukaisti.
Išpilsčius sriubą į lėkštes, įberti pupelių ir tada jau skanauti.
Jei jaučiate, kad šitiek sriubos vieni niekaip neįveiksite, tiek to, kvieskit prie stalo tą, kuriam planavote jos neduoti - visgi, dviese valgyti kur kas linksmiau :)
Kai gimiau, močiutė man buvo numačiusi Kunigundos vardą. Ko gero, sakė, kad nuostabus ir išskirtinis, o dar, vienaip ar kitaip, su pačiu Dievuliu susijęs - niekada ta tema nesam kalbėjusios. Bet patyliukais, kai tik sužinojau apie prieš daug metų išreikštą močiutės bandymą įtakoti mano gyvenimą, iš to jos noro, vis bandydama įsivaizduoti kaip atrodytų kunigus gundanti moteris (aš), šaipydavausi.
Mano močiutė Emilija stovi dešinėje
Bet kartą, nusprendusi pasidomėti to planuoto, bet niekad neturėto vardo reikšme, šaipytis nustojau. Pasirodo, vardas Kunigunda yra kilęs iš senovės vokiečių kalbos žodžių „kuni“ (liet. - klanas, šeima, gentis, giminė) ir „gund“ (liet. kova, karas). Taigi, viską sudėliojus į savo vietas, vardą reiktų aiškinti taip: „kilusi iš karingos genties arba karingoji“.
Taip sakant, kad jau gimei po skorpiono ženklu, tai dar ir dovanėlę, vardo pavidalu, pridėsime. Dėkui Die, nepridėjo - tėvai išrinko kitą, kuriuo džiaugiausi net paauglystėje (o paauglystėje gi nesidžiaugi niekuo).
Nesu vardų ekspertė - mano sąskaitoje tų, kuriuos vienaip ar kitaip užvadinau, ne tiek ir daug, bet iki šiol prisimenu labai mylėtos lėlės vardą. O kartais, nes man taip linksmiau, vardus, lyg kokias etiketes, prilipdau gaminamam maistui. Pvz., prieš kurį laiką visai netikėtai atrastą daržovių-sūrio sriubą Brokole Čederyte pavadinau ir, garantuoju, prilips tas vardas mano namuose taip sėkmingai, kaip kad prie šlapio asfalto prikimba rudens vėjo nupurtytas ir vietos niekur kitur neradęs lapas.
Nors tikrai neprieštaraučiau, Brokolė nėra mano kūrybos rezultatas (ir va šitaip jos niekas, išskyrus mane, nevadina) - gimė ji JAV.
Man nepavyko išsiaiškinti kaip dažnai šeimininkės smulkindavo brokolį tam, kad ant pietų stalo garuotų tirštoji sriuba, bet žinau nuo kada to darbo, dėka Campbell's bendrovės, jos galėjo nebedaryti - grietinėlės-brokolių sriubos skardinėse prekyba prasidėjo 1990 m. sausio 2 deną. Šitoje vietoje jau buvo galima padėti tašką (tikslas pasiektas, veiksmas, t. y. prekyba, vyksta), bet kažkam dar toptelėjo mintis apie reklamą, todėl keliaujam toliau.
O buvo taip - pasirodo, prezidentas H. W. Bushas nemėgo brokolių. Ko gero, jokių - nei virtų, nei skrudintų ir net tų, kurie dar į lėkštę nukeliauti nespėjo ir gražiai parduotuvių lentynose gulėjo.
Tų pačių (kalbam apie 1990-uosius) metų rudenį Campbell's bendrovė, nusprendusi tą prezidento prisipažinimą panaudoti kaip reklamą, ėmėsi mažos gudrybės ir kartu su žurnalu ,,Woman's Day“ šalyje paskelbė konkursą „Kaip priversti prezidentą Bushą valgyti brokolius“. Nugalėtojui (ar nugalėtojai) buvo pažadėta ne tik 7500 USD premija, bet ir apsilankymas Baltuosiuose rūmuose (kas nenorėtų?).
Laimėtoja tapo Kalifornijoje gyvenanti telefonų bendrovės buhalterė Priscilla Yee, aplenkusi 3000 (!) pretendentų ir atsiuntusi brokolių-citrinų padažo, skirto troškintoms daržovėms, receptą (padažas kurtas Campbell's Cream of Broccoli sriubos skardinėse pagrindu). Pinigus ponia pasiėmė, Vašingtone apsilankė, deja, prezidento Baltuosiuose rūmuose tuo metu nerado. Jei ne jo atostogos, net neabejoju, būtų nuoširdžiai apie brokolius pakalbėję.
O tuo tarpu skardinėse patalpinta kreminė brokolių sriuba jau mušė rekordus - staiga visi panoro jos paragauti.
Beje, šiandien klestinčią bendrovę, tą pačią, kuri taip stengėsi dėl brokolių, Camden mieste, Naujajame Džersyje, 1869 metais įkūrė Joseph Campbell ir Abraham Anderson. Savo kūrinį tada pavadino paprastai, galvos per daug nelaužydami, Anderson & Campbell firma. Tokia buvo Campbell Soup Company pradžia, kuri, sprendžiant iš apyvartos ir populiarumo, niekada neturės pabaigos.
Jei sakote, kad niekada ir nieko nesate girdėję apie šią bendrovę, prisiminkite meno istoriją - 1962 m. liepos 9 d. Andy Warholas Los Andželo Ferus meno galerijoje eksponavo 32 Campbell's Soup Can atvaizdus, kurie ( ačiū reprodukcijai), išsibarstė po platųjį pasaulį ir apsigyveno kone kiekvienuose namuose.
Savo ruožtu bendrovė, norėdama paminėti 50-ąsias menininko kūrybos metines, 2012m. vartotojams pristatė riboto leidimo Campbell pomidorų sriubos skardinių seriją su Andy Warhol įkvėptomis etiketėmis.
Va tokia vienos reklaminės kampanijos istorija, kuri greičiausiai neprivertė prezidento pamėgti nemėgstamo, bet užtat subūrė visą armiją tirštosios sriubos fanų, kurie, reik manyti, ženkliai paspartino sūrio pramonės plėtojimo ir brokolių auginimo tempus bet kokiomis sąlygomis, bet kokiu oru ir, aišku, bet kuriuo metų laiku.
Taigi, susipažinkite - Brokolė Čederytė (dar kartą primenu, kad tai nėra tikras sriubos pavadinimas) - sriuba, kurios versijų internete rasite lygiai tiek, kiek matėte grįžtančių paukščių danguje, tarkim, šį pavasarį.
Ingredientai sriuboje keičiasi, bet nepasakyčiau, kad labai reikšmingai. Kai kurios šeimininkės dalį sultinio keičia pienu, šalia morkų atsiranda bulvių ar salierų, kartais ji paskaninama skrudintos šoninės kubeliais, bet esmė lieka ta pati - sūriu paįvairinta visa puokštė daržovių, kurioje, visgi, vyrauja prezidento taip nemėgti brokoliai. Tiesa, kartais sriuboje atsisakoma miltų ir visas turinys, norint suteikti dar daugiau kremiškumo ir tekstūros tolygumo, yra pertrinamas, bet, kaip ką tik minėjau, esmė nesikeičia - sultinys, daržovės ir sūris išlieka.
Asmeniškai man skanu visaip, bet yra dalykas, kuris sriuboje man nepatinka. O nepatinka..brokoliai. Ne, nesu ta, kuri jų nemėgsta, nes valgau apsilaižydama. Bėda tame, kad sriuboje žalieji visiškai pameta savo gražiąją spalvą, tad jei norit ją turėti, nuoširdžiai rekomenduoju juos, atskirai apvirtus, sudėti jau į lėkštes. Bet tą daryti kitaip, nei kad esat gal įpratę - paprastai išvirti brokoliai perliejami šaltu vandeniu. Na, tipo, kad neprarastų spalvos. O bandėt daryt kitaip, t. y., nemaudyti jų šaltame duše? Pabandykit ir nustebkit - spalvos jie tikrai nepraras arba jei ir praras kokį lašiuką, tai tikrai ne tiek, kiek jos netenka virdami kartu su grietinėle. Reziumuojant: į išpilstytą sriubą, anot manęs, reikia dėti apvirtus ir dar šiltus brokolius.
Tiesa, kad ir kiek receptų perverčiau, topinambų nė viename neaptikau. Pagalvojau, kad jei jau pavasaris, reikia naudotis proga. Jei jums skaniau bulvės, dėkite jas.
Atvėsusi sriuba labai sutirštės ir beveik pavirs į košę - nesijaudinkit - pašildyta ji tikrai atgaus savo pradinį stovį.
Reikės:
- 2-3 v. š. ghee sviesto;
- 1 didelio svogūno;
- 2 česnako skiltelių;
- 1 morkos;
- 3/4 brokolio;
- kelių topinambo gumbų;
- 2 v. š. miltų;
- 700 ml. daržovių ar vištienos sultinio;
- 300 ml grietinėlės (naudoju 10% riebumo);
- 1/2-1 a. š. maltų juodųjų pipirų;
- 150 g čederio sūrio (naudoju 18 mėn brandinimo).*
Papildomai:
- po šaukštą (kiekvienai porcijai) tarkuoto čederio patiekiant;
- 1/4 vnt. sūdytame vandenyje virto brokolio.
Gaminimas:
Ketvirtadalį smulkinto brokolio išvirti sūdytame vandenyje (3 min.), nuvarvinti ir atidėti.
Pjaustytą svogūną apkepti įkaitintame svieste. Kai taps permatomas, dėti kubeliais pjaustytas morkas, žiemines bulves (šį kartą topinambus, kad nepakenkti spalvinei sriubos gamai, nulupau). Galiausiai suberti kapotas česnako skilteles, o kai pasklis aromatas, dėti miltus, gerai išmaišyti ir kiek apkepti. Supilti verdantį sultinį ir virti, kol daržovės suminkštės.
Šliūkštelti grietinėlės ir, sriubai vėl užvirus, sudėti žiedynėliais išskaidytus brokolius, pagardinti pipirais ir virti kokias 3 minutes.
Suberti tarkuotą sūrį, leisti jam išsilydyti, paragauti ar netrūksta druskos. Puodą nukaisti, uždengti dangčiu ir, kol bus ragaujama, palaikyti dar 5 minutes.
Išpilsčius sriubą į lėkštes dėti apvirtus brokolių žiedynus. Paviršių, jei tik norisi, apiberti tarkuotu sūriu ir tada jau patiekti. Norit, duokit žmonėms baltos duonos, nenorit, neduokit - tirštoji bet kuriuo atveju bus soti ir ypatingai gardi.
* Jei mylite Ameriką, bet esate nusistatę prieš anglus ir jų čederį, velniai nematė, naudokit kitą sūrį. Bet faktas lieka faktu - teks keist pavadinimą ir sriubą pavadint kitu, pvz., Brokolės Gaudytės vardu. Bet anas man skamba kur kas geriau.
Pagrindiniai šaltiniai, kuriais rėmiausi rašydama apie sriubą: čia, čia ir čia
Einam su tėvu. Karšta, nors dvėsk. Sustojam prie bačkos, tiksliau, dviejų bačkų - buvo tokios, berods, geltonos, kurias atveždavo ir pastatydavo prie parduotuvės ar ten, kur daug žmonių. Atstovim eilę - tėvas sau perka bokalą alaus, o man įduoda aprasojusį bokaliuką giros. Išgeriu akimirksniu ir labai džiaugiuosi, kad man nereikia būti vyru ir gerti nors ir gražia puta papuošto, bet labai jau smirdančio gėrimo.
Dabar alus man kvepia, ypač, kai šalia padėtas rūkytos žuvies šmotelis.
Bet kalbėsiu ne apie užkandą prie alaus, o apie jo vardo sriubą. Taip, viskas teisingai - apie alaus sriubą. Man baisiai norėtųsi pasakyti ,,senovišką sriubą”, mat ji, Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose minima nuo XVI ar XVII a., tebestovi kulinarinio paveldo pirmose gretose ir, aišku kaip dieną, yra senesnė už mus visus kartu paėmus. Ir dar - nors gana dažnai girdžiu sakant, kad mes tik kopijuojam ir niekaip nesugebam būti pirmi, su sriuba aplenkėm net JAV. Ten, o čia pasitarnavo vokiečių išeiviai, gardžioji pasirodė tik XIX, o gal net XX a. pradžioje.
Į mano gi virtuvę ji atkeliavo visiškai neseniai, bet, prisiekiu, spėjau ją pamilti ir jei dabar kas pasiūlytų bokalą alaus arba jo vardu vadinamos sriubos, net neabejodama rinkčiausi pastarąją. Ir tikrai nemanau, kad atvėsęs oras čia kaltas.
Tiesa, kol kas nežinau ar man patiktų ta senoji sriubos versija, kur alus maišomas su duonos minkštimu (džiūvėsiais) ir paskaninama tik sviestu, kmynais ir druska. Atrodo, labiau linkstu prie Liudvikos Didžiulienės-Žmonos „Gaspadinystės knygoje“ (1913m.) pateikiamų rekomendacijų, kur į sriubą siūloma pridėti grietinės, kiaušinių ir sūrio - vis šioks toks paįvairinimas. Lazdynų Pelėda, savo 1911 metų „Šeimininkėms vadovėlyje“ irgi mini šį patiekalą, „kaitintu alumi“ vadinamą - į gorčių alaus, anot autorės, reikia ,, indėti 3 kvaterkas (3/4 kvortos) gretinės, ar praplakus 6 trynius, truputį druskos, truputį cukraus, pagal noro, uždėti ant ugnies ir atkaitinti; maišyti, tik ne virinti”. Į dubenį dar liepia mestelti balto varškės sūrio ar pyrago (duonos) ir užpilti alumi. Sakyčiau, visai prabangi versija? Bet tokią sau galėjo leisti tikrai ne kiekvienas - skurdžiau gyvenančių, be abejo, ir sriuba skurdžiau atrodė (skaityti pastraipos pradžią).
Alaus sriubą itin mėgo vienuoliai (patys gi tą alų ir virė), bet ją srėbdavo ir visi kiti, kiek toliau nuo Dievo esantys asmenys - maži ir dideli, vargšai ir bajorai. Ir dar sako, kad skystu maistu galėjai ir pradėti dieną, ir ją baigti - ot patiekalo universalumas! Įdomumo dėlei reikia pasakyti, kad alaus sriubos nevirdavo - tik pašildydavo. Ir tuoj pat bandau įsivaizduoti XXI a. pilietį, vietoj rytinės kavos į skrandį susiverčiantį kaušą šilto alaus, sriuba vadinamo - vaizdelis ne kažin ką, tiesa?
Bet grįžkim prie šiuolaikinės sriubos, kurios pėdsakų tikrai aptiksite Vokietijoje, Kanadoje, Airijoje, JAV, Britanijoje ir dar bala žino kur. O kodėl gi ne? Alus juk mėgstamas visur.
Šiandien improvizacijų alaus sriubos tema yra tikrai daug - ją verda kartu su pienu ar grietinėle, į sriubą deda obuolių, riešutų, duonos ar paspirgintos šoninės. Kartais ją galima vadinti tik alaus ir sūrio sriuba, bet pasitaiko tokių, į kurias ir daržovės keliauja. Alsriubė tirštinama jau minėtu sūriu ar miltais, kartais ji, norint sukurti vientisai tolygią tekstūrą, pertrinama.
Šitą sriubą esu gardinusi garstyčiomis, bet dabar jas keičiau aitriosios paprikos galiuku ir vorčesterio padažu. Esu virusi be daržovių (nes svogūno galvutė ir česnakas taigi nesiskaito), bet nukasusi derlių neatsilaikiau - ėmiau ir pripjausčiau. Paskui, aišku, dar ir sutryniau.
Kaip matot, variacijų gali būti visokių. Aišku viena - bet kuriuo atveju, net jei sriuba bus nekaltai kreminė, nesitikėkite švelnaus rezultato - namus ją verdant, kaip po gero alaus vakarėlio, reikės gerokai išvėdinti, o skonis, kad ir grietinėle gesintas, bus tikrai ryškus ir sodrus. Nežinau ar sriubai tinka pasakymas ,,ne iš kelmo spirta’’, bet neįsivaizduoju kaip kitaip nupasakoti tuos įspūdžius, kurie aplanko kaskart, skysčiui patekus burnon ir suvilgius gausią liežuvio skonio receptorių armiją.
Jei susidomėsite ir imsite ieškoti informacijos, pastebėsite, kad šiandieninė alaus sriuba neįmanoma be sūrio. Na taip, LDK alaus sriubos prabangesnėje versijoje būta varškės sūrio, bet dabar jis net nebeminimas, nes visi, kaip kokį burtažodį, kalba apie brandintą čederį. Sutinku, jis tikrai įspūdingas, stiprus ir labai skoningas, kita vertus, jei tik yra ūpo, tikrai jį galima keisti kitokiu. Jei tik sugebėčiau savo mieste gauti nuostabiojo ir visiškai nepakartojamo šveicariško Gruyere, tik jį ir dėčiau, deja, prieš kelis metus iš prekybos vietų dingęs mano favoritas taip ir neatsirado. Beje, į alsriubę, kurią tąsyk viriau pirmą kartą, esu dėjusi brie ir iki šiol jokių priekaištų (nei jai, nei jam) nepateikiau. Šį kartą skystą maistą pastiprinau dar ir gorgonzola ir, prisiekiu, skonis gavosi išraiškingesnis už išraiškingą, todėl nuoširdžiai rekomenduoju.
Alus, be abejo, irgi labai svarbus. Faktas, kad sriuba nepatiks tiems, kurie jo apskritai nemėgsta. Bet net ir tiems, kurie mėgsta, rekomenduoju pradėti nuo lengvo, šviesaus ir švelnaus gėrimo. Na, kad neliktumėt nustebę daugiau, nei kad pirmam kartui reikia. Nes sriuba ir šiaip jau smogia į smegenis. Tik neišsigąskite - smogia ji tikrai ne alkoholio susrėbtu kiekiu, nes jo čia nėra - kai ragausit, šitas bus seniai garavęs ir nugaravęs. Bet liks alaus poskonis, lengvas kartumas ir, svarbiausia, žinojimas, kad, visgi, sriuba taigi iš alaus ir sūrio padaryta!
Įkaitintame svieste apkepti svogūną, česnaką, aitriąją papriką, sudėti smulkintą morką ir topinambus, o kai apkeps ir kiek suminkštės, berti karį. Jam pakvipus, pilti sultinį ir grietinėlę; virti iki daržovės bus minkštos.
Supilti alų, pagardinti druska ir virti, kol nugaruos dalis skysčio. Sudėti tarkuotą čederį, maišant leisti jam ištirpti, o paskui viską suplakti iki vientisos masės ir, uždengus dangčiu, leisti kiek pastovėti.
Išpilstytą į lėkštes sriubą pagardinti gorgonzolos sūriu. Patiekalą, ir čia sakau visiškai užtikrintai, užkąsti duona. Ir dar sakau, kad soti ir tiršta sriuba tikrai gali tapti net pagrindiniu pietų patiekalu, ypač, jei įsipilsite ne samtį, o du ar tris.
Ir tebūnie jūsų ruduo šiltas, kvapnus, sotus ir skanus!
Man rodos, praeitą vasarą, pradedant nuo pavasario, visi, dideli ir maži, tikrai labai smarkiai meldėsi ir prašė Dievo vandens. Bet vandens nebuvo. Dievas gal atostogavo? Arba jam atsibodo mūsų, slankiojančių pavėsiuose, aimanos, jis nusipirko ausų kamštukus ir daugiau nieko nebegirdėjo. Kažkurią liepos dieną grįžinėjau namo ir staigiame posūkyje, nors greitis, prisiekiu, buvo minimalus, vos neišlėkiau, nes - stebuklas - ant apdulkėjusio stiklo nukrito keli stambūs lietaus lašai. Bet tuo viskas ir baigėsi - daugiau nei kapt, nei lašt.
Bet šiemet, sulig pavasariu, Dievas prabudo ir atsiuntė vandens. Daug vandens. Tiek, kad jau net ne balos, o tvenkiniai, prūdai ir upės susiformavo - iki daržo bridau botais. Tais pačiais guminiais batais, bijodama nuskęsti, po obelimis tyvuliuojančios jūros dydį, kurios iki šiol čia niekad nebuvo, matavau, o matuodama dar ir būsimas žuvų neršyklų vietas numačiau. Dar tiltą, tokį a la Palangos, mintyse suprojektavau - kad nuo terasos galėčiau paėjėti gilyn į plaukiojantį ir obuoliukus rezgantį savo sodą. Bet o gal valtis pigiau už tiltą atsieitų? Reiks paskaičiuot kokią dieną. Paskui nušlepsėjau pas pomidorus ir supratau, kad geresniam jų gyvenimui prieš savaitę užraugtas dilgėlių-ruginės plutos užtaisas jau bus nereikalingas, nes negi vandenį vandeniu laistysi?
Lietus kiek aprimo, vanduo palengviukais susigėrė, bet visą tą laiką, zujodama pirmyn-atgal, jaučiausi taip, lyg po pelkę maknočiau - tas iš po kojų girdimas žliugt, žliugt, žliugt...Valties kol kas nepirkau, bet o gal be reikalo, nes šiandien ir vėl nulijo. Ir griaudėjo smagiai. Ir vėl pilni kibirai dangaus dovanų. Tik kad nebėr kur to turto supilt - visos talpos, visos statinės sklidinos, vandens niekas nebeima, niekam jo nebereikia, nes agurkai, bulvės, o ir visa kita stovi vandeninguose (lyg ryžių auginimui pritaikytuose) laukuose.
Bet aš vandenį geriu. Sėdžiu namie ir laku. Anksčiau tam vis laiko nebuvo - kibirais tampiau ir girdžiau lapuotus ir žieduotus, o dabar, kai daržai aprūpinti, save prisiminiau. Ir, kad tik to skysčio organizmui nepritrūktų, dar ir sriubos išverdu. Ne bet kokios, o rūgštynių.
Be skėčio pasiekiu vandenyje plūduriuojančią žalių lapų lysvelę. Pamosikuoju peiliu ir grįžtu atgal - virsiu, o paskui valgysiu sriubą ir stebėsiu lango stiklu čiuožiančius lašus.
Mano dukros taip mėgstama rūgštelienė baisai nuobodi, nes ten, anot jos, gali plaukioti tik svogūnai, pipirų grūdeliai ir tie lapai, kuriuos šlapius anądien parsitempiau. Ponui tinka bet kokia, nes vis tiek srėbs atbulais dantimis. Skystas maistas jam - velnio išmislas ir nieko daugiau. O maniškė, ir nebūtinai rūgštelių sriuba, turi būt turtinga ir tiršta. Ir kad kiekviename pakabintame šaukšte būtų į ką akis paganyti, ir kad kiekvienas prarytas kąsnis ne šiaip nubėgtų į pilvą, bet prieš tai dar būtų sukramtytas ir apmąstytas.
Šitai sriubai, kadangi vegetare būnu tik kartais, būtinai naudoju iš mėsos kaulų virtą sultinį. Daržoves kartais apkepu, o kartais, ypač jei neturiu laiko arba noriu liesesnės sriubos versijos, tiesiog dedu į sultinį ir verdu.
Nenustebkite, kad sriuboje tik 3 šaukštai makaronų - šitie, į ryžius panašūs, kaip ir visi kiti, vandenyje ar sultinyje gavę pasiplaukioti makaronai, šiek tiek padidėja. Todėl jei norite sriubos, o ne košės, makaronų nepadauginkite.
Reikės:
- 1 l mėsos sultinio;
- 3 v. š. Puntine Grandi (orzo) ryžių formos kietųjų kviečių miltų makaronų;
