no title
O tada imi po truputį laukti.
Lauki kada visa tai, kas verčia tave šypsotis, o naktimis nemiegoti, baigsis, nes, juk žinai, tai visada nutinka tokiems kaip tu. Per daug vilčių, per daug svajonių. Perdegi. Galiausiai stengiesi netgi nemąstyti, nesvajoti, neklausyti romantiškų dainų, nes nenori, kad tai sustiprėtų. Nenori įklimpti į visą tą painiavą. Priimi, kaip natūralų dalyką, kad galiausiai tai iš tavęs atims, tad neverta nė prisirišti.
Galiausiai viskas dingsta. Visada, be išimties. Viltis niekada nebuvo tavo geriausias draugas, ar ne? Milijonai klausimų, blyškus nuraudimas skruostuose, nedrąsi lūpose bežaidžianti šypsena ir skaisčiai žvilgančios akys. Po kelių dienų ar savaičių, iš tavęs viską atima, nes toks jau tas gyvenimas. Niekada nepaklausia, ko norėtum, taip?
Nenoriu, kad tai vėl nutiktų, kaip nutinka nuolat. Nenoriu, kad iš manęs tai atimtų. Nenoriu ir pati to iš savęs atimti. Bijau.












