#sausis

[paradoksali]

Tavo laivą mano jūros kėsinasi pasilikti amžiams.

Sausis

[neidomiosmintys]

pavargau jausti

kaip staigiai keičiasi jausmai. per staigiai. nespėju suprast, kaip jaučiuosi, o mano jausmas jau pasikeitęs. kaip pavargstu nuo šito. jausti savo emocijas yra toks varginantis dalykas. iki pervargimo, o kartais tikro perdegimo, varantis.

jau seniai supratau, kodėl mano smegenys pasirinko mano jausmus racionalizuoti, o ne leisti man juos jausti. išprotėčiau kitaip. jų per daug. vienu metu galiu jausti tokias skirtingas emocijas, kad jeigu jas jausčiau įvyktų perkrova. kartais jos nebūtinai skirtingos, kartais tiesiog tokios didelės ir gilios ir... tokios viską apimančios. ne tik mano kūną, bet ir visą pasaulį, kurį matau per akis. nors ir protu žinau, kad jausmas yra laikinas, tekantis reikalas – tame momente, kai jaučiu, negaliu apčiuopti, kur baigiasi mano jausmas, o kur prasideda faktiškas pasaulis.

kiekviena gyvenimo sekundė man baisi. kiekvienas rytojus nerimą keliantis. nes nežinau, kaip pasijausiu. nežinau, kur mano emocijų srovė mane nublokš, į kurį krantą. kokio stiprumo bus srovė, karšta ar ledinė... nežinau, kaip jai pasiruošti, nes nežinau nieko apie ją.

todėl mėgstu jausmus, kurie kartojasi. mėgstu savo liūdesį, mėgstu džiaugsmą, mėgstu nenorėjimą gyventi, mėgstu viltį. nemėgstu, kai mano džiaugsmas ir nekantravimas turi sėklą liūdesio ir nusivylimo savyje. kai mano jaučiama šiluma kyla iš mano vienišumo.

nežinau, ar man patinka su tavim bendrauti. jaučiuosi vienas, todėl man gera kalbėtis su bet kuo. nežinau, kiek galiu pasitikėti šito malonaus jausmo gėriu, nežinau, kiek jis priklauso nuo tavęs, o kiek – nuo mano amžinos artimo ryšio deprivacijos.

[pelenucka]

“Pasmerktas vienatvei”

Aš esu katalizatorius. Medžiaga pagreitinanti chemines reakcijas ir skatinanti miegančio ugnikalnio įsiveržimą. Aš esu lakmuso popierėlis, su kuriuo gali pasitikrinti, kokio juodumo tavoji siela. Magnetas, į paviršių ištraukiantis visą vidinį mėšlą ir priverčiantis jame kapstytis. Esu vaistai, nutraukiantys narkozę ir per jėga budinantys iš saldaus pooperacinio miego.

Rodos vėlei išsirenku patį švariausią žmogų – tą iš kurio galiu išmokti, lygiuotis ir pasveikti. Šis pamilsta mintis, manieras ir judesius. Tačiau vos sukapsi užprogramuotas valandų skaičius, jis pradeda manęs nekęsti, kunkuliuoja pykčiu ir ima vengti tarytum ką tik į autobusą įlipusio myžalais dvokiančio benamio. Prieš savo norą sujudinu gilumose dūlinčias drumzles, o amžiais slėpti vidiniai demonai vis dažniau kviečiasi jį į kovą. Visgi galiausiai audros rimsta, ant apsemto laivo nutūpęs balandis snape neša alyvmedžio šaką, o aš ant virtuvinio stalo randu raštelį: „Sorry, išeinu. Ačiū, kad padėjai susiprasti savyje.“

Į dėžes sudedu per skubėjimą paliktus daiktus. Išmetu moteriškus dezodorantus ir lieknėjimo arbatas. Galiausiai atsilošiu sofoje ir pusbalsiu ištariu šimtais balsų kartotą frazę: „Sausi, tu pasmerktas vienatvei.“

by Sausis

[giegus-blog]