prisimenu, kaip su urte šokom saulučių pievoje ten, šiek tiek žemiau nei kiti, su muzika. bet prisimenu tuos šlapius saulučių žiedlapius, kurie aplipo viską. pėdas ypač.
kažkodėl balys dar kartą nuėjo į tą pačią laiptinę ir pavogė identišką knygą. o tada man ją padovanojo įžodžio proga. nieko aš iš to nesitikiu. bet taip keista. nepaaiškinama visiškai niekaip, neįmanoma ir tiek.
vis tiek viskas kitaip jau. nebe taip pat. nes viskas ir baigta. ką žinau kodėl. išsigando, apsisprendė kitaip ar dar ką. bet šlykščiai elgtis priežasties nėra. tik kad šiek tiek ir elgias. tik man viskas gerai, manau. gal tik įsiutus aš paskutiniu metu. taip nuolat įsiutus.
bet tai kam ta knyga? šiaip. šiaip? šiaip? nesuprantu ir tiek. nepaaiškinama nei tuo atveju, jei jis pamiršo, kad man ją davė, nei tuo, jei nepamiršo, nei tuo, jei norėjo sutaupyt, nei tuo, jei čia šiaip sau iš niekur nieko, nei jokiu būdu nepaaiškinama. tokio keistuolio reik paieškot.
pradėjau šiek tiek kursinį. kažkaip gera, kad atsiranda kūrybos, norisi jau prisėst ir prie užsakymų, kažkaip bandysiu susidaryt tam sąlygas.
myliu savo gyvenimą dabar.