Lisbon, Portugal, 1998. Photos by Gueorgui Pinkhassov.

Kiana Khansmith
taylor price
Claire Keane

oozey mess
Today's Document
almost home
The Stonewall Inn
icyghini twinkie
Show & Tell
RMH

★

roma★
No title available
Not today Justin
Mike Driver
The Bowery Presents

Jar Jar Binks Fan Club

Origami Around
Fai_Ryy
Monterey Bay Aquarium
seen from Brazil
seen from Iraq
seen from United States
seen from Algeria

seen from Germany
seen from Germany
seen from Algeria
seen from Ukraine

seen from France
seen from Panama

seen from United States

seen from Japan

seen from United States
seen from United Kingdom
seen from Iraq
seen from Paraguay

seen from Germany

seen from Uruguay

seen from Colombia
seen from Dominican Republic
@lenfantdesrues
Lisbon, Portugal, 1998. Photos by Gueorgui Pinkhassov.
Rainbow Mountain, Peru… Paolo Pettigiani
Aweng Chuol, Akiima, Imari Karanja,and Achok Majak in Sctn8 Fall/Winter 2018 photographed by Pascal Gambarte for Dazed Spring/Summer 2018. Styled by Akeem Smith, with hair by Jawara and makeup by Inge Grognard for MAC cosmetics.
Leonard Freed - Couples, West Berlin, 1965
““But I must admit I miss you terribly. The world is too quiet without you nearby.””
— Lemony Snicket, The Beatrice Letters (via goodreadss)
having someone who can handle all your moods is such a blessing
PYYP!
Rytais žadintuvas per garsiai rėkia, kaimynai jau siurbia, o kambariokas išeidamas trinkteli durimis taip, kad kitame kambaryje esantis žmogus užsikosėja nuo pakilusių dulkių. Pro kambario langą niekada nešviečia saulė, tokia ta pirmo aukšto gyventojo lemtis, na, ir nelabai dažnai ji tešviečia. Laikrodis rodo devynias. Tingiu. Ar kada nors bus toks rytas, kad pabusčiau kaip kokiame filme. Kai saulė šviečia į veidą, pramerki akis, pasirąžęs atsisėdi ant lovos krašto, kvėpuoji. Hipsteriškas gyvenimo būdas užkrečiamas. Žiūri visas tas minimalistines nuotraukas instagrame, svajoji apie tokią lėkštę, langą ar butą, bet nesuvoki, kad tie žmonės kartais nelaimingi. Kodėl viskas negali būti taip paprasta? Atsikeltum nuo pirmo žadintuvo, į kambarį patektų saulės spinduliai, kaimynai rytais nesiurbtų, kambariokai nevanotų sienų durimis. O svarbiausia - netingėtum.
Sako tinginiai kūrybingi žmonės. Pritarčiau, visada sugalvoju būdą kuo mažiau padaryti siekiant rezultato. Bet ar gerai čia tokią kūrybinę gyslelę turėti. Vangogas pritapė tiek piešinių per savo gyvenimą. Bet, žinokit, irgi klausimas. Gal tiek pritapė, nes tingėjo daryti bet ką kitą? O gal jam tiesiog buvo nuobodu nieko neveikti? O gal jam vidiniai balsai sakydavo piešk, o tai jį atskirdavo nuo jų.
Visi mes šiais laikais šizofrenikai, neurotikai, negalintys pakelti streso, nerimo, sunkių emocinių situacijų. Potrauminės patirtys paveikia mąstymą, socialinį vaidmenį. Taip kartais noriu, kad visose tose situacijose suskambėtų žadintuvas ir mes visi atsibustume nuo saulės spindulių. Kaip juodi debesys aptraukia mus ligos, senatviniai marazmai, skambios ir netikros antraštės užkemša visą horizontą, o ausyse tik zuja niekada nesibaigiantis pypsėjimas. Neuždarei šaldytuvo - pyyp, neuždarei durų - pyyyyp, nepažiūrėjai eidamas per gatvę - pyyyyyyp! BUM!
Nu jei nuo garsų neatsibusim, tai gal pažadins trenksmas. Kad smūgis būtų toks stiprus, kad sugražintų ten, nuo ko pradėjai, kad smegenys pašokusios sugrįžtu į poziciją ir saulės spinduliams užėjus į svečius pas kambarį norėtusi išlipti iš bendrabučio lovos, pasisveikinti su išeinančiu kambarioku, o viskam tereikėtų vieno rytinio PYYYYYYYP!
“February. Haze of confusion. Fatigue, mingled excitement and horror.”
— Dorothy Livesay, from The Collected Poems: The Two Seasons; “Other,” (via violentwavesofemotion)
on a quiet winter day
A.Abbas. Saudi Arabia. Arafat. Pilgrims. 1992.
Bruno Barbey. Morocco. Casablanca. 1993.
Gueorgui Pinkhassov. Mongolia. Boy with his horse.