Vis galvojau, ar kada nors grįšiu prie rašymo. Sakyčiau, kad dabar mane paskatino visos tos nesąmonės, kurios vyksta su socialinėmis medijomis. Algoritmai dažniausiai gerai veikia tik tiems, kurie sukiša krūvas pinigų reklamoms. Dabar trendina vien tik trumpi vaizdo įrašai, po kurių sunku sutelkti dėmesį į kitus darbus. Žinau, kad dėl jų ir aš pati sunkiau susikoncentruoju, bet nusprendžiau, kad laikas kažką keisti.
Norisi kurti dėl savęs ir tik tada, kad kiti pamatytų, ką aš darau.
Anksčiau čia ir Instagrame daugiau išsiliedavau, bet tada žmonės pradėjo man sakyti maždaug: „Kam tau čia to reikia? Tu supranti, kad viskas lieka internete ir nieko neištrinsi, lalala.“ Yeah, no shit, Šerlokai Holmsai. Dabar aš perimu kontrolę savo žodžio laisvei.
Prieš 5 metus pradėjau rimčiau užsiimti tapyba. Negalvojau, kad ši veikla prasitęs iki tiek, kad pasirodysiu parodoje „Žalgirio“ arenoje. Šiems metams turiu dar planų, tikiuosi, kad viskas pavyks.
Tapybos visada mokiausi savarankiškai, bet pernai užsirašiau į VDK kursus. Greitai juos baigsiu. Buvo faina, tačiau supratau, kad savo noru dar ilgai netapysiu natiurmortų. Eilinį kartą įsitikinau, kad lygūs paveikslai yra visiškai ne mano tema – man visur norisi pridėti tekstūros, kur tik įmanoma. Dabar savo kūrybos neįsivaizduoju be grubletumo.
Jau beveik porą metų rimčiau prižiūriu savo psichinę sveikatą. Dabar žinau tiksliai, kodėl kartais pernelyg jautriai reaguoju į dalykus ir nerimauju be reikalo. Labai rekomenduoju apsilankyti pas tinkamus specialistus, jei smegenyse atsiranda blogų minčių. Pagalba visada yra, jei tik jos nori. Ne, pasiskųsti antrajai pusei ar draugams neužtenka – jie gali nebent pritarti ir palaikyti.
Pabaigai - jaučiu, kad rašymas yra vienas iš būdų susidėlioti mintis ir išsikalbėti. Noriu kurti turinį, kuris man pačiai patiktų ir būtų tikras, o ne prisitaikantis prie trendų. Tikrai žinau, kad ne viskas bus tobula ar populiaru, bet tai bent jau bus mano. Tikra ir nuoširdu.
Daugiau dalinsiuosi čia savo tapybos procesu. Taip bandysiu dar labiau prisijaukinti kūrybos džiaugsmą. Galbūt tai įkvėps kitus, o gal tiesiog leis geriau suprasti, kas slypi už kiekvieno paveikslo.
Manau, kad svarbiausia – leisti sau būti savimi, nepaisant to, ką pasakys kiti. Taisyklės ir yra tam, kad jos būtų laužomos, ypač kūryboje. Vienintelė taisyklė, kurią sau pasilieku, yra kurti nuoširdžiai ir be baimės būti netobulai.
Galbūt visas šis tekstas skamba kaip naivios naujųjų metų rezoliucijos, bet nuo kažko juk reikia pradėti. Gal kažkam tai bus ženklas kažką keisti, pradėti, kurti, kalbėti. Niekas kitas to nepadarys už tave patį.
