#zvaigzdes

[degantistelevizorius-blog]

Lipsiu naktį ant stogų, Su jumis visais kartu. Kad pažiūrėčiau į žvaigždes, Ir atvesčiau jus pas jas.

G.L.

[you-cant-sit-with-me]

"Taip lengva apsimetinėt :) Juokiesi iš juokingų dalykų, su visais įnirtingai diskutuoji, šypsaisi ir žingeidiškai dairaisi. Tai kas, kad viduj jau seniai nejauti jokio džiaugsmo. Ta energija ir judėjimas vis dėlto užkrečia. Tarkim, kai aš žiūriu į kažkokį žmogų, visada stengiuosi žiūrėt jam į akis. Sako, akys- sielos veidrodis. <...> Nieko. Absoliučiai nieko negaliu įžvelgt kitų žmonių akyse. Vis atrodo, kad kai žmogus šnekėdamas su manim žiūri man į akis, kažką mato. Bet ne. Nieko nemato. Kartais žiūriu žmogui į akis ir <...> noriu papasakot jomis istoriją, bet jie nieko nemato. Žmogaus akys nėra sielos veidrodis. Niekada nemačiau žmogaus su 'degančiom akim'. Žinot, kai jis pasakoja apie kažką jam labai įdomaus. Mano tokias akis būtų galima pamatyt kai pasakoju apie žvaigždžių stebėjimą. Niekada nepamiršiu tos dienos, kai dešimčiai sekundžių užgesinau lauke naktį šviesą ir pamačiau žvaigždes. Daugybę žvaigždžių. Tobula. Kokia sielos ramybė ir begalinio tobulumo neapsakomybė užplūsta. Net man galvojamt apie tai mano akyse pamatytum susijaudinimą. Bet reikia atodžiai žiūrėt. Labai atidžiai. Nes taip lengva apsimetinėt :)"