Disonansas, laimė ir kiti atradimai, užklumpantys duše
Kaip apibūdinti laimę? Kaip apibūdinti jos siekimą? Vakar dar nežinojau. Tai buvo prieš tai, kai palindau po dušu.
Pasaulyje, šioje realybėje, mes kaip natos. Kai kurie, labiau reikšmingi, gal net visi instrumentai. Kai pasieki vidinę harmoniją, tu esi suderintas. Tada galima kalbėti apie aukštesnius harmonijos laipsnius, t.y. kaip tu skambi su kitais savo rūšies instrumentais: jei tu smuikas, tai su kitais smuikas, jei tu pučiamasis, su kitais pučiamaisiais. Kai gerai skambi su saviškiais, ateina klausimas, kaip tau sekasi visame orkestre ir kaip tu sutari su Dirigentu.
Tačiau iki Dirigento toli, jei tu skambi kaip sudužęs puodas. Jei pats esi nesuderintas ir nepasiekęs net pirmo harmonijos, laimės laipsnio. Kai pats savyje jautiesi lūžęs.
Jausmas, kaip nepataikyti į natą. Nemoku dainuoti, tačiau puikiai girdžiu, o dar geriau jaučiu, kada pataikau, kada skambu. Tokiais atvejais per kūną teka elektra. Užlieja gyvybė, imu visas virpėti. Ir puikiai žinau jausmą, kai dainuoju ir nepataikau: vidinis nepasitenkinimas, diskomfortas, nerimas.
Kiekvienas turi savo laimės dažnį. Savo unikalią natą, kurią pasiekęs staiga ima rezonuoti pats su savimi, su artimiausia aplinka, su žmonėmis, su pasauliu ir dar daugiau. Blogoji dalis, kai tos natos nerandi.
Tada blaškaisi. Disonansas, nederėjimas ardo patį tave, įneša chaosą visur, kur tu atsirandi. Įsivaizduok lyg po miestą šlaistytųsi išprotėjęs smuikininkas, nesuderintu smuiku grieždamas Vivaldi. Net grieždamas tobulas melodijas toks smuikas draskys ausis, sielas ir privers verkti pakėlės liepas.
Gyvenimas yra koncertas, žmonės - instrumentai, mūsų likimai - melodijos. Atrodo, susiderinimas yra kiekvieno iš mūsų užduotis. Ir tai tik pradžia.
Tavo gyvenimo koncertas yra jau prasidėjęs.
Su šypsena, Andrius