DEDASI DALYKAI

kartais pafotkinu, kartais kokį dalykėlį parašau. šitaip va ir gyvenu.

[peleske]

jei dabar parašyčiau anglišką sakinuką apie meilę, kūną ir sielas, būtų labai gražu ir nusišypsoję spaustumėt širdelę bet jei dabar parašyčiau durną coelho kategorijos citatėlę iš serijos “aš prada, o tu crocsas”, tai nieko nespaustumėt, nebent unfollow mygtuką

tai toks va galingas yra žodis, beveik kaip Dievo

[peleske]

PABARSTUKAS

Vilniuje gyvenu jau trečiąjį rudenį. Pirmieji du rudenys buvo patys gražiausi kada turėti. Todėl, kad nedirbau, todėl, kad galėjau rytais su muzonu vaikštinėti viena ir mėgautis pati savo kompanija. „Bundantis miestas“ yra literatūrinė gėda, bet visa širdim suprantu, kodėl šitas motyvas mažai grieko vertose knygose yra toks dažnas. Jei rašyčiau knygą, šitą ir aš įdėčiau. Svarbiau būti ne unikaliu, bet sakyti tiesą. Niekas nėra nuoširdu, kas paspausta arba nedaspausta – nesijaučia. Nukrypau. Gyvenu trečiąjį rudenį. Artėjant trečiajam daug nuogąstavau, kad nu blemba, kiurksosiu arba ofise, arba univere. Nebus nei Bernardinų sodo, nebus nei jausmo, kad visi dirba, todėl niekas netrukdys, nebus nei dar vieno jausmo, kad vėlyvas rytas nėra ta dienos dalis, kai žmonės domisi žmonėm, kai reikia gyventi kartu su kitais, o apie rytojų mąstyti dar per anksti. Ir tada atsitinka dalykas. Ms. Komfako Treloni buvo teisi, sakydama, kad „vaikai, būkit atsargūs su norais. Jei nori nebežiūrėt filmų, tai išvis apaksi ir va tikrai kad nebežiūrėsi filmų“. Aha, norėk lėto ir sau rudens, tai susiknisi skydliaukę, neisi nei į darbą, nei į universitetą, bijosi kaip paklaikus, bet tą bijojimą bent galėsi nukelti į Bernardinų sodą, į kurį vis dar vaikšto kūdikius stumdantys hipsteriai. Nes Bernardinų sode blogi dalykai lieka blogais, bet mažiau.

Kiek kartų bandžiau išgydyti tuos žmones, kurie patys save suspaudę ir vis velka iš paskos tą tokį keistų įsitikinimų bagažėlį. Va še tau, aš tokia pat, tik dar baisiau. Maniškiai iš pasąmonės, juos vien surasti trunka pusę gyvenimo, haha. Taip, kaip žmonės įlipa į Everestą ir susipratę atsiverčia į gyvenimą, taip man reikėjo greitūškės ir meilės dalykų, kad susiprasčiau – Agne, mali šūdą. Aš tokia pati ir dar didesnė višta. Vištų karalienė. Vištų popas. Valdau vištas. Gal todėl ir sako, kad pamokslaujam piktuoju arba mokom gražiuoju tuos, kurie tam tikrom savybėm yra mūsų projekcijos? Gydom tai, ko nepagydom savy. Ir čia, matyt, aš. Gal ir nieko blogo, bet kaip gali padėti kitam dėl to paties, dėl ko nepadedi sau. Juokinga. Sakė, kad su tuo, ką turiu dabar, ilgai negydant, mąžta intelekto. Bet kas gi ten žvengė, kad laimingi idiotai, a? :D

Dėstytoja klausė: „tu mintimis ganėtinai toli, ar visada tau taip?“. Linktelėjau, nusižvengiau, tada pamąsčiau, ar čia sąmoningai. Šita eilutė visai nereikalinga, bet paliksiu, nes šovė į galvą. 

Baisiai pavargau rašyti ir jaučiuosi tarsi ponas Coelho ir vėl. Gal lepšis, bet gal tiesą šneka. Alchemiką skaičiau aštuntoj klasėj ir man patiko. Ir negėda – gera knyga. Svajotojams ir išsibarsčiusiems. Aštuntokams.  Esu mieste, yra rytas ir tuoj bus Bernardinų sodas. Aš jauna ir pamatysiu Aliaską, duosiu pitaką Grizliui ir pagausiu keturias lašišas. Yra ką mokytis, bet dar daug gyvenimo liko. Vakar verkiau iš baimės, šiandien grįžtu į ritmą ir verkiu, nes nuostabi daina ir dievinu miško kvapą. Aš Peleškė ir prisiekiu visada būti.

[peleske]

užplaukia dienų, kai mirtinai atrodo, nu kad jau tik man čia taip nutinka, tik man čia taip išeina, tik man čia taip gaunasi. kliedesys, ne mažiau. turėjau tokį irgi prisigalvojimą, kad kai pradeda niauktis dangus, bet jau taip baisiai, tik mane vieną užplūsta nemenkas, bet gan malonus nerimas ir nuojauta, kad va čia kažkas tuoj tuoj įvyks. tik kuo daugiau pasakojau, tuo daugiau supratau, kad kliedesys, ne mažiau. 

[peleske]

[peleske]

kiek kartų nuo grandinės turėtų nutrūkti šuo, kad liautumeisi jo ieškoti? kiek kartų išleistum jį palakstyti tarp pušų, jei prisirijęs laisvės kvapo, kaskart užsimirštų, jog laikas namo? kiek ilgai neatsibostų rūpintis tuo, kuris gyvena padrikas ir išsibarstęs, bet nenorintis būti surinktu? paklausk kito. 

[peleske]

suprask vakarėlio eigą

[peleske]

she sells seashells by the seashore 

[peleske]

juokinga, nes labiausiai susimąstęs žmogus atrodo tada, kai nemąsto išvis

[peleske]

tu gražigražigraži, noriu būti į tave panašipanašipanaši

[peleske]

party pooper, taip sakant :)

[peleske]

[peleske]

nu ir kas 

[peleske]

nu vis dar juokinga, kad Andželika iš visos širdies nekenčia krapų

[peleske]

kartais atsitrenkiu į stulpą, kas pusmetį sudaužau telefoną, susipainiojusi sveikinu žmones su gimtadieniais ne tada, kai jų gimtadieniai, visada kur nors turiu klecką, nuolat pametu skėčius ir pirštines, o dažnai ir namuose praganau dalykus jau su visam, žiemą apsivožiu gatvėse ir kartais nesuprantu, ką man sako žmonės. keistoka yra tai, kad diagnozė “tu iškritusi iš medžio”, kurią girdžiu iš draugų, tėvų ir kartais net iš dėstytojų, mane siaubingai džiugina. jie juokiasi, kad susipainiojau laike ar išsidrėbiau vidury prospekto, o aš juokiuosi kartu su jais. turėjau tarpsnį, kai jaučiausi visiškai suaugėlė ir lioviausi susimauti kiekvienam žingsny, bet šiandien atėjau 2 valandom per anksti į paskaitas, o laukdama jų susipainiojau ir pasveikinau bosę su gimtadieniu, kurio šiandien tikrai nėra.  aš ir vėl aš ir man vėl gera būti manimi. 

[peleske]

pagedusi sanatorija, į kurią įsigauti neleido mergaitiškas bailumas. nėra ko bijoti, žinojom. tuolab, kad aplink pastatą mėtėsi ne pigaus alaus skarbonkės ar vodios kamštukai, bet daugybė šviečiančių kofo puodelių. aiškiai hipsteryno būta, bet kartais įrodymų per maža, kad nustotum trizniojęs, ane? 

[peleske]

gražiausios pasaulio galvos yra tos kurios nežino kad yra gražiausios pasaulio galvos

čia aš apie makaulės turinį ne apie porcelianinį skruostuką jei ką 

[peleske]

važiuoju šian su 88 į darbą, klausau muzikytės, linguoju sau į taktą ir tik žiū, kad kažkaip per ilgai stotelėj stoviniuojam. pasisuku link durų, o ten stovi mažulytis berniukas ir kažką labai uždusęs ir su lašeliu išgąsčio veide aiškina vairuotojui. išsitraukiu ausinę, girdžiu, sako: "aš čia dabar iš futbolo važiuoju į baseiną, bet užmiršau kuprinę, gal galit palaukt, kol nubėgsiu pasiimti? užtruksiu tik dvi minutes, pažadu." ačdievui, vairuotojas sutinka ir visi stebim kaip berniukas visu pajėgumu lekia į kalną pas kupšę. laukėm ne dvi ir ne tris minutes, tikrai kokias penkias. gražiausias dalykas buvo tas, kai tikrai su didžiulėm pastangom ir dar didesniu uždusimu berniukas įvirto į mikrūškę ir visi visi išsišiepė iki ausų. rimtai, atsiukau į sėdinčiuosius, visų veidus peržiūrėjau, nu ir visi šypsojos. bet ne tai, kad tik lūpų kampučius pakėlę, bet su visais dantim. nu taip gera pasidarė, o dar tokia gerą dainą klausiau ir išvis tokia diena graži šiandien. labai pilna stebuklų šitam pasauly, jei aplink žmonės geri ir muzika ausy faina. o dar aštuomaštuntam sėdėjo kažkokia moterytė, kuri kažkokiu būdu buvo susijus su tuo berniuku, tai klausė "Taurai, o kaip tu suspėji tiek burelių per dieną apibėgti?", o Tauras atsakė, kad bėga, tai ir suspėja. tai va, per gyvenimą esu susidūrus tik su dviem Taurais ir abu gi kaip baisiai už širdelės pagriebė.