Vaikystėje mėgdavome apžiūrinėti kurmių kūrybą, pečialindų (tokių urvinių kregždučių) urvus stačiuose smėlėtuose pakrantės šlaituose, ypač stebėjomės lapių darbštumu ir sumanumu, išsirausiant sau uolas ir tokius klaidžius urvus iki uolų, kad niekaip nepavykdavo atsekti, nesugriaunant jų būsto.
Bet pradėję lankyti mokyklą apsišvietėme, kad lietuviškai taisyklingai urvą reikia vadinti tuneliu, o uolą — ola. Teko ugdytis ir lavintis, nors niekaip nesivertė liežiuvis uolą tarti ola. Ir kas ta tikra uola? Niekur nesu susitikęs, nematęs, niekada nepritrūko tokio žodžio. Matyt, ne šiame mūsų užkampyje, o civilizuotame pasaulyje — vadovėliuose būna nupieštas kaip nuskilęs beformis akmuo akmeniniuose kalnuose, dažniausiai bibliniuose vaizdeliuose. O gimtojoje kalboje panašių giminiškų tokiai uolai žodžių neradau jos reikšmei suprasti. Nieko, viską juk galima iškalti, norint apsišviesti ir civilizuotis.
Dabar, aprašinėjant uosinių dvibalsių naikos dėsnį, tenka vertinti uolią, uolį, aulą, urvą, avilį ir daug kitų bendros kilmės žodžių, aiškiai susijusių su uola kaip landa, dreve, ertme žemėje arba medyje, kitur, vėliau ir dirbtinai suręstą kambarį, užeigą, būstą, būdą, rakandą, aulinį apavą. Bet tai vis olos, o kur tos taisyklingos uolos?
Atsiverčiame Didįjį lietuvių kalbos žodyną. Uolos paaiškinimui sakinių daug, bet keli iš jų pasakyti nutautėlių miesčionių (kokių žodyne išvis neturėtų būti), o visi kiti — tai mūsų inteligentų sakiniai, tačiau šviečiant apie tolimus vaizdus pasaulyje, ne tėvynėje. Nesunku pastebėti, kad visų jų kilmė — biblinė.
Saulė temo, žemė drebėjo, mirę gijo, uola skeldėjo. Ana (Marija) už saulę kantresnė, ana už uolą stipresnė. [BM425]
Netenka abejoti, kad tokiai uolos sampratai pradžią davęs Kristaus žodžių „Tu būsi akmuo, ant kurio aš pastatysiu šventovę!“ profesionalus vertimas lietuviškai:
Tu esi Petrus, tatai yra uolà: ir teip ant Petro kaip ant uolõs pastatė bažnyčią savą. [DP468]
Graikiškai πέτρα yra lauko akmuo. Nes kultūrinis akmuo ten λίθος, o pats ἄκμων, άκμονας seniau vadintas plaktukas, kūjis, priekalas. Natūralūs akmeniniai luitai, akmeniniai kalnai vadinami tuo pat žodžiu, kaip ir lauko akmuo, tik kuopine galūne: senovėje πέτρη, dabar πέτρωμα.
Jėzus (Juozas) savo ginklanešiui, sekėjų būrio karininkui Simonui suteikė tokį apaštališką garbės vardą „Akmuo“ vyrišku pavidalu Πετρος kaip jo tvirtybės įvertinimą. Apaštalas Petras buvo galių žvejys, tikrasis jo vardas — Jono sūnus Simonas (Juonių Simonis) iš Kafelnaumo Galilėjoje. Tiesa, netrukus pats Jėzus jį bjauriai iškeikė, išvadino juoduoju Šėtono angelu.








