Iš širdies
Trys šimtai keturiasdešimt devynios sekundes trunku tol kol atsibudęs suprantu, kad nebesapnuoju ir tai yra ne mano pasąmones pokštavimas o realus gyvenimas. Tai yra ne todėl, kad norėčiau pabėgti nuo realybes, ne todėl, kad dėl to jaučiausi blogai. Taip tiesiog yra ir aš nieko negaliu dėl to pakeisti, nesu vienas tų kurie galvoja, kad likimas egzistuoja ir , kad ką bedaryčiau jo nepakeisiu. Ne, aš žinau, kad galiu su tuo susitvarkyti, bet kol kas dar nežinau kaip. Gal tai šiek tiek glumina, bet aš tiesiog tai jaučiu. Tai ne koks šeštasis jausmas, tai tiesiog slypi už durų kurių aš dar nematau. Kaip būtu galima atidaryti duri kurių vietos net nežinai. Tai beprasmiška. Ir tai erzina labiausiai. Kartais užsimirštu ką veikiu realybei bandydamas pabėgti nuo savo sapnų tik dar labiau juose įstringu. Nematau tiesos ar melo, matau tik tai kas netikra. Matau tai kas neegzistuoja. Taip pradedu nebeegzistuoti ir pats. Nekaltinu dėl to nieko kito tik save patį. Kiekvienam sapne norint iš jo pabusti man tereikia numirti. Kas jai kokią nelemta diena nesusivoksiu, kad tai yra realybe ir norėsiu pabusti? Nusižudysiu? Kas tada? Tiek daug klausimų ir nėra nei vienas kuris galėtu duoti man atsakymus. Aš esu knyga ir rašytojas. Aš esu vinis ir plaktukas. Aš esu marmuras ir kaltas. Tik aš tai galiu suprasti. Tik nemanau, kad tam jau laikas. Turi kažkas nutikti, kad galėčiau suprasti savo pasąmone ir pagaliau nuo jos nesislėpti. Žinau, kad dauguma pagalvos, kad kokį depresuojanti mėšla čia rašau. Bet tai neverčia jaustis blogai. Man tik kyla klausimai. Jaučiuosi laimingas su tuo kuo esu. Jaučiuosi gerai mylėdamas. Jaučiuosi puikiai. Tai tik smulkmena kuriai nežinau atsakymo, o man nepatinka nežinoti. Tiesa sakant to nekenčiu. Nemanau, kad esu vienintelis kuris neranda atsakymu į visus savo gyvenimo klausimus, o jai yra tokių ateik ir paplekšnosiu tau per petį.
Imkit mane ir skaitykit.
https://youtu.be/lZr6tEY8V2s?list=PLzvsZjxcCWr7FbXWMWZtgsjY_vjNpKzJN