NEĮDOMIOSMINTYS

130% raw. proto impresijos, jausmų studijos, istorijos iš pasąmonės… bet kokiuose ir visokiuose žodžių formatuose.

[neidomiosmintys]

pavargau jausti

kaip staigiai keičiasi jausmai. per staigiai. nespėju suprast, kaip jaučiuosi, o mano jausmas jau pasikeitęs. kaip pavargstu nuo šito. jausti savo emocijas yra toks varginantis dalykas. iki pervargimo, o kartais tikro perdegimo, varantis.

jau seniai supratau, kodėl mano smegenys pasirinko mano jausmus racionalizuoti, o ne leisti man juos jausti. išprotėčiau kitaip. jų per daug. vienu metu galiu jausti tokias skirtingas emocijas, kad jeigu jas jausčiau įvyktų perkrova. kartais jos nebūtinai skirtingos, kartais tiesiog tokios didelės ir gilios ir... tokios viską apimančios. ne tik mano kūną, bet ir visą pasaulį, kurį matau per akis. nors ir protu žinau, kad jausmas yra laikinas, tekantis reikalas – tame momente, kai jaučiu, negaliu apčiuopti, kur baigiasi mano jausmas, o kur prasideda faktiškas pasaulis.

kiekviena gyvenimo sekundė man baisi. kiekvienas rytojus nerimą keliantis. nes nežinau, kaip pasijausiu. nežinau, kur mano emocijų srovė mane nublokš, į kurį krantą. kokio stiprumo bus srovė, karšta ar ledinė... nežinau, kaip jai pasiruošti, nes nežinau nieko apie ją.

todėl mėgstu jausmus, kurie kartojasi. mėgstu savo liūdesį, mėgstu džiaugsmą, mėgstu nenorėjimą gyventi, mėgstu viltį. nemėgstu, kai mano džiaugsmas ir nekantravimas turi sėklą liūdesio ir nusivylimo savyje. kai mano jaučiama šiluma kyla iš mano vienišumo.

nežinau, ar man patinka su tavim bendrauti. jaučiuosi vienas, todėl man gera kalbėtis su bet kuo. nežinau, kiek galiu pasitikėti šito malonaus jausmo gėriu, nežinau, kiek jis priklauso nuo tavęs, o kiek – nuo mano amžinos artimo ryšio deprivacijos.

[neidomiosmintys]

man rodos turiu kompulsiją rašymui

man rodos turiu kompulsiją rašymui. kaip kosulys, kurio užgniaužti nebegaliu. jeigu bandyčiau – užspringčiau ar uždusčiau. o gal abu, paeiliui. tai nėra nei gerai, nei blogai. tiesiog užknisa?

rašymas yra mano default-inė veikla. kur mano kūnas ir protas nusėda, kai nebeturi suplanuotų uždavinių. taip pat ir tada, kai jaučiuosi šūdinai, arba labai gerai – rašau, nes kitaip jausmai neįsitenka mano skelete.

viskas labai gražu iš pažiūros... tik dabar turiu susiformavusį gan įdomų poreikį tiesiog rašyti. turiu atkreipti dėmesį – tai nereiškia, kad aš turiu, ką pasakyti. ne. man tiesiog reikia rašyti. šitaip prirašau visokių nereikšmingų nesąmonių, kurių paskui neturiu, kur dėti. o padėti tai norisi. vis gi gyvūnas aš. kaip šuo, kai išvedi pasivaikščiot ir jis būtinai turi nusysioti kiekvieną kampą, nors rezervuare šlapimo jau nebeliko ir jis tiesiog myžčioja lašeliais, kurie neaišku, ar iš vis beatlieka „teritorijos žymėjimo“ funkciją... bet sysioti tai norisi.

ir vis dėlto toks betikslis bereikšmis rašymas smagus. niekada nežinau, kur jis nuves, kokias mintis atvers. ne aš rašau žodžius, bet žodžiai tarsi patys pro mano pirštus gyveniman išlenda. kai užstringu sutikslių reikšmingų eilių rašyme, tokia veikla išties apvalo protą. nunulina jį, patręšia, paruošia sąmonės dirvą sultingesniems žodžiams.

turiu sau padėkoti už sprendimą susikurti šitą blogą. kur kitur savo pageltusius krentančius lapus padėčiau. čia jie bent gali laisvai tręšti.

[neidomiosmintys]

nekenčiu vidutinybės, bet siekiu ja tapti

kartais (dabar) būna, kad nesvarbu, kaip stipriai noriu rašyti – jokios protingos ar bent šiek tiek įžvalgios mintys neateina.

vakar prieš užmiegant vėl galvojau apie tai, kaip kalbėti su kitu žmogumi man prilgysta testui. turiu pripažinti, paskutiniu metu pakankamai gerai atlieku į akis žiūrėjimą. džiaugsmas dėl to, kad man pavyko pasielgti normaliai, yra, turbūt, tikrai specifinis. kas apie tokius dalykus išvis galvoja? „žiūrėjau žmogui į akis 7 sekundes – idealus laikas.“ …ką?

aš galiu būti keistas. nieko tokio, kad man neįdomu populiariai įdomūs dalykai, nieko tokio, kad būti žmonių būryje man iš tikrųjų be galo sunku. aš galiu jausti, kad man nepatinka, arba galiu jausti, kad neturiu jokių jausmų apie tai. nėra svarbu. iš tikrųjų dauguma dalykų nėra svarbu.

nežinau, kodėl taip stengiuosi būti „toks kaip ir kiti“, kai man pačiam net nepatinka toks žmogaus tipas. ir aplamai. kas ta vidutinybė. jeigu ji ir egzistuoja, tai tik teoriškai.

[neidomiosmintys]

kai išlendi iš spintos kaip non-binary. bandymai paaiškinti lytinę disforiją.

kai esi non-binary, toks jausmas, kad visos nustatytos normos, nerašytos socialinės taisyklės kaip švitrinis popierius nuolat braukiasi tavo oda. bet ką, ką tik darau, bet kur, kur einu – turiu save suspausti, nes kitaip mano būtis nepratilptų pro iškirptą skylę sienoje ir būčiau nusineštas tiesiai į vandenį (jei kas atsimena tokią laidą)...

„kam tau svarbu save išvis kažkaip identifikuoti? kodėl tau svarbu save kažkaip pavadinti?“ „ar nėra taip, kad nuo pat mano gimimo mane aplinka jau identifikuoja ir jau vadina..? ką daryti, jeigu tai, kaip mane vadina, yra visai ne aš..?“

galbūt aš ir neturėčiau tokio ryškaus poreikio būtinai pasakyti ir didžiuotis tuo, kad esu non-binary – šitas poreikis tiesiogiai užgimė iš to, kaip dažnai ir kaip intensyviai iš aplinkos buvo akcentuojama, kas turiu būti ir kokią funkciją visuomenėje turiu atlikti. taigi, akmuo į mano daržą buvo numestas jūsų visų.

gender dysphoria yra pakankamai specifinis jausmas, todėl žodžiais tai perteikti cislyčiam žmogui, niekad tokio jausmo nejautusiam, yra pakankamai sudėtinga užduotis. nes tai nėra tiesiog nepasitikėjimas savimi. atvirkščiai – savimi pradedi nepasitikėti ir pradedi savimi abejoti ir pradedi savęs nemėgti tik tada, kai pakankamai ilgą laiką jauti gender dysphoria.

bet užduotas geras klausimas. su juo galima gan greitai priartėti prie esmės, kodėl LGBTQ+ judėjimas yra iš tiesų svarbus reiškinys visuomenei. ir iš tikrųjų – galbūt atrasi, kad šie žmonės labai panašūs į tave. manau ir tau pažįstamas poreikis galėti už save nuspręsti, kas tau svarbu. manau ir tau nepatinka, kai kiti už tave sprendžia, kas tau turi būti gerai. galėti kitiems ištransliuoti, kad esu non-binary, yra tiesiog mano kaip žmogaus ribų nustatymas.

[neidomiosmintys]

liūdesys. egzistencinis nuobodulys. grožis.

jaučiu emocinės būsenos pokyčius. nuo savaitgalio atgal į plaučius pradėjo grįžti liūdesys. nežinau ar pradėjo, ar tiesiog trumpam sugrįžo. faktas tas, kad kvėpuoti apsunko. liūdesio trupiniai įstrigo kažkur mano alveolėse.

įdomu, ar man liūdna, nes mano gyvenimas po truputį pradeda nusistovėti ir pradedu jausti šiokį tokį nuobodulį? kvaila, kaip gerai jaučiuosi pradžiose ir sąmyšiuose ir ten, kur visko tiek daug vienu metu vyksta, kad nespėju prisiminti, kas esu. nors ir greitai pavargstu nuo tokių gyvenimo etapų. užtai galiu jausti lyg apčiuopiu prasmę.

šitas nuobodulys verčia mane norėti žiūrėti filmus ir kitus kūrinius, kurie mano vidų sukratytų taip, kad pasibaigus filmui plaukiančius ekranu subtitrus stebėtų jau kitas aš. pats geriausias jausmas pasaulyje, kai kūrinys mane suplėšo. nepalieka nieko, kas kas primintų apie mane prieš pamatant filmą. prieš išgirstant dainą. prieš perskaitant eiles. nebūtinai turi suplėšyti, nes yra groteskiškas, ar į paviršių iškelia traumas. kartais kūriniai yra tokie gražūs, kad tas grožis paliečia mane iki ląstelių, ir jas transformuoja.

kas nors be manęs dar žino, ką reiškia jausti grožį? ne tai, kad „turėti grožio pojūtį“ ir nujausti, kurie dalykai gražūs, o kurie negražūs. taip, kaip jaučiamas džiaugsmas, kaip jaučiamas liūdesys, kaip jaučiamas pyktis… grožis yra toks pat jausmas: iš anksto nesuplanuosi, kada jį pajausi, nors ir gali daugmaž apie jį įtarti iš praeitų kartų, kuomet jį jautei. kaip ir su visais kitais jausmais.

dažnai grožis iškyla vaizdiniuose, kurie mena apie gyvenimo nuolatinį kontrastingumą ir dvilypumą. daina, kuri skamba nuotaikingai, bet jos žodžiai kalba apie be galo skaudžius išgyvenimus. kažkieno mėgstamiausias puodelis, kuris krito ir dabar jo briauna šiek tiek nuskilus ir tam tikru kampu iš jo gerti visai nepatogu. kai tikiesi blogiau, bet gaunasi geriau. balos ant asfalto iš mašinų išbėgusių tepalų, kurios blizga saulėlydžio spalvomis. mano kojų ir rankų randai.

gal ir mano nuobodulys gali būti gražus. nors ir kaip nekenčiu šito jausmo.