Apie planą
Praėjo tiek laiko nuo tada, kai susidūrėme tam nelemtam parodos atidaryme, iš kurio taip norėjau pabėgti. Gal vėliau dar ir prasilenkėme, bet aš nuožmiai tai neigiau ir užmerkdavau akis. Aš bijojau atsiliepti į skambučius, nors godžiai ne vieną kartą skaičiau visas žinutes. Galiausiai nutariau sau, kad tai vaikiška, ištryniau žinutes, neklausiau kūrybos, galvojau, kad viską pamiršau. O dabar aš taip beprotiškai ilgiuosi. Be jokio loginio paaiškinimo. Pats ilgesys užklupo mane kaip netikėtas svečias, įsibrovęs į butą, atsisėdęs ant mano kambario palangės ir rūkantis man į veidą.
Žinau, kad viską idealizuoju, žinau, kad tai tebuvo spektaklis, kuriame du veikėjai tiesiog keitėsi įmantriomis frazėmis ir teatrališkais žvilgsniais, žinau, kad iš tikro mes abu esam padugnės, tuo pat metu vienas kitam per geri ir vienas kito neverti, tačiau to gyvenimo pasirodymo aš niekada nepamiršiu ir dabar degu troškimu pabučiuoti Jūsų ranką, diskutuoti apie Nieką ir šypsotis taip, lyg atlikčiau patį trokštamiausią vaidmenį. Aš myliu Jus.