Kiek daug tekstų norėjau ir gal dar noriu parašyt apie Tave, bet manau jau viskas baigta. Gero vėjo, daug lietaus ir pilnatvės Tau linkiu. Linkiu, to, ko nemokėjau, neturėjau niekada aš, turėjau, bet ištikrųjų tyliai ir slaptai saugojau kitam. Kaip gera tai parašyti viešai. Jam.
Aš visada kvėpesiu gaiva, jūros bangom, drėgnu smėliu, rasa ir tuo lietumi, kuri jautėm Antakalnyje. Kiaurai šlapi. Ir gal, gal laimingi tik tomis sekundėmis.
Kai mane liečia lietus, jaučiu ne Tave, ne Tavo rankas, ne Tavo drėgna kūną. Bet jo šilumą ir tvirtumą, ko niekada neturėjau iš Tavęs… Liūdna, kad šis tekstas dar nepasibaigė. Kaip mano meilė Tau.
Liūdniausias šešėli, noriu su Tavimi pasidalinti kaip jaučiuosi šiandien, Tau juk nerūpi, bet ieškosi manęs, seksi, nužiūrėsi slaptai, kokioje kavinėje, bare ar parke, kai sedėsiu su Juo, kai Jo rankos lies manąsias. Kai mano sielą bučiuos jo lūpos. Kai kris lapai. Kai gatves aplankys lietus. Kai švies saulė, ar bus niuru. Kai Jis mane bučiuos ir sakys, jog esu ypatinga. Tu girdėsi tai. Garsiausiai nei visi kiti praeiviai.
Tik nepyk ant jo, kad jis geresnis nei Tu. Nepyk ir būk kažkam visas pasaulis. Tai jau ne mano galioje.
Kaip jaučiuos…? Tik su juo supratau ką reiškia jaustis reikalinga. Jaučiuos reikalinga. Laukiama. Kai grįžtų į mūsų namus, kaip gera tai aprašyt… Jis manęs laukia. Ir aš jo laukiu. Su juo jaučiuosi pilna, gyva sveika ir laiminga.
Jis mano šypsenos, ir džiaugsmo ašarų kaltininkas. Aš nebeverkiu. Aš ne chaose. Aš laimės jūroje. Jo glėbyje. Jis su manimi pats laimingiausias vyras. Jis mano kūno ir sielos vaistai.
vaporwave
kianamaiart
romaincrisis
yousharknotpass
gracieabrams
