Paprastai tekstą rašau tik tada, kai turiu rezultatą - skonį ir vaizdą. Taip, pastarasis man itin svarbus - žiūriu, kad ir po kokio mėnesio ar net pusmečio į nuotraukas ir prisimenu visus skonio niuansus, kuriais, sėdėdama už stalo, sau leidau mėgautis. Su šituo tortu viskas gavosi kiek kitaip - dar tik įsivaizduodama koks jis bus, puoliau dėlioti žodžius. Tikrai taip, kartais mūsų vaizduotė, nepaklusdama atsargiam, teisiančiam ar drausminančiam protui, geba užbėgti įvykiams už akių ir suprojektuoti ateitį.
Pastaruoju metu jaučiuosi nejaukiai, kai kalbama apie dovanas - man, visada turėjusiai dovanų idėjų kiekvienam gyvenimo atvejui, dabar vien nuo minties, kad ir vėl reikės pataikyt į dešimtuką, darosi silpna. Ir negera būna iki tokio lygio, kad net geriausiai draugei, mėnesį sukusi galvą, gimtadienio proga tesugebėjau įteikti vokelį. Mamai, kuri sako, kad išėjusi į užtarnautą poilsį pagaliau gali gyventi neskaičiuodama (Oho? Čia tai bent!), vokelio gi nepaduosi? Todėl dovanos idėją nusikopijuoju iš savo dukros, kuri jau koks dešimtmetis tvirtina, kad geriausia dovana mamai yra jos atžala (negaliu nesutikti). Žinoma, žiūrint objektyviai, anokia čia aš dovana...surūgusi, nelaiminga, pikta, dejuojanti ir beveik nesišypsanti. Bet dovanos gi visokios būna, ane? Todėl reikia priimti visas, kurias likimas siunčia tau tiesiai iš dangaus. Ne, tik nereikia manyti, kad juosmenį perrišusi raudonu kaspinu, įteiksiu save kaip dovaną - to jau būtų per daug. Bet juk galiu su mama kur nors nueiti, nuvažiuoti ar net nuskristi?
Po kokios dienos apsigalvoju - vis tik, žiūrėk iš kokio nori kampo, dovanos turi būti šviesios, geros, gražios, linksmos, jautrios. Ir būtinai nuoširdžios. Todėl vietoj savęs Mamos dienos proga nusprendžiu padovanoti namuose gamintą tortą - galiu daug kuo subejoti, bet tik ne savo nuoširdumu tuomet, kai sukuosi virtuvėje.
Mano gamintas tiramisu smarkiai prasilenkia su klasikiniu receptu - čia nėra kavos, kakavos, romo, kiaušinio trynių ir maskarponės. Bet užtat yra mažiau kalorijų, daugiau gaivos ir šiek tiek subtilaus žaliųjų citrinų rūgštumo - to, kas mamai, žinau, labai patinka.
Reikės:
-200 g biskvitinių ,,Savoiardi" sausainių (,,Damų pirštelių").
Sirupui:
-1 žaliosios citrinos tarkuotos žievelės ir sulčių;
-1 mandarino sulčių;
-100 g cukraus;
-50 ml vandens.
Kremui:
-5 g želatinos;
-30 g vandens;
-250 g ricotos sūrio;
-200 g grietinėlės (35 % riebumo);
-70 g cukraus pudros;
-1/2 žaliosios citrinos sulčių;
1/2 žaliosios citrinos nutarkuotos žievelės.
Gaminimas:
1.Želatiną užpilti vandeniu ir palikti brinkti. Kai išbrinks, pakaitinti iki ištirpimo (jokiais būdais neužvirti).
2.Citrinų sirupui į nedidelį puodelį įspausti citrinos ir mandarino sultis, supilti vandenį ir suberti cukrų. Kaitinti ant silpnos kaitros kelias minutes. Atvėsinti.
3.Į dubenį dėti kambario temperatūros ricotos sūrį, berti cukraus pudrą, supilti citrinos sultis, ištirpintą želatiną (pravėsusią), paskaninti nutarkuota citrinos žievele ir išmaišyti.
4.Grietinėlę ir išplakti iki standžių putų ir švelniais judesiais įmaišyti į ricotos masę.
5.Kad būtų lengviau dirbti, sausainių galiukus nupjauti. Sausainius išdėlioti palei torto formos kraštelius. Ant dugno dėti sausainių eilę ir sodriai aptepti sirupu.
6.Ant viršaus dėti kremo sluoksnį, tada guldyti sirupe pamirkytus sausainius. Vėl dėti kremo sluoksnį, išdėlioti sausainius. Viršutinis sluoksnis turi būti kremo.
Tortą statyti į šaldytuvą bent 4-6 valandoms (man skaniau, kai jis jame pabūna parą).
Tokio torto galima ir nepuošti - žavingas jis ir be grožybių. Bet jei labai norisi, galima apdėlioti uogomis, gėlių žiedais, mėtų lapeliais, pabarstukais ar tarkuotu šokoladu.
Beje, jei gaminsite, jums, kaip ir man, greičiausiai liks šiek tiek nesunaudoto sirupo - laikykite jį sandariai uždarytame indelyje, šaldytuve. O vėliau juo gardinkite ledus, blynus ar pyragą - namiškiai tikrai bus patenkinti.
Gailiais ir kreivomis pušelėmis apaugusi pelkė alsuoja pavasariu - ant medinio takučio, kuriuo einame, šmirinėja iš miegų prabudę maži driežiukai, o saulė plieskia taip, kad norisi išsinerti ne tik iš striukių, bet ir megztukų. Atrodo, eitum ir eitum, bet dienos programoje įrašytas ,,Žiurkiemis'' verčia kone bėgti - sodybą turim pasiekti dar gerokai iki saulės laidos.
Tikiu: pasiekti tai pasieksim, bet...Ten ką, žiurkės laisvai lakstinėja? O gal šeimininkai, imituodami zoologijos sodą ir, žinoma, siekdami pralinkminti lankytojus, jas augina uždarę narveliuose? O gal jokių žiurkių nėra, nes jas seniai išgaudė riebūs sodybos katinai?
Mano spėlionės subliūkšta, pamačius sodybos šeimininką - linksmas, šnekus ir paslaugus džinsuotas skrybėliuotis. Akivaizdu, žiurkių jis nepažįsta ir net akyse nėra matęs. Na ir ačiū Dievui - galėsime saugiai ir ramiai vakarieniauti. Beje, kad sodybos pavadinimas siejamas su greta įsikūrusiu kaimu ir jokiais būdais ne su žiurkėmis, susigaudau dar tą patį vakarą, puotai įpusėjus :)
Į dubenį suvirtę kleckai savo forma ir dailiai užraitytais krašteliais labai primena virtinius. Bet va maniškiai, išskyrus tuos kelis kartus, kai tešlą dažiau burokėlių milteliais ar sepijos rašalu, paprastai būna balti, o šitie išsiskiria netikėtu tamsumu. Nors gyvenime tokių nesu regėjusi, spėju tešloje esančius ruginius miltus. Ir pataikau.
Kleckai tikrai įspūdingai skanūs ir labai sotūs - mėsos įdarą supa storas tešlos sluoksnis. Be to, patiekiami dručkiai su spirgučių-grietinės padažu ir raugintais kopūstais. ,,Rugiui patinka riebalai'', - sako šeimininkas ir išduoda paslaptį, kad į plikomą tešlą būtinai įmaišo ir šaukštą kiaulienos ar žąsų taukų. Dar prasitaria, kad ruginiai kleckai įdaromi ne tik mėsos, rūkytų lašinių ir svogūnų, tiesiog varškės ar varškės su spirgais, bet ir saldžiu, pvz., obuolių ar vyšnių įdaru.
Kas ir kada pagamino pirmuosius kleckus, neaišku. Aišku tik, kad tokius nuo neatmenamų laikų gamino Žiurių kaimo (Joniškio r.) šeimininkės. Nors šiandien kleckai yra įtraukti į tautinio kulinarijos paveldo sąrašą, anksčiau moterys, bijojusios vargdienių reputacijos, gėdydavosi ir kleckų virimo namuose faktą bandydavo nuslėpti. Kiek kitaip mąstė LDK bajorai - kiaulių riebaluose virtus kleckus jie didžiai vertino. Beje, sakoma, kad patiekalas labai patikęs ir Kiprui Petrauskui - šis, kai tik atvykdavo medžioti, vietinių moterų prašydavęs priraityti skaniųjų, čia ir tik čia gaminamų kleckų.
Nors neteko bendrauti su kaimo žmonėmis, įtariu, kad vieno recepto, tinkančio visiems, nėra - savąsias tešlos proporcijas sudėliojau, žiūrėdama į lubas. Kadangi užminkyta tešla nei trupėjo, nei prie paviršių lipo, be to, leidosi iškočiojama labai plonai, vadinu ją vykusia ir pavykusia.
Virtiniai-kleckai tikrai yra sveikesni už įprastus, t. y., tuos, į kurių tešlą beriami tik kvietiniai miltai. Be to, jie tikrai bus netikėta naujiena valgantiesiems. Ir net ne bet kokia naujiena, o paveldinė, senoviška - argi ne į tai mes, daug ką praradę, vis bandom atsigręžti ir iš naujo pamilti ar pamėgti? Vienintelis minusas, įpratusiems prie gražiai baltų virtinių yra ta drumzlinai pilkšvai rusva jųjų spalva. Bet argi tai kliūtis įvairovę mėgstantiems? Manau, ne, todėl raitojamės rankoves ir stačia galva puolam į protėvių virtuvę.
Tešlai reikės:
-200 g kvietinių miltų;
-100 g ruginių miltų;
-40 g kvietinių sėlenų;
-250 g verdančio vandens;
-1 a. š. druskos;
-25 g ištirpinto sviesto.
Įdarui:
-1 svogūno;
-1-2 česnako skiltelių;
-1 nedidelio pastarnoko;*
-1/2 a. š. džiovinto raudonėlio;
-1/2 a. š. džiovinto mairūno;
-400 g maltos kiaulienos;
-sviesto ar aliejaus kepimui;
-šiek tiek vandens;
-druskos ir maltų juodųjų pipirų.
Gaminimas:
1. Į dubenį berti miltus, druską ir sėlenas, supilti sviestą ir verdantį vandenį - viską pamaigyti silikonine mentele ar mediniu šaukštu. Palaukti, kol masė kiek atvės ir užminkyti tešlą. Dubenį, kad tešla nedžiūtų, uždengti ir palikti ant stalviršio 15-20 minučių. Jei virtinius planuojate virti vėliau, tešlą galima laikyti šaldytuve.
2. Svogūną apkepti riebaluose, dėti tarkuotus pastarnokus, smulkintą česnaką, žoleles ir lengvai apkepinti. Pagardinti druska ir pipirais, įpilti vandens ir troškinti, kol daržovės bus minkštos. Kai atvės, daržoves sumaišyti su malta mėsa.
3. Tešlą iškočioti ant šiek tiek miltais pabarstyto stalo, sausainių formele ar stikline išspausti apskritimus, dėti įdaro, sandariai užspausti kraštelius. Virti druska pagardintame vandenyje apie 10-13 minučių.
Ragauti su raugintais kopūstais, spirgais ar spirgų, svogūnų ir grietinės padažu. Man, išbandžiusiai virtinius su raugintais kopūstais, labai knietėjo paragauti ir su šviežiais žalumynais - į lėkštę supuolę krapai, salotos ir ridikėliai patiekalą pagyvino taip laukta pavasarine šviežuma ir gaiva.
Tiesa, prie kleckų sklidinos lėkštės tiks ir alaus bokalas - kadaise šį sotų patiekalą užgerdavo būtent juo, naminiu alumi.
*Pastarnokas tikrai nėra privalomas - puikiausiai galite apsieiti ir be jo. Arba, jei ir jums norisi kuo daugiau daržovių, o baltos šaknies neturite, keiskite ją oranžine, t. y., morka.
Kai visi apsigyvena prekybos centruose, mane apima nerimas, reiškiantis vieną - šventės jau čia pat. Bet šventės nėra apie parduotuvę - šventės man yra apie namus. Mano tyliai senstančius, bet mielus ir taip mylimus namus. Apie tuose namuose gyvenančius ar į juos kartkartėmis užsukančius žmones. Apie į sienas įsigėrusius, tegul ir dulkėmis dabar pavirtusius prasmingus ar bereikšmius pokalbius. O labiausiai namai man yra apie jaukumą, kurio, stenkis kaip tik nori, nenusipirksi niekur. Todėl ir dovanas, išskyrus gal tik gražiausių metų švenčių temą papildančias smulkmenas, ruošiu pati, žinodama, o kartais tik nujausdama, kad peržengusios slenkstį, jos nepraras tos šilumos, kurią įdėjau kurdama.
Meduolinės tešlos receptų man lyg ir nebereikia - turiu kelis ir gana. Bet kad vis pasimaišo nuotaika, sakanti, kad ko jau ko, bet receptų per daug nebūna niekada - juk valgyt jie neprašo, vietos daug neužima, o džiaugsmo, atradus dar vieną idealią proporciją, tik daugėja. Todėl šiemet, ant stalo dėdama visa tai, ko reikės paskui kvapniais meduoliais virsiančiai tešlai, ryžtuosi šį bei tą pakaitalioti. Na, kad į virtuvę, apsaugok Viešpatie, neįsisuktų nepageidaujama ponia nuobodybė.
Reikės:
-120 g sviesto;
-110 g cukraus (jei turit, dalį jo pakeiskit muscovado cukrumi - aromatas ir spalva užburs);
-100 medaus;
-2 kiaušinių;
-470 g a. r. kvietinių miltų;
-1/2 a. š. kepimo miltelių;
-2 a. š. meduolių prieskonių;
-1/3 a. š. malto kardamono;
-2 a. š. malto imbiero;
-1 a. š.cinamono.
Gaminimas:
1.Prikaistuvyje ištirpinti sviestą ir cukrų. Nukelti nuo ugnies, sudėti medų ir maišyti, kol jis ištirps. Palikti vėsti.
2.Kiaušinius paplakti šakute, sudėti į atvėsusį mišinį ir išmaišyti.
3.Kepimo miltelius sumaišyti su miltais ir prieskoniais; palengva, vis maišant, suberti į skystąją masę. Užminkyti tešlą. Tešlą, įvyniotą į maistinę plėvelę, atvėsinti šaldytuve (apie 30 min.).
4.Tešlą iškočioti ant vos miltais pabarstytos lentos (arba tarp dviejų kepimo popieriaus lakštų), formelėmis išspausti sausainius ir kepti juos 180°C orkaitėje apie 9-10 min.
Iškepusius ir jau atvėsusius meduolius puošti cukraus pudros ir baltymų glajumi (visada naudoju pasterizuotus baltymus). Skoniui pagerinti pridėti citrinos rūgšties, o spalvai išgauti -maistinių dažų.
P. s. meduoliai, ypač kiek pastovėję, be galo skanūs, bet šiukštu, nesuskanaukite visų - verčiau dėkite su meile keptuosius į dėžutes, perriškite kaspinėliu ar virvele ir, palinkėję laimės, išdovanokite tiems, be kurių jūsų gyvenimas būtų kur kas nuobodesnis ir liūdnesnis.
Norėčiau būti ta, kuri renkasi skonį, bet kur kas dažniau, dar prieš skonio apturėjimą burnoje, imu grožį - spalvą, tekstūrą, faktūrą ar formą. Kai pavasarį, ruošdamasi sėjai, pradedu šukuoti ir kedenti daržą, tik šiaip, dėl juoko sakau, kad burokėlių, pupelių ar svogūnų pasėti ar pasodinti reikia, nes juos mėgstu. Gal ir mėgstu? Bet juk galiu mėgti ir neaugindama jų - parduotuvės kiaurus metus pilnos šviežių gėrybių. Bet man reikia auginti tam, kad vasarą, o ir rudenį turėčiau kur akis paganyti.
Tiesą sakant, akis ganau ir dabar - nors tuoj tuoj Kalėdos, nepaliauju grožėtis vis dar intensyviai žaliuojančiu, tuščiame darže ištvermingai stovinčiu briuselio kopūstų derliumi. O paskui, jau grįžusi įvirtuvę, prapjaunu didijį moliūgą, dar kartą pasidžiaugiu jau kitokia, šįkart oranžine spalva ir imuosi darbo - iš patirties žinau, kad išoriškai gražūs dalykai, be kita ko, dar ir labai skaniai valgosi.
Briuselio kopūstus prieš dedant ant tešlos pagrindo galima apkepti orkaitėje arba troškinti kartu su moliūgu keptuvėje - šį kartą aš juos dėjau apvirtus.
Kišas keptas 26 cm. skersmens ir 4 cm. aukščio formoje.
Tešlai reikės:
-130 g šalto sviesto;
-210 g a. r. kvietinių miltų;
-2 v. š. šalto vandens;
-1/2 a. š. druskos.
Įdarui:
-200 g briuselio kopūstukų;
-300-350 g smulkiai supjaustyto moliūgo (be sėklų ir odelės);
-1 svogūno;
-3 česnako skiltelių;
-1 v. š. smulkintų šalavijo lapelių;
-aliejaus kepimui;
-druskos ir maltų pipirų pagal skonį.
Užpilui:
-3 kiaušinių;
-100-120 ml grietinėlės (10% riebumo);
-70 g tarkuoto kietojo sūrio (naudojau ,,Džiugo");
-druskos pagal skonį.
Gaminimas:
1.Sviestą sutarkuoti burokine tarka, berti druską, išsijotus miltus ir pirštais sutrinti iki trupinių. Jei reikia, įpilti šalto vandens ir greitai, kad nespėtų sušilti, užminkyti tešlą. Iš tešlos suformuoti rutulį, įvynioti į maistinę plėvelę ir bent pusvalandį palaikyti šaldytuve.
2.Įkaitintame aliejuje apkepti smulkiai pjaustytą svogūną. Suberti česnaką ir moliūgo kubelius, pagardinti druska ir pipirais. Daržoves apkepti, o po kurio laiko dengti dangčiu ir troškinti, kol moliūgas suminkštės. Sudėti šalavijo lapelius.
3.Briuselio kopūstukus apvirti (apie 5 min.) pasūdytame vandenyje. Nukošti.
Žagrenio labai norėjau nuo pat sodo įsigijimo pradžios. O kad norėjau, tai atsirado ir kas davė - mama išrovė bent kelis mažius, kuriuos sukaišiojau ten, kur man rodės, labiausiai tiks. O pritinka tai jie visur - medis, net ir senas, nebūna nei labai aukštas, nei labai galingas.
Laikui bėgant supratau, kad jei jau įsitaisai šį augalą, vadinasi, kartu įsitaisai ir praktiškai nevaldomą bėdą, kuri, anksčiau ar vėliau, pavirs tikra žagrenių plantacija. Na, manau, supratot (jei dar nežinojot), kad nors ir labai norisi dailiai atrodančio invazinio augalo, į savo valdas jo geriau neįsileisti. Bet būsiu gera ir paguosiu tuos, kurie kadaise žagrenį ėmė ir pasodino - šitas piktmedis, norit tikėkit, norit ne, gali būti net labai labai naudingas!
Jei netikit manimi, gal patikėsite garsios žolininkės D. Balčiūnės išsakyta mintimi, teigiančia, kad žagrenį auginantys žmonės sėdi ne ant kokios tai medinės taburetės, o ant grynų gryniausio aukso krūvos! Tad galit pasveikint turtingą, net ant dviejų aukso puodų (tiek turiu suaugusių žagrenių - masiškai lendančius mažuosius tiesiog nušienauju) sėdinčią ponią, kuri, beje, prieskonius malasi pati :)
Tikiu, kad rūgštūs vaisiai gausūs vitaminų ir antioksidantų, be to, turi priešuždegiminių savybių, bet šiandien ne apie tai - žagrenis mane domina ne kaip vaistas, o kaip tobulas prieskoninio mišinio, itin paplitusio Artimuosiuose Rytuose, ingredientas.
Kad Za'atar yra neabejotinai puikus, byloja faktas, kad jį naudojo dar senovės Egipto ir Antikos laikais gyvenę žmonės. O laiko sūkuriuose nepasimetusius ir iki mūsų atkeliavusius dalykus neabejotinai reikia užskaityti kaip tikrai vertus dėmesio. Ir net bet kokio, o pačio didžiausio dėmesio! Todėl man keista, kad nors visus tuos metus panosėje turėjau viską, ko reikia za'ataro mišiniui, iki šiol tenkinausi tik žiniomis ir jokiais būdais ne praktika. Bet, kaip sakoma, viskam savas laikas, todėl prieš pat pasirodant pirmajam sniegui nusibasčiau į sodą vedina minties, kad va dabar tai jau tikrai bus! Ta proga nusiraškiau struktūriškųjų žagrenių gražiąsias, raudonumu dabar jau ant plikų šakų šviečiančias žvakes ir patenkinta parvykau namo.
Vieningos taisyklės, ką reikėtų įdėti į za'atarą, idant jis būtų pats nuostabiausias ir kvapniausias, nėra - kiekvienuose namuose jis gaminamas vis kitaip, imant vis kitokias, labiausiai pasiteisinusias žolelių ir sėklelių proporcijas. Bet tai natūralu - mūsų be galo skirtingi skonio receptoriai prašosi asmeninės, o ne bet kokios, masėms pritaikytos šventės, todėl kai nuspręsite, kad ir jums laikas pradėti žoliauti-burtininkauti, pasikliaukite savo ir tik savo uosle ir, be abejo, ištikimąja nuojauta.
Bazinė za'ataro sudėtis paprastai apsiriboja Sirijos raudonėliais (Origanum syriacum), jau minėtais žagrenio vaisiais ir skrudintomis sezamo sėklomis, bet štai palestiniečių versijoje būtinai rasite kumino, o Libanas neapsieina be čiobrelių. Bet tai, žinoma, ne pabaiga, mat be visų išvardintų dalykų mišiniai neretai gardinami cinamonu, apelsino žievelės milteliais, mairūnu (pastarasis sėkmingai pakeičia Sirijos raudonėlį), juozažole, kalendros, anyžiaus ir (ar) pankolio sėklomis.
Za'ataras puikiai dera ne tik su kremiškuoju Labneh, bet ir kitokiais baltais sūriais, juo gardinami paplotėliai, duonelės, picos, šviežios ar keptos daržovės, humusas, mėsa, paukštiena, žuvis, ryžių patiekalai. Jei į prieskonių mišinį įmaišysite šlakelį kokybiško aliejaus, turėsite nuostabų mirkymo padažą. Žodžiu, za'ataro panaudojimo galimybės viliojančiai plačios, tad klausimo ,,gaminti ar ne?" net neturėtų būti. Ypač, jei mėgstate pasižvalgyti po pasaulio virtuves ir jums nesvetimas eksperimentavimu pagrįstas atradimo džiaugsmas.
Reikės:
-2 v. š. sezamo sėklų;
-2 v. š. maltų žagrenio uogų;
-1 v. š. džiovintų čiobrelių;
-2 v. š. džiovinto raudonėlio;
-1 v. š. malto kumino;
-1 v. š. maltos kalendros;
-1 a. š. maltų pankolio sėklų.
Gaminimas:
1.Sezamo sėklas, vis maišant šukštu, pakepinti sausoje keptuvėje iki geltonumo ar lengvo rustelėjimo.
2.Žagrenio uogas - mažučius ir minkštus rutuliukus, kurių centre pasislėpę miniatiūriniai kauliukai - atskirti nuo pagrindinio kotelio ir sumalti kavamale.
3.Kavamalėje sumalti kumino, kalendros ir pankolio sėklas. Mišinys turi būti rupus, su aiškiai matomomis sėklų užuominomis.
4.Žoleles ir sėklas suberti į dubenėlį ir išmaišyti. Jei tik yra noro, galima pridėti ir 1 a. š. druskos. Mišinį laikyti sandariame indelyje.
P. s. Viską – receptą, tekstą, smalsumą ir iš jo kilusį norą pačiai pasigaminti mišinio – skiriu dukrai, kadaise iš kažkur parvežusiai man ,,Za'atar" prieskonių paketėlį.
Jei kam dabar linksma, tai tegu - nesu beviltiškai godi ir tikrai nepretenduoju į svetimą nuotaiką. O nepretenduoju todėl, kad turiu savo įprastinę - rudeninę, kuri visą mano sąmoningą gyvenimą patyliukais atsliūkina rugpjūčio gale ir pasilieka iki pat pavasario. Kai tik šis daigelių, lapelių ir ankstyvųjų gėlelių pavidalu pradeda kaišioti nosį, bjaurioji mano nuotaika pasipusto kulnus ir kaži kur išlekia. Bet dabar ji su manim - jaučiu ją kiekvieną rytą, dieną ir vakarą.
Tiesa, kartais susiimu ir tą nuotaiką pažaboju vaikščiojimu, skaitymu, bendravimu, ko nors matymu ar gaminimu. Tikrai taip, puodų tarškėjimas veikia kaip pats geriausias, šimtus, ne, veikiau tūkstančius kartų išbandytas priešnuodis nykumai įveikti. Tiesa, jei vaikšiosite po namus tik daužydami šaukštą į dubenį, teigiamo rezultato tikrai nesulauksite, nes nuotaika nuo to dungsėjimo ne tik kad nepagerės, bet dargi subjurs. Todėl rekomenduoju energijos veltui nešvaistyti ir ką nors pagaminti - sotūs namiškiai, beje, irgi gali būti puikūs geros, į aplinką skleidžiamos nuotaikos šaltiniai.
Bjauraus oro atveju gaminti reikia ne bet ką, o tik tai, kas kelia ūpą, yra gražu (pvz.šaltiena man nėra graži), šilta, gardžiai kvepia ir, svarbiausia, grąžina mintis į prarastą rojų. Anądien pamaniau, kad tuo rojumi visai gali tapti moliūgas. Nes juk kai kai oras šaltyn (tiksliau, drėgnyn), akims būtinai reikia guodžiančiai šilto saulės blyksnio jei ne kasdieninėje, tai bent savaitgalinėje lėkštėje mūsų. O moliūgai - gero laiko su geru derliumi liudininkai, juk ir sutverti tam, kad imtum juos ir raikytum sriubas, troškinius, pyragus ir lazanijas gardindamas.
Lazanijai reikės:
-600 g moliūgo (be sėklų ir odelės);
-250 g rikotos sūrio;
-1 svogūno;
-3 česnako skiltelių;
-300 g pomidorų;
-druskos pagal skonį (naudoju arba žolelių, arba baziliko druską);
-šviežiai maltų juodųjų pipirų;
-1,5 a. š. itališkojo džiovintų žolelių mišinio;
-80-100 g tarkuoto kietojo sūrio;
-sviesto kepimui.
Bešamelio padažui:
-40 g sviesto;
-25 g kvietinių miltų;
-500 ml pieno;
-žiupsniuko malto muskato riešuto;
-druskos pagal skonį.
Gaminimas:
1.Moliūgą starkuoti burokine tarka.
Svieste apkepti svogūną, suberti smulkintas česnako skilteles ir raudonėlį - jiems pakvipus sudėti moliūgą ir trumpai apkepti. Dėti pjaustytus pomidorus, pagardinti druska, pipirais ir, uždengus dangtį, troškinti, kol daržovės taps minkštos. Palikti vėsti.
Į atvėsusias daržoves sudėti rikotos sūrį ir išmaišyti. Jei reikia, pakoreguoti druskos kiekį.
2.Storadugniame puode ištirpinti sviestą, dėti miltus ir apkepti iki gražios aukso spalvos. Palengva (ir vis maišant šluotele) supilti pieną, pagardinti druska ir virti iki lengvo sutirštėjimo. Padažą pagardinti muskatu ir nukaisti.
3.Indą, kuriame keps lazanija, ištepti sviestu, dėti 4-5 šaukštus padažo, įtiesti lazanijos lakštus (mano inde telpa 3 lakštai). Ant viršaus paskirstyti moliūgo-rikotos masę, apšlakstyti padažu ir apiberti sūriu. Veiksmą kartoti tol, kol pasibaigs įdaras.
4.Lazanijos viršų aplieti padažu, indą uždengti kepimo folija ir 20 min. kepti 180°C orkaitėje.
Foliją pašalinti, lazanijos viršų apiberti likusiu sūriu ir kepti dar 10-15 minučių.
Nelabai smagu sėdėti stotelėje lietui lyjant ir laukti bene paskutinio miesto autobuso. Bet jis, dėkui Dievui, atvažiuoja. Grįžtu šlapia - sausas skėtis liko ten, į kur pareinu. Naktį pažadina į skardines palanges įkyriai barbenantis lietus - taip įsikibti gali tik jis ir klajojančios, ramybės nerandančios mintys. Diena prasideda vangiai ir, žinoma, lietingai. Kai galvos skausmo lydimas nieko neveikimas pasidaro nepakeliamas, išeinu į tą patį lietų, tik jau su skėčiu - neaiškios krypties vizijos vedama čiūžinėju geltonų lapų paklote, tiesa, apdairiai apeidama didžiasias balas. Blogiau už rudenį gali būti tik šlapias ruduo, - pasikalbu su savimi ir pasuku atgal, namų link.
Žinau, tokiomis dienomis reikia ką nors skaityti arba žiūrėti filmus, bet nei vieno, nei kito nesinori - tuštumos jausmas stipresnis už bet kokį norą domėtis kitų gyvenimais, tegu ir tobulais. Bet (!) tokiomis dienomis tikrai galima (o ir norisi) pasikuisti pintinėse ar šaldytuvo stalčiuose ir atradus kokią daržovę, ką nors pagaminti - užsikabinu už šviesios ir spalvingos rytojaus vizijos ir peiliu perrėžiu (pirmosios iš trijų turimų) paprikos ankštį.
Jei atvirai, drebučiai manęs nedomina - jau geriau sausainį kokį sukramsnoti. Bet lietingos dienos tinginystėje gimę saldūs (ir šiek tiek aitrūs) paprikiniai užkabino kaip reikiant - dabar karts nuo karto smaginuosi tepdama juos ant sūrio. Be to, nuojauta kužda, kad tą nuostabaus skonio ir grožio reikalą šiemet įtrauksiu į dovanotinų dalykų sąrašą ir tada ne tik mano, bet ir kitų kasdienybės taps gurmaniškai išskirtinėmis.
Jei norite pagaminti tvirtą košę, nesugalvokite keisti proporcijų ir, pvz., vietoj nedidelio pomidoro įversti didžiausią, kokį tik turite. Kita vertus, niekas jums to uždrausti negali, bet tokiu atveju (kad nugaruotų skysčių perteklius) būtinai pailginkite virimą. Tą patį padarykite ir tuo atveju, jei į galvą šaus mintis drebučius gaminti iš dvigubo kiekio produktų. Ir dar - kai subersite uogienių cukrų ir pektiną, košės jokiais būdais nevirkite ilgiu 3 minučių, nes jei virsite, darbas nueis šuniui ant uodegos ir apie drebučius tegalėsite pasvajoti. Asmeniškai aš leidžiu turiniui užvirti, bet tuo viskas ir pasibaigia - tada tik pripildau ir užsuku stiklainius.
Reikės:
-3 saldžiųjų paprikų;
-2-3 aitriųjų paprikų;
-1 vid. didumo pomidoro;
-1/2-1 a. š. druskos;
-300 g cukraus;
-400 g uogienių cukraus;
-1 v. š. pektino;
-200 ml obuolių acto.
Gaminimas:
Pomidorą užpilti verdančiu vandeniu, po kelių minučių perpilti šaltu vandeniu ir nulupti odelę.
Paprikas nuplauti, išimti sėklas ir supjaustyti. Tą patį padaryti su aitriosiomis paprikomis (mūvėkite lateksines pirštines).
Į puodą dėti smulkintą pomidorą, paprikas, supilti actą, suberti cukrų ir druską. Pavirti 15 minučių. Turinį pertinti blenderiu, užvirti. Po kelių minučių supilti uogienių cukrų, įdėti pektino ir vėl užvirti.
Tą pakankamai skystą, bet labai gražią košę supilstyti į švarius stiklainiukus ir užsukti dezinfekuotais dangteliais.
Ragauti su bet kokiu sūriu (pjaustomu ar tepamu), patiekti su krekeriais ar paukštiena.
Kai iš lovos išlipu ne ta koja, pasekmes, kurios paskui lydi gerą pusdienį, labiausiai jaučia tądien mąstyti atsisakanti galva. Ir tada viskas, visi darbai, reikalai ir net bendravimas slysta iš rankų.
Tikrai nepamenu kuria koja išlipau iš lovos šiandien, bet, matyt, pasitaikė ta, t. y., teisingoji, mat tik išsliuogusi iš šiltų patalų nusprendžiau, kad tvarkysiu namus. Ir ne bet kaip, o iš pagrindų - valysiu, šveisiu ir plausiu, o jei liks jėgų, ir rankinės turinį perkratysiu - pastaruoju metu ją, pilną visokio šlamšto, tampau lyg kokį sunkų akmenį. Bet Dievas, taip atidžiai klausęsis rytinių, begaliniu entuziazmu paženklintų mano planų, pakišo mintį apie pyragą. Todėl dabar sėdžiu dvigubai, o gal net trigubai netvarkingesniuose namuose, nei kad buvo vakar ar šįryt, bet užtatai su nuodėmingai gundančiu pyragu ant stalo.
Kadangi idėja nepriklausė man (pamenat, ją primetė Dievas), nemačiau reikalo smarkiai galvoti - pasinaudojau kadaise keksiukams kurtu receptu (receptas čia), kurį išsitraukiu tada, kai norisi saldėsių, o kvietinio raugo būna prisikaupę tiek, kad nebetelpa į stiklainiuką (kalbu apie raugą, kuris lieka maitinant motininį raugą). Šį kartą, manau, pataikiau tiesiai į dešimtuką - jei uogomis gardintus keksiukus vadinau ir tebevadinu labai vykusiais, tai pyragą pakrikštijau nuostabiuoju. ,,Kaltę" suverčiau obuoliams, kurie, įšokę į pyragą, pavertė jį kur kas kvapnesniu, puresniu ir drėgnesniu. Neslėpsiu, prie tobulo rezultato ženkliai prisidėjo ir šokoladu glaistyti marcipaniniai saldainiai, kuriuos, jei ne pyragas, garantuotai būčiau sušlamštusi kurį nors liūdną ar nuovargio paženklintą vakarą.
Reikės:
-100 g kvietinio raugo (naudoju nemaitintą, t. y., neaktyvų raugą);
-130 g cukraus;
-180-210 g a. r. kvietinių miltų;
-2 kiaušinių;
-8 g kepimo miltelių;
-30 g aliejaus;
-90 g lydyto ir jau atvėsinto sviesto;
-100 g pieno;
-1 a. š. burbono vanilės ekstrakto;
-1/3 a. š. druskos;
-120-150 g šokoladu glaistytų marcipaninių saldainių;
-2-3 obuolių.
Gaminimas:
1.Obuolius nuplauti, nusausinti ir, išėmus sėklalizdžius, supjaustyti skiltelėmis.
2.Įdubenį pilti pieną, dėti raugą, cukrų, druską ir šakute lengvai paplaktus kiaušinius. Supilti aliejų ir sviestą, pagardinti vanile; išmaišyti. Miltus sumaišyti su kepimo milteliais, išsijoti ir, vis maišant, sudėti į skystąją masę. Galiausiai suberti pjaustytus saldainius ir tešlą dar kartą išmaišyti.
3.Į kepimo formą įtiesti kepimo popieriaus lakštą, sukrėsti dalį tešlos. Ant viršaus išdėlioti skiltelėmis pjaustytus obuolius, sukrėsti likusią tešlos dalį.
4.Pyragą kepti 180° C karštumo orkaitėje apie 25 minutes.
Bandelinis raugo pyragas su datulėmis ir obuoliais
Mano rozmarinas, kaip ir aš, turi ilgas atosogas. Tiesa, jo atostogos trunka kiek ilgiau, nei maniškės - aš rūgpjūčio pabaigoje išsliūkinu į darbą, o jis paprastai pasilieka sode, po senuoju slyvos medžiu. Ištrėmusi jį į gamtą balandį, tik dabar, spalio vidury, sugebėjau ponulį įlaipinti į automobilį, paskui šiaip ne taip abu pasiekėm duris, kėlėmės liftu ir va, atostogos baigėsi - dabar jis dirbs namų dulkių surinkėju iki kito pavasario.
Kol rozmarinas gyveno sode, tiek jam, tiek man, buvo gerai - augo jis dideliame degto molio puode, po atviru dangumi ir jokio vargo nematė, nes niekas nepriekaištavo dėl ūgio, nenurodinėjo kaip turi atrodyti padorus augalas, neįsakinėjo kiek ir kokia kryptimi ūglius auginti ir, žinoma, nekarpė. Dabar, rozmarinui atsidūrus tarp keturių sienų, aš dūsauju - metrinis, į visas puses išsikėtojęs baidykliukas, kurio, perstumdyk nors ir visus baldus, nebėr kur pastatyt. Galvoju, gerai bent, kad netyčiukais pakedentas kvepia - namai gi turi kažkuo kvepėti, tai tegu. Ir dar gerai, kad pradėjęs žydėti pavasarį, kovo viduryje, jis vis dar tebežydi. Tegu kukliai ir neįspūdingai, betgi tai vis šiokia tokia paguoda laike, kai viskas nyksta, traukiasi, krenta ir nebedžiugina. Nors, gerai pagalvojus, ne viskas gal taip jau ir beviltiška? Juk kartu su kasmetiniu rudens ir rozmarino grįžimu į savo namus grįžtu ir aš - vasarą prapuolusi sode, dabar sau leidžiu prapulti ne kur kitur, o virtuvėje.
Reikės:
-120 g aktyvaus kvietinio raugo (prieš naudojimą maitinto 2 kartus);
-160 g kambario temperatūros pieno;
-440 g a. r. kvietinių miltų (naudoju 550D tipo miltus);
-2 kiaušinių;
-80 g kambario temperatūros sviesto;
-4 g druskos;
-50 g cukraus.
Įdarui:
-200 g džiovintų datulių;
-200 g nuluptų ir išsėklintų obuolių;
-30 g sviesto;
-30 g cukraus;
-šiek tiek cinamono.
Gaminimas:
Įdaras:
Obuolius ir datules smulkiai supjaustyti. Keptuvėje ištirpinti sviestą, sudėti vaisius, pagardinti cukrumi ir trumpai patroškinti - obuoliai neturėtų sutežti. Palikti vėsti.
4.Į masę su raugu berti sijotus miltus ir mentele arba rankomis užmaišyti tešlą. Dubenį uždengti ir palikti 30 min.
5.Į tešlą dalimis įmaišyti sviesto-druskos mišinį, dubenį pridengti ir palikti dar pusvalandžiui.
6.Dabar, po pusvalandžio, tešlą išminkyti - aš labai dažnai, įskaitant ir šį atvejį, naudoju „Slap and Fold“ minkymo techniką - tešla metama ant stalviršio, imama ties centru, pakeliama, vėl metama taip, kad abu krašteliai pasiliktų tešlos apačioje. Tada tešla imama iš kito šono ir vėl metama, kraštelius užlenkiant po ja. Veiksmą atlieku apie 10 minučių arba tol, kol rankose pajuntu ne suglebusį ir lipnų, o gan tvirtą tešlos kūną. Tiesa, kad mėtant tešlą nepervargtumėt, galima pasidaryti trumpas pertraukėles.
7.Po minkymo tešlai leisti pailsėti (30 min.) ir paskui kas pusvalandį (ar kas 45 min.) tempti ir lankstyti - paprastai užtenka 3 lankstymų. Po kiekvieno lankstymo indą su tešla uždengti drėgnu rankšluosčiu.
8.Po paskutinio lankstymo indą vėl uždengti rankšluosčiu ir palikti 3-4 valandoms (arba tiek, kiek reikia) - tešla turi ženkliai paaugti.
9.Darbinį paviršių pabarstyti miltais, dėti tešlą ir iškočioti, o paskui dar ir švelniai pratampyti rankomis iki norimo ar reikiamo dydžio (maniškės išmatavimai - 40x55 cm).
10.Ant paviršiaus paskirstyti įdarą (geriausia tai daryti rankomis), tešlos ilgasias kraštines lenkti link centro, pabarstyti cinamonu. Lenkimą pakartoti dar kartą, paviršių vėl pabarstant cinamonu. Tešlą supjaustyti į 10 dalių.
11.Kepimo forma turėtų būti gili, nes kylančias bandeles (kad neišsausėtų) reikės pridengti drėgnu rankšluosčiu, o pastarasis neturi liestis su bandelėmis, nes tikrai prikibs.
Į formą tiesti kepimo popieriaus lakštą. Paliekant nedidelius tarpelius, kurie, kepiniui kylant, gražiai užsipildys, sudėlioti bandeles. Kepimo indą pridengti drėgnu rankšluosčiu.
Bandelės, priklausomai nuo temperatūros, kyla apie 2-4 val.
12.Pyragą kepti 180° C orkaitėje apie 25-30 minučių.
Stebuklais aš tikiu. Vaikystėje, nors niekada neturėjau nė menkiausios progos tuo įsitikinti, šventai tikėjau, kad naktį atgyja žaislai - vaikšto, bendrauja ir išdykauja. Dabar stebuklas, jei mėnulio pilnaties metu išmiegu be sapnų ir prabudimų, o rytą pasitinku žvali. Dar pamatyt vaivorykštę yra gražus stebuklas, net nesvarbu kur - virš išrikiuotų elektros stulpų ar įkliuvusią medžių šakose. Paglostyt uodeguotą ir visai murkti nemokančią dienos darbų revizorę Fredą - baisiai svarbią vasaros sezono personą. Sulaukt senatvės ir nebambėti. Ištrūkt iš miesto ne tik savaitgalį. Tapti ir būti mama. Apdainuoti (net jei neturi klausos) bundantį pavasarį ir veidrodžio atspindyje aptikti strazdanotą savo nosį. O dar aš stebuklu vadinu proceso miltai + vanduo rezultatą. Taip, aš apie raugą.
Per šitiek metų visoks tas mano raugas buvo - paklusnus ir nenuorama, anksčiau skystesnis, dabar jau tirštas. Buvo net toks, kurį ne šaukštu makaluoti, o rankomis minkyti reikia. Bet visi jie buvo skirti duonai kelti - juodai arba baltai. Kas likdavo, tiesa, keliaudavo į blynus, sausainius, pyragus ar makaronus. O šiemet namuose atsirado dar ir toks raugas, kuriuo nieko nekeliu (nei žemės ūkio, nei savigarbos, nei dvasios) ir kurį pilu išskirtinai į sriubą.
Iš esmės tai tas pats ruginės duonos raugas, tik kur kas skystesnis, tiksliau, visai skystas. Ir su kitokiais, sakyčiau, gerokai kuklesniais, mitybos įpročiais - atseikėjai miltų ir vandens, sumaišei ir palikai ramybėje.
Mano minimas raugas naudojamas Lenkijoje itin mėgstamos senos (tiksliau, senoviškos) sriubos gamybai, žuru vadinamai. Va dėl jos pasistengti tikrai verta - visi ragavusieji choru tvirtino, kad žuras yra net ne sriuba, o tikrų tikriausias stebuklas. Čia aš mirkteliu akį, nes tikrai žinau, kad tik stebuklai gimdo stebuklus!
Reikės:
-7-8 v. š. pilno grūdo ruginių miltų;
-500 ml drungno vandens.
Gaminimas:
Į švarų stiklainį berti miltus, užpilti drungnu vandeniu (vandenį galima naudoti iš krano, o galima naudoti virintą ir atvėsintą - čia kaip kam patinka) ir gerai išmaišyti. Indelį pridengti medvilniniu audiniu ar dangteliu (tik pridengti - dangtelio užsukti jokiais būdais nereikia - raugas turi kvėpuoti) ir, laikant kambario temperatūroje, kartą per parą pamaišyti mediniu šaukštu (pelėsio prevencija). Rauginti 3-5 paras. Kuo ilgiau raugas bus laikomas, tuo labiau jis rūgštės (kokią 3-čią parą, tikrinant rūgštumą, pradėkit ragauti). Kai pajudinus indelį pasklis malonus duonos aromatas, stiklainį sandariai užsukti ir pernešti į šaldytuvą - ten jis, kol prisireiks, gali stovėti apie 2 savaites.
Įdomumo dėlei reiktų paminėti faktą, kad gaminant raugą kartais neapsiribojama tik vandeniu ir miltais - skystis paįvairinamas dar ir prieskoniais. Tad jei manote, kad raugas privalo būti kitoks, dėkite kelias smulkintas česnako skilteles, trejetą lauro lapų ir kelis kvapniųjų pipirų grūdelius.
Saldžiai aštrus pomidorų ir aitriųjų paprikų pagardas
Ežero stiklo paviršiuje, lyg rakštys, įstrigusios pusamžės pušys - bežievės šakos remiasi į dumblu nuklotą dugną, o balzgani kamienai, nežiūrint svorio, grakščiai kybo virš jų. Kažin, galvoju, ar šiemet, apart metų naštos pakirstų medžių, dar kas maudėsi tuose vandenyse? Ko gero, ne. Nes ši vasara tikrai nebuvo panaši į tą, kai kyla noras būti žuvimi, o ne prakaituojančiu ir nuo karščio leipstančiu dvikoju.
Todėl nesimaužiau, neplaukiojau ir net neįbridau. Galėčiau dabar prieš save teisintis, kad laiko tam nebuvo, bet tiesa kiek kitokia - ekstremalūs dalykai skirti tikrai ne mano nervams. Ir kai eilinį kartą prapliupdavo lietus, kur kas dažniau slėpdavausi net ne po skėčiu, o namuose, t. y., nertiniuose, kojinėse, burbėjime, nieko neveikime arba veikime to, kas bent kiek atitolindavo slogią, dėl prasto oro ištikusią nuotaiką.
Atostogoms (ir nevykusiai vasarai) baigiantis nuojauta ima kuždėti, kad oras tik prastės, saulės šviesos mažės ir kad reikia su visu šituo kažką daryti. Ir darau - gerokai apskinu iš proto einančius aitriųjų paprikų krūmelius, parsinešu pintinę pomidorų ir, ketindama sukurti priešnuodį artėjančiam slogučiui, užsidarau virtuvėje.
Tiesą sakant, nesu ne tik ekstremalaus sporto ar oro, bet ir ekstremalaus maisto mylėtoja, bet juk kartais nutinka, tiesa? Todėl verdu baisiai aitrų ir tiek pat saldų pagardą, kuris, esu įsitikinusi, šaltais žiemos vakarais sušildys kūną ne ką blogiau, nei kad beržinėmis malkomis be atvangos kūrenama krosnis.
Kadangi intuicijos padiktuotą receptą išbandžiau jau nežinia kiek kartų, su gaminimu neturėtumėt turėti jokio vargo, ypač, jei laikysitės nurodymų ir, žinoma, nepamiršite vienkartinių latekso pirštinių tada, kai imsitės čiliukų dorojimo.
Reikės:
-1 kg pomidorų (naudoju įvairiaspalvius);
-1 svogūno;
-5-6 aitriųjų paprikų (be sėklų arba su jomis, jei norisi aštriau);
-4 česnako skiltelių;
-1 a.š. maltos kalendros;
-2-2,5 a.š. žolelių druskos (tinka ir paprasta akmens druska);
-250-300 g uogienių cukraus.
Gaminimas:
1.Pomidorus įpjauti kryžiuku, užpilti verdančiu vandeniu ir palaikyti kelias minutes. Vandenį nupilti, perpilti šaltu vandeniu, nulupti ir supjaustyti.
2.Į puodą dėti pomidorus, smulkintas aitriasias paprikas, svogūną, česnako skilteles, druską ir kalendrą. Virti apie 40 minučių - skystis turi būti nuviręs, o masė gerokai sutirštėjusi.
3.Daržoves pertinti blenderiu, užvirti, tada supilti uogienių cukrų ir, padidinus kaitrą, dar kartą užvirti (jei verdu, tai ne ilgiau minutės).
Masę supilstyti į stiklainiukus, užsukti dezinfekuotais dangteliais - vėsdama ji sutirštės iki tepamos konsistencijos.
Pagardas ideliai tinka prie sūrio, bet juk niekas nedraudžia juo gardinti mėsą, tad linkiu labai skaniai aštrių įspūdžių!
Ką būtinai reikia parsivežti iš Lenkijos, kiekvienas jau žino arba sužinos tada, kai tenai nuvyks. Mano gi, grįžtančios iš kaimyninės šalies, didelis turtas tuo tarpu buvo besvoris - viskas tilpo į žodį ,,įspūdis''. Apie nuostabiai tvarkomus viešuosius želdynus, jaukius Krokuvos senamiesčius su dar jaukesnėmis kavinukėmis ir parduotuvytėmis nekabėsiu, kaip nekalbėsiu ir apie muziejus, ,,ledinius'' kelius arba ilgą kaip smilgą kelionę traukiniu tiek pirmyn, tiek ir atgal. Bet apie tradicinę lenkų sriubą, žuru vadinamą, pakalbėti tikrai verta.
Prieš traukiniui pajudant Lenkijos pusėn dukra - šios kelionės iniciatorė, kaltininkė ir planuotoja - paklausė ar turiu norų. O kaipgis, aišku, kad turiu! Ir paprašiau į planą įtraukti tradicinės lenkų sriubos, verdamos naudojant ruginį raugą, ragavimą. Nežinau ar į tai buvo atsižvelgta (įtariu, kad ne), mat išsvajotosios dubenį išlaižiau visiškai atsitiktinėje miestelio, kuriame praleidome gerą pusdienį, valgykloje - meniu netyčia atrasta sriuba buvo tokio gerumo, kad jei ne laiko stoka, ko gero, būčiau kartojusi. Ir tada, tą akimirką, sau pasižadėjau, kad būtinai ne tik virsiu, valgysiu, bet ir kitus vaišinsiu. Beje, pažado laikausi ir dabar valgydinu ja visus tuos, kurie į svečius nepatingi užsukti.
Žuro sriuba tikrai nėra ta, kurią išvirsi kada panorėjęs, mat ją gaminant naudojamas raugas, o jo padarymas, patikėkit, šiek tiek užtrunka. Bepigu lenkams - užsimanius sočių pietų tereikia, pasiekus parduotuvę, nusipirkti stiklainiuką ar butelį jau pagaminto raugo (lenk. zakwas na żur) ir šiek tiek pasisukioti virtuvėje. Bet čia ne Lenkija, todėl tą, kuris sriubą paverčia nuodėmingai skania, teks gaminti. Bet kai tik raugas įrūgs, žurą bus galima virti bet kada - šio sotaus patiekalo ,,vinis'' (raugas) šaldytuve gali stovėti net porą savaičių.
Žuras tikrai nėra iš piršto laužtas, neaktualus ir užmarštin nuėjęs patiekalas - Lenkijoje viduramžius menanti sriuba ne tik kad valgoma šiokiadieniais, bet, kaip privalomas šventės atributas, dedama ir ant Velykų stalo. Atrodo, kaimynai išties moka vertinti tradicijas, kita vertus, o gal sriuba per daug skani, kad galėtum ją tiesiog imti ir užmiršti?
Beje, gal bus įdomu, kad pastaruoju metu itin dažnai verdamą sriubą aš pati ilgokai žureku vadinau. Na bet o kaip nevadinsi, jei visuose lenkų kalba užrašytuose receptuose (o jų, ieškodama informacijos, perskaičiau tikrai nemažai) ir net žinomų virtuvės šefų nurodymuose juodu ant balto parašytas ne žuro, o žureko pavadinimas. Kažkas netgi užsiminė, kad žuras yra raugo sriuba, o žurekas - mažybinis jos pavadinimas. Bet netyčiukais aptikas Renatos Torgosz tinklaraštis privertė suklusti, pamąstyti ir pavadinimus atpainioti. Juk negalėjau ignoruoti tyrimo, kurį ji atliko remdamasi ne paskalomis ar neaiškiais internetu keliaujančiais šaltiniais, o rimtais, knygose surašytais faktais, kuriuose sakoma, kad žuras ir žurekas, nors ir labai panašios, vis tik, yra skirtingos sriubos, kurių viena verdama naudojant ruginių, o kita - kvietinių miltų raugą.
Žuras (lenk. żur) - tradicinė lenkų sriuba, gaminama naudojant fermentuotą viso grūdo ruginių miltų raugą, kuris patiekalui suteikia unikalų, kiek rūgštoką skonį, be to, sriubą sutirština. Tiesa, kai kuriuose regionuose raugui gaminti naudojami avižiniai dribsniai ar miltai, o Liublino srityje pirmenybė atiduodama grikių miltams. Nors galimos ir vegetariškos sriubos versijos, vis tik tradicinė sriuba pasižymi sotumu ir dažniausiai verdama naudojant mėsą - tiek šviežią, tiek ir rūkytą. Kartais sriuba dar paįvairinama perpjautu kietai ar pusiau kietai virtu kiaušiniu, o štai Silezijoje ji pilama ant bulvių košės (lenk. żur śląski)! Jei viešėsite Lenkijoje ir, žinoma, jei jums pasiseks, galbūt teks paragauti duonos dubenyje patiekiamos sriubos. Kitu, t.y., nenusisekusiu, atveju ji bus pilama į įprastą keramikinę lėkštę. Prie tradicinio žureko paprastai siūloma duonos ar bandelių, bet nenustebkite, jei vietoj jų gausite virtų bulvių porciją.
Į sriubą, apart rūkytos šoninės, dedami ir rūkytos dešros griežinėliai, bet aš jos nemėgstu, todėl visi mano žurai buvo verdami naudojant šviežią kiaulienos dešrą. Beje, gamindami jokiais būdais nepamirškite bene pagrindinio prieskonio, mairūnu vadinamo.
Reikės:
-1 l daržovių sultinio arba vandens;
-250-300 ml ruginių miltų raugo (receptas čia);
-šiek tiek aliejaus;
-100 g. rūkytos šoninės;
-2-3 šviežių kiaulienos dešrelių;
-1 svogūno;
-1 morkos;
-2-3 česnako skiltelių;
-2 bulvių;
-1 a. š. druskos (arba pagal skonį);
-šviežiai maltų juodųjų pipirų;
-2 lauro lapų;
-1-1,5 a. š. džiovinto mairūno;
-2 a. š. tarkuotų krienų.
Patiekimui:
-šviežių petražolių ar smulkintų svogūno laiškų.
Gaminimas:
1.Dešreles, siekiant maksimaliai aromatingo sultinio, subadyti šakute ir išvirti (apie 15-20min) puode, kuriame gaminsite sriubą. Dešreles ištraukti, pašalinti apvalkalą ir supjaustyti griežinėliais.
2.Į keptuvę įpilti šiek tiek aliejaus ir apkepti kubeliais pjaustytą šoninę. Sudėti pjaustytus svogūnus, o kai jie pasidarys skaidrūs, suberti morkos kubelius. Dar po kurio laiko, smulkintą česnaką ir mairūną ir trumpai apkepti.
3.Keptuvės turinį perkelti į verdantį sultinį. Ten pat sudėti stambesniais kubeliais pjaustytas bulves ir lauro lapus. Kai daržovės išvirs, sudėti dešros griežinėlius, krienus, įpilti raugo - aš jį būtinai išmaišau, bet jei pageidaujate skystesnės sriubos, galima pilti tik skystį (miltai nusėda stiklainio apačioje). Raugo kiekį reguliuoti ragaujant - kuo daugiau raugo atsidurs sriuboje, tuo rūgštesnė ji bus.
Sriubą virti dar kelias minutes.
Patiekiant pabarstyti žalumynais. Prie žuro pasiūlyti kvietinės duonos ar bandelių.
Pagrindiniai šaltiniai: čia, čia, čia, čia ir štai čia
Kad makaronai yra jėga žino visi tie, kurie tingi arba neturi laiko gaminti. Tada tik brūkšt - supili makarus į verdantį vandenį, nutaisai rimtą veido išraišką (nes jautiesi esąs žinovas, gebantis išvirti juos a la al dante), išvirusius gerai nuvarvini, šasteli kečupo kepurę, dar sūrio pakrapnoji ir vualia - pietūs ant stalo. Tiesa, gal ne patys ištaigingiausi, bet užtatai savomis rankytėmis pagaminti. O rankų darbas dabar gi itin vertinamas, aukštai ant pjedestalo statomas, puikiai apmokamas ir dargi nuolat giriamas.
Kad makaronai gali tapti savaitgalio ar net kiek didesnės šventės patiekalu, retas lietuvis pagalvoja. Juk čia ne Italija, todėl būtinai reikia sugalvoti ką nors iš koto verčiančio. Ir va todėl jokie ten kotletai ar, juo labiau, makaronai, tikrai netiks, nes gi gėda bus ant stalo dėti - švęsti nusiteikę žmonės tikisi ko nors tikrai išskirtinio, o ne įgrysusios, pilkos ir nuobodžios kasdienybės. Bet va man be proto tingisi su tais šedevrais cackintis, todėl kai horizonte pasirodo kažkas panašaus į šventę, atsiremiu į man jau daug daug kartų pagelbėjusią taisyklę, sakančią, kad net jei kruopas gaminsi su meile, ta šventė bus - ji plasnos virš padengto stalo ir žibės visų valgančiųjų akyse.
Bet šį kartą tebus ne kruopos, o cannelloni - italų virtuvės pažiba. Kas yra tie cannelloni, net mums, cepelinų ir didžkukulių mylėtojams, aiškinti nereikia - patiekalas, kaip ir pridera tikrai geriems dalykams, senokai kirto visas įmanomas geografines sienas ir dabar su malonumu ruošiamas visose pasaulio virtuvėse. Teoriškai cannelloni - tai įdaryti makaronų vamzdeliai, kepami apliejus vienokiu ar kitokiu padažu. Dar negaminusiems, bet norintiems išbandyti jėgas, pradžiai, ko gero, visai neprošal būtų pasidairyti po šitam patiekalui naudojamų įdarų ir padažų pasaulį. O jis ne toks jau ir menkas. Štai Kampanijoje į kaneloni vidų dedamas mocarelos, rikotos ir kumpio mišinys, o Italijos Umbrijos regione pirmenybė teikiama bešameliui, sūriui ir parmezanui. Kai kuriose Italijos dalyse, patiekiant kannelloni kaip pirmąjį patiekalą, dažnai naudojamas špinatų ir rikotos įdaras, o paskaninami jie pomidorų padažu ir parmezanu. Pakrantės zonose aptiksite net jūros gėrybėmis įdarytų makaronų, tačiau netoli kalnų galite paragauti kannelloni su grybais ir rikota, keptų bešamelio padaže. Sąrašą be abejo, dar galima tęsti ir tęsti, bet juk ir taip aišku, kad pabaigos tam arba nebus, arba bus, bet dar labai negreitai. Todėl, kol dar budrūs ir nepervargę, pasidomėkim kaip iš kur tie vamzdeliai atsirado.
O atsiradimo versijų yra visokių, pvz., kai kurie istorikai mano, kad kannelloni kilę iš kadaise Šiaurės Italijos Valtellinos regione mėgtų sūriais, kopūstu ir bešamelio padažu įdarytų grikių blynų. Kiti sako, kad pirmasis įdarytas vamzdelis atsirado XIX a. pradžioje, Kampanijoje, kai neapoliečių virėjas Vincenzo Corrado nusprendė makaronus prikimšti maltos mėsos ir triufelių įdaro, o paskui, viską apliejus pomidorų padažu, iškepti. Kita istorija, devintajame dešimtmetyje aprašyta italų žurnalisto ir rašytojo Gaetano Afeltros knygoje teigia, kad cannelloni gimė XX a pradžioje. O buvo taip: Amalfyje, dviejuose buvusiuose vienuolynuose įsikūrė viešbučiai, kurių vienas (,,Luna") priklausė Barbaro, o kitas (,,Cappuccini") - Vozzi šeimai. Atrodo, santykiai tarp šeimų klostėsi kuo puikiausiai, mat su kiekviena virtuvėje gimusia naujiena pirmiausia buvo supažindinami kaimynai tam, kad šie išsakytų savo nuomonę ir pastabas - taip buvo išreiškiamas ir mandagumas, ir begalinis pasitikėjimas. 1924 metų rugpjūtį virtuvės šefas Salvatore Coletta pagamino įdarytus vamzdelius (ką į juos kimšo istorija, deja, nutyli) ir, pavadinęs juos cannelloni, patiekė viešbučio savininkui donui Alfredui Vozzi. Papietavęs, kaip ir pridera, iškomandiravo virtuvės šefą (ir ką tik iškeptus cannelloni) pas kaimyną, doną Andreao Barbaro. Gurmanu vdinamam Andreo naujasis patiekalas taip patikęs, kad (dėmesio - netikėtas posūkis) tuoj pat liepė žmonėms skambinti bažnyčios varpais ir skelbti apie naujai gimusį šedevrą.
Nežinau kiek tiesos yra prieš tai buvusiame sakinyje, bet ir vėl grįžtu prie savo - jei nuoširdžiai tikėsi tuo, ką darai, šventė būtinai įvyks. Ir bus ji graži, skalsi ir linksma, nesvarbu, kad be elnienos kepsnių ir tik su prikimštais makaronais ant stalo - tą aš jums tikrai pažadu :)
Reikės:
-500 g maltos mėsos (naudoju jautienos ir kiaulienos mišinį);
-1,5 a. š. maltos kalendros;
-1 svogūno;
-4 česnako skiltelių;
-1 morkos;
-250 ml mėsos sultinio arba vandens;
-1-2 v. š. aliejaus;
-1 a. š. saldžiosios paprikos miltelių;
-1 a. š. apelsininių pipirų prieskonių;
-šiek tiek malto 4 pipirų mišinio;
-druskos (arba sojų padažo) pagal skonį;
-150 g pomidorų pastos.
Padažui:
50 g sviesto;
-50 g miltų;
-500-550 ml pieno;
-druskos;
-60 g kietojo sūrio.
Gaminimas:
1.Maltą mėsą, vis pamaišant mentele, apkepti sausoje keptuvėje. Kai neliks žaliai mėsai būdingos spalvos, atidėti. Į keptuvę įpilti aliejaus ir apkepti pjaustytus svogūnus. Suberti česnakus ir prieskonius. Kai pakvips, įberti druskos, dėti pomidorų pastą, pilti sultinį ar vandenį ir palikti troškintis apie 15-20 minučių arba tol, kol neliks drėgmės pertekliaus.
2.Padažui skirtą sviestą išlydyti, berti miltus ir pakepti, kol šie įgaus gelsvą atspalvį. Palengva supilti pieną (nepamirškite puodo turinio maišyti) ir pakaitinti iki lengvo sutirštėjimo.
3.Makaronus prikimšti įdaro. Kepimo inde paskirstyti porą šaukštų padažo, ant viršaus sudėlioti cannelloni (aš dėlioju vienu sluoksniu) ir užpilti likusiu padažu taip, kad neliktų sausos vietos.
Kepimo indą uždengti folija ir kepti 200 °C apie 30 min. Po pusvalandžio foliją nuimti, ant makaronų suberti tarkuotą sūrį ir kepti dar 10 minučių.
Prie mėsa įdarytų makaronų tinka tiek šviežios, tiek raugintos ar marinuotos daržovės.
Prieš kepant sausainius juk reikia pakalbėti apie jų nenaudą, t.y., cukrų ir baltus miltus, tiesa? Bet dievaži, labai jau nesinori. O kai nesinori, imi plepėti apie sausainių pjaustymui reikalingas formeles ar bent jau peilį - šitų daikčiukų pagalba kuriama forma, t. y., grožis, kuris, čia ir pirmokui aišku, sudaro kokį 50% viso skonio.
Tiesą sakant, formuojant sausainius peilio, be kurio virtuvėje šiaip jau nėra kas veikti, nelabai man ir reikia, mat turiu net 2 dėžes formelių. Neatsirado jos mano namuose per dieną ar dvi - pirmosios, ne itin dailios (pirktos turguje, pas dieduką, kuris tas formeles ir gamino) mena mano paauglystę, o visas kitas pirkau-rinkau kelias dešimtis metų. Ir nors dabar atrodo, kad jų turiu daugiau, nei kad daug, žiūrėk, progai pasitaikius rankinėje parsinešu dar vieną - paskutinė į dėžę įkrito morkos kontūrą atkartojanti formelė. Įkrito, ramiai sau peržiemojo ir, orui sušilus, buvo ištraukta į dienos šviesą ir tuojau pat įdarbinta.
Apie morkų auginimą jau rašiau - manęs jos nemėgsta (todėl šiemet darže jų ir nesėjau). Bet užtat aš jas mėgstu labai! Ir dėl spalvos, ir dėl salsvo skonio ir dar dėl to, kad visur man jos tinka. Ir tinka ne tik mišrainėse, salotose, sriubose, padažuose, troškiniuose ar daržovių pyraguose, bet ir ten, kur cukraus šiek tiek arba ženkliai daugiau, nei kad druskos. Tai matematika šį kartą labai paprasta - imu naują formelę (nes reikia ją išbandyti), šaukšteliu pasemiu žemoje temperatūroje džiovintų maltų morkų miltelių ir prikepu sausainiukų, kurių man (tikiuosi) pavydi absoliučiai visi kiškiai :)
Reikės:
-120 g kambario temperatūros sviesto;
-30 g cukraus pudros;
-15 g morkų miltelių;
-1 kiaušinio (50 g);
-1 a.š. vanilės pastos;
-žiupsniuko druskos;
-200 g a.r. kvietinių miltų.
Gaminimas:
1.Sviestą išsukti su cukraus pudra, įmušti kiaušinį, įdėti druskos, vanilės, morkų miltelių - viską dar kartą gerai išmaišyti. Palengviukais suberti sijotus miltus ir užminkyti tešlą.
Iš tešlos suformuotą rutulį įvynioti į maistinę plėvelę ir palikti šaldytuve kokiai valandai.
2.Atvėsusią tešlą kočioti tarp kepimo popieriaus lakštų, formele išspauti sausainius ir kepti 180° apie 10 minučių.
Atvėsusius sausainius papuošti glajumi (cukraus pudra, kiek paplaktas kiaušinio baltymas, citrinos rūgštis ir maistiniai dažai).
Aromatingi, trapūs ir skanūs sausainiai tiks ir šiokiadieniui, ir šventei - kartą saviškius dėjau ant Velykų stalo ir niekas dėl to nė trupučio neliūdėjo :)
Ar britai turi savo virtuvę? Galit nesivarginti, nes žinau, atsakysite neigiamai. Va prancūzai ar italai tai tikrai turi subtilumu ir originalumu paremtas maisto gaminimo tradicijas, o britai, pasirodo, ne. Valgo jie nežinia ką - pasaulis į tokį šlamštą nė žiūrėti nenori. Kartą stebėjau J. Oliverio laidą, kurioje jis bandė panegti tėvynainių, kaip neturinčių jokių dėmesio vertų patiekalų, statusą. Ir sekėsi jam gan neblogai, nes absoliučiai viską, ką gamino prieš kameras, aš norėjau ragauti. Bet pasaulis ir toliau lyg susitaręs tvirtino, kad jei užstrigsi Anglijoje, greičiausiai mirsi badu - taip ten viskas prėska, neskanu ir neskoninga. Jei ir jūs, inercijos pagauti, stojat į nepatenkintų choristų gretas, greičiausiai dar nesat ragavę banoffee pyrago, kuris ne tik pasotina kūną, bet leidžia uždainuoti ir sielai.
Kūną aš, žinoma, paminėjau neatsitiktinai - žymusis pyragas sotus ir kaloringas. O siela džiaugiasi tada, kai skonis pranoksta lūkesčius ir pakylėja į dangų. Štai taip.
Banoffee, skalsus ir saldus desertas, gimė 1972 m. Jungtinėje Karalystėje, Rytų Sasekse, dabar jau neegistuojančiame „The Hungry Monk“ restorane, Iano Dowdingo ir Nigelu Mackenzie dėka - vyrukai, kurių vienas dirbo virėju (Ian'as), o kitas (Nigelis) vadovavo restoranui, tiesiog nusprendė atnaujinti meniu.
Dabar jau būtų sunku atkapstyti ką ir kaip jiedu keitė, bet kad lankytojus nutarė palepinti ir išskirtiniu desertu, dabar jau visame pasaulyje žinomu banoffee vardu, faktas. Atrodo, lemiamą vaidmenį toje kūryboje suvaidino Iano sesuo, papasakojusi broliui apie kondensuoto pieno virimą neatidarytose skardinėse, vandenyje. Beje, šitą triuką mano kartos žmonės puikiai žino, mat šalia gogel mogelio tai buvo vienas smagiausių vaikystės saldumynų.
Taigi, vyrukai apsistojo ties amerikietišku „Blum’s Coffee Toffee Pie“ receptu - keitė ir tobulino jį tol, kol liko patenkinti netikėtai puikiu rezultatu. Tad logiška, jog nuostabusis pyragas tapo ne tik restorano hitu, bet ir Jungtinės Karalystės, o kiek vėliau, ir viso pasaulio numylėtiniu.
Kai gaminu šį neabejotinai gardų skanėstą, labiausiai man patinka tai, kad čia be vargo ir jokio sąžinės graužimo galima varijuoti pyrago sluoksnių kiekiais. Pavyzdžiui, jei norisi daugiau baltos spalvos debesėlių (o tuo pačiu ir kalorijų), šiek tiek ar ženkliai padidinkite grietinėlės kiekį. O jei jūsų gyvenimo varomoji jėga slypi cukraus kiekyje, dulce de leche dėkite ne ploną, o didelį ir storą sluoksnį. Mane labai džiugina ir tai, kad originalioje pyrago versijoje naudojamą trapios tešlos pagrindą galima keisti laiką taupančiu, bet nė kiek ne prastesniu smulkintų sausainių pagrindu - kažkurį kartą sunaudojau kalėdinių, t. y., prieskoniais gardintų meduolių likučius ir, prisiekiu, buvo labai gerai. Bet smagiausia, kad šį itin skanų pyragą sukonstruosite net neturėdami patirties - patikėkit, desertai, kuriuos gaminant nereikia melstis ar špygų laikyti, neabejotinai yra patys geriausi ir nuostabiausi.
Reikės:
-300 g sausainių;
-150 g sviesto;
-1-2 bananų;
-2 v. š. citrinos sulčių;
-50 g kepintų anakardžių;
-200-300 g dulce de leche (receptas čia) arba karamelizuoto sutirštinto pieno;
-200 g grietinėlės (35% riebumo);
-1 v. š. cukraus pudros.
Papuošimui:
-100 g grietinėlės (35% riebumo);
-1 kupino a. š. cukraus pudros.
Gaminimas:
1.Sausainius susmulkinti iki trupinių, užpilti lydytu sviestu ir išmaišyti. Formą ištepti aliejumi, sudėti sausainių-sviesto masę, šiek tiek pakelti kraštelius (gal kokius 2-3 cm), pagrindą išlyginti šaukštu, suspausti (tam reikalui naudoju bulvių grūstuvę) ir kelioms valandoms dėti į šaldytuvą.
2.Bananus supjaustyti ir apšlakstyti citrinos sultimis.
3.Grietinėlę, prieš tai įbėrus cukraus pudros, išplakti iki standumo (neperplakti).
4.Ant atvėsusio pagrindo užtepti Dulce de leche, apibarstyti kepintais ir kiek pasmulkintais riešutais, išdėlioti pjaustytus bananus, šaukštu paskirstyti grietinėlę. Paviršių išlyginti.
5.Likusią grietinėlę išplakti su cukraus pudra ir, sudėjus į konditerinį maišelį, papuošti pyrago viršų.
Pyragą laikyti šaldytuve.
P. s. Pyragas gamintas 23 cm skersmens formoje, pagrindo kraštelius pakeliant į viršų apie 3 cm.
Raugo tešlos pica su rūkyta šonine, pievagrybiais ir fermentuotais Kampoto pipirais
Picą - vargdienių maistą - kepu tada, kai noriu pasijusti ponia. O ko ne? Juk raugo priežiūrai ir tešlos gaminimui reikia skirti nemažai laiko, kuris nežinia kur link skubančiame pasaulyje yra didžių didžiausia retenybė. Tai vat todėl ir jaučiuosi ponia, kartkartėmis sugebančia nuo to lėkimo išsisukti ir pabūti lėtai lėtai tipenančių dalykų bendraautore.
Pastarosios picos vargšų maistu liežuvis neapsiverčia vadinti ne tik dėl rauginto pagrindo, kuriam pagaminti reikia bent 2 parų - pica gardinta egzotiškaisiais ir labai išraiškingais fermentuotais Kampoto pipirais. Nežinau ką kiti apie juos galvoja, bet tikrai žinau ką galvoju aš - kai tik sumąstau kokį patiekalą, kurį gamindama įmesiu mažų ir juodai skanių rutuliukų, pagyvėju ir atkuntu - bent jau pipirų pasaulyje tikrai nėra už juos nuostabesnių.
Bet va čia, šitoje pipiringoje vietoje, visas įsivaiduojamas poniškumas ir baigiasi, nes jei ant stalo norėsit matyti ne bet kokios, o laukinių mielių pagalba keltos picos grožį, tai ne kortų kaladę ar porceliano puodelį kilnoti reikės, o tešlą. Tiesa, reikės dar ir prijuostės, kantrybės, prieš tai paminėto laiko ir, žinoma, šiokio tokio išmanymo.
Iš nurodyto kiekio produktų iškepu 3 vidutinio didumo picas, kurių per kartą, jei puotaujam dviese, tikrai neįveikiame.
Tešlai reikės:
-100 aktyvaus kvietinio raugo (iš šaldytuvo ištrauktą raugą su plius minus 6 valandų tarpais maitinu 2-3 kartus);
-370 g kambario temperatūros vandens;
-2 v. š. aliejaus;
-8 g druskos;
-250 g a. r. kvietinių miltų (550D tipo);
-300 g picos miltų (00 tipo).
Picos viršui:
-0,7 l naminių savo sultyse konservuotų pomidorų (kai nusunksite sultis, jų liks mažiau, apie gerą puslitrį);
1.Į dubenį pilti vandenį, dėti raugą ir išmaišyti. Suberti miltus ir sumaišyti iki tolygios masės.
Dubenį uždengti drėgnu rankšluosčiu ar maistine plėvele ir palikti pusvalandžiui.
2.Suberti druską. Druską, tešlos kraštelius vis lenkiant link dubens centro, įmaišyti į tešlą. Dubenį vėl pridengti ir palikti pusvalandžiui.
3.Po pusvalandžio ar valandos atlikti tešlos tempimą-lankstymą, tešlą vėl uždengti ir palikti ramybėje. Praėjus pusvalandžiui, veiksmą pakartoti. Jei tik yra noro, tempimą-lankstymą atlikti dar ir trečią kartą.
Dubenį uždengti ir palikti virtuvėje kokioms 2-3 valandoms.
4.Kai tešla paputlės ir paaugs, išversti ant aliejumi patepto ar miltais pabarstyto darbastalio ir padalinti į 3 dalis.
iš kiekvieno gabaliuko, kraštelius lenkiant link centro, suformuoti rutuliukus, sudėti juos į sandariai uždaromus plastikinius ar stiklinius indelius (indelių vidų patepti aliejumi) ir palikti kambario temperatūros patalpoje dar 2-3 valandoms.
Tešlą perkelti į šaldytuvo apatinę lentyną 12-24 valandoms.
5.Indelius ištraukti iš šaldytuvo, tešlą išversti ant darbastalio, pridengti dubenimis ir palikti kambario temperatūroje 2-3 valandoms- per šį laiką ji turi ir atšilti, ir pakilti.
6.Iš kiekvieno tešlos gabaliuko suformuoti papločius, stengiantis, kad krašteliai liktų storeni.
9.Picos pagrindą apšlakstyti, o kraštelius aptepti aliejumi, paskirstyti trintus pomidorus, apiberti sūriu, išdėlioti pievagrybius, šoninę, alyvuoges ir kepti 250° C karštumo orkaitėje 10 min.
O dabar (tadam !!!) prie viso to gėrio, kurį ką tik sukūrėte, dar viena geroji naujiena - nors duonos niekas nerekomenduoja valgyti karštos, picą, kurios pagrindą sudaro baltų miltų duona, galima valgyti kad ir burbuliuojančią! Ir niekas neprikibs, sakydamas, kad, oi, nesveika. Žinoma, sumuštinis negali prilygti sveikuoliškų salotų porcijai, todėl, norėdama savo sąžinę nuraminti, prie picos kraunu daržoves. Ir vaizdelis iš karto pagerėja - juk salotas duona užkąsti yra normaliai gerai :)
Picą, jei tik yra noro, galima apšlakstyti balzamiko padažu. Aš tokį norą, aišku, turiu :)
Eleonoros Goldman straipsnyje, publikuotame 2021 m., užsimenama apie tai, kad Maja Pliseckaja labai mėgo silkę ir alų. Čia rimtai? Pasaulinio garso balerina ir še tau, silkę su alum??? Šiuo atveju keista yra mėgti ne retųjų albinosų eršketų ikrus ir ne Dalmore 62 viskį, kurie, be abejonės, skirti tenkinti pačių pačiausių jusles, o tik tai, kas be didelio vargo gali įšokti net ir į itin nedideles pajamas gaunančio piliečio pirkinių krepšelį.
Negana to, primabalerina dievino duoną, teigdama, kad sviestu užtepta riekė prilygsta geriausiam pasaulyje patiekalui. Na vat ir suprask tuos didžiuosius - iš esmės galėdami rinktis bet ką, kažkodėl tenkinasi tuo, kas paprasta, kasdieniška ir jokia prabanga nė nekvepia. Žinoma, mane tai stebina, bet tuo pačiu žavi, pakursto, įkvepia ir galop nuramina - silkę aš mėgstu, alaus nelabai, o va be duonos gyvenimo net neįsivaizduoju. Oi ne, nesu nuo jos priklausoma, bet jei nutinka, kad namie nėra nė trupinio, tai būtinai atsiranda koks sūrio gabalėlis, kuris be duonos ir nesižiūri, ir nesivalgo. Todėl duoną kepu. Sistemingai, kas savaitę - nepriklausomai nuo permainingo oro ar tokių pat nuotaikų.
Plikyta duona mano namuose atsirado sąlyginai neseniai - prieš kelerius metus nusprendusi pažaisti su tešlos plikymu, likau sužavėta gautu rezultatu. Duonos kvapnumo čia galima ir neminėti, nes kitokių, apart svaigiai kvapnių, duonų tiesiog nebūna. Užtat būtinai reikia užsiminti apie išskirtinį plikytosios gebėjimą net po savaitės išlikti šviežiai minkšta ir lengvai drėgna (nors laikau ją ne šaldytuve, o ant jo, įvyniotą į medvilnės rankšluostį). Ir va todėl tuos kelerius metus kepu šią ir tik šią duoną.
Įmaišui reikės:
-400 g verdančio vandens;
-200 g viso grūdo ruginių miltų;
-100 g vandens;
-150 g aktyvaus ruginio raugo;
-2-3 v. š. ruginių miltų (įmaišo apibarstymui).
Tešlai:
-100 g karšto vandens (salyklui užplikyti);
-25 g fermentuoto ruginio salyklo;
-200 g kambario temperatūros vandens;
-3 v. š. medaus;
-11 g druskos;
-2-3 v. š. kmynų;
-250 g kvietinių miltų;
-380-400 g viso grūdo dalių ruginių miltų.
Gaminimas:
1.Raugą pamaitinti likus 3-4 valandoms iki įmaišo užmaišymo.
Iš vakaro į dubenį berti miltus, užplikyti verdančiu vandeniu ir palikti vėsti (2-3 val).
2. Raugą išleisti kambario temperatūros vandenyje, supilti į jau atvėsusią vandens-miltų masę ir labai gerai išmaišyti. Paviršių apiberti miltais, dubenį uždengti ir palikti 12-14 valandų šiltoje patalpoje.
3.Salyklą užplikyti karštu vandeniu ir palikti vėsti.
Į kepimo formą įtiesti kepimo popieriaus lakštą, sukrėsti tešlą, paviršių išlyginti mediniu šaukštu ir, pastačius kur šiltai, palikti keltis - 24 ° temperatūroje jos padidėjimo laukiu apie 5-6 valandas, bet jei namuose bent keliais laipsniais šilčiau, duona gali pakilti ir per 3-4 valandas.
5. Jei pageidaujate ne itin storos plutos, pirmas 15 min. duoną kepti 200°C karštumo orkaitėje. Vėliau temperatūrą sumažinti iki 180 °C ir kepti dar 45 minutes.
Jei norisi storesnės, nuo išdžiuvimo apsaugančios plutos, pirmas 15 min kepti 230° ar net 250° C orkaitėje, o vėliau, likusias 45 minutes, 200° C orkaitėje. Bet nuoširdžiai sakau - to neprireiks, nes plikyta duona šviežumą išlaiko kur kas ilgiau, nei duona paprastoji.
Iškepusią pridengti drėgnu rankšluosčiu ir palikti vėsti. Atvėsusią ištraukti iš kepimo formos, raikyti ir ragauti.
