Viskas prasidėjo labai seniai, labai. Dar laikais, kuomet nei vienas nesuvokė kokia yra gyvenimo prasmė, kokią reikšmę turi jų juntami jausmai vienas kitam ir juos gaubiančiam pasauliui. Viskas prasidėjo to daugiaaukščio antrąjame kambaryje, palei atidarytą langą ir paprastą pledą, kuomet už sienos skambėjo tam laikui skirta muzika. Jie nekaltai šypsojosi, bandė vaizduoti akimirką kaip lyriko viršūnę, kuri atneš jų jausmams vaisingą kraitį. Muzika skamba vis garsiau, retkarčiais nutyla, tačiau jos širdyje ledas trinasi į save, kaip yra skleidžiami nerviniai impulsai smegenims. Lyrika numiršta, kraičio pagrindas krenta ir supūva lygioje žemėje ir jį apipila jos ištirpusio ledo skystoji forma. Tik kažkas, greičiausia pasąmonė, išbarstė įvairiausias sėklas, turėdama vilties ateityje suvalgyti bent vieną užaugusį vaisių. Prisiminimai, sentimentai, nostalgija, pavydas, noras, ateitis, nežinomybė, viltis, baimė, meilė. Viskas išbarstyta, sėklos be pavadinimų, tačiau visos identiškos. Laistyk ir iki paskutinės akimirkos vilkis, jog užaugs tavo išsvajoti vaisiai ir kraitis bus dosningas.
Sėklos dygo ilgus metus, labai ilgus metus. Tavęs nebuvo, o aš bandžiau užsimiršti, jog laikai, kuomet buvau vaikiškai laiminga buvo tik iliuzija, tik laikotarpis, kuomet visi galėjo būti kuom nori būti, daryti viską, ką tik norėjo daryti - jų niekas nebaus. Tačiau aš baudžiau save visus tuos metus. Dėl tavęs, dėl jo, dėl jo irgi, kitas buvo pats kaltas. Baudžiau save sentimentaliais dalykais, prakeiktais prisiminimais, dirbtine šypsena, tuščiais laimės palinkėjimais. Greičiausia nereikėjo tau paskambinti per gimtadienį, nors visiems buvo smalsu ką gi gyvenime daro tas, apsėstas mistika ir melancholija. Niekas nežinojo, tačiau tu paskambinai, palinkėjai gražių metų. Tą akimirką stovėjau kambaryje ir norėjau verkti. Sugriauta iliuzija, kuri gyvavo metų metus. Kelio atgal nebebuvo, nes tu skleidei man laimę, kurios aš taip bijojau, kurios atsisakiau, o dabar esu per silpna numoti ranka į antrą šansą.