Jei jau atklydai iki čia, kaip geras šeimininkas pasitinku Tave ant slenksčio. Tai, kas laukia už šių durų, man pačiam sunkiai suprantama. Tu rengiesi žengti į pasaulį, kuriame dar nėra dėsnių, viršaus ir apačios. Jei manai, kad patenki į chaosą, Tu esi teisus. Būtent taip atrodo ir jaunos galaktikos, iš kurių dujų, ledo, nuolaužų ir kito šlamšto gimsta žvaigždės. Patariu užsidėti skafandrą.
O dabar paprastai ir žmogiškai. Jei pradėsi raustis šiame puslapyje, rasi pasakojimus. Čia sudėtos mano mintys, maži nušvitimai, praregėjimai, kurie ištinka valantis dantis, krapštant nosį, stebint vandens lašus ant žolės stiebo, bendraujant. Veriu šiuos praregėjimus kaip šviesos perlus. Tam, kad nepamesčiau.
Meilė sau: išmintis, kurią dovanoja dangoraižiai ir skraidymas lėktuvu
Virš debesų visadas šviečia saulė. Net pačią nykiausią dieną, kai merkia ledinis lietus, staugia laukinis, šaltas vėjas, o pasaulis atrodo netekęs visų spalvų ir džiaugsmo, virš švininio dangaus šviečia saulė.
Net ir tomis dienomis, kai atrodai pats sau niekam tikęs, sulaužytas, brokuotas, amoralus, niekingas, pilkas, neįdomus, pasimetęs, lėkštas, drugnas - po visa šita etikečių ir vertinimų lavina viduje yra dieviška kibirkštis. Ten gyvena dieviškas vaikas, kuris juokiasi, myli ir yra tiesiog tobulas.
Norisi daužyti, spardyti ir griauti, ištaškyti, sunaikinti, ištirpdyti, pradraskyti tą ankštą liūdesio kevalą, kuris apsimeta, kad yra visas mano pasaulis.
Išmalda: ko galima pasimokyti iš gatvinių prašinėtojų
Nesu religingas, tačiau esu tikintis, todėl nieko nuostabaus, kad mėgstu lankytis bažnyčiose... Pastaruoju metu itin dažnai. Atrodo, ir mano būdinga tendencija ekstremaliomis gyvenimo akimirkomis prisiminti Dievą. Šiandien į bažnyčią ėjau su tikslu paprašyti. Žinojau, kad einu pas konkretų šventąjį ir degsiu jam tris žvakes, net žinojau, už ką kiekviena jų bus. Norai visiškai žemiški, savanaudiški ir net nekvepiantys pasauline taika ir visuotine meile.
Bestovėdamas bažnyčioje, o tiksliau cerkvėje, netikėtai pagalvojau apie elgetas, kurie suka ratus aplink stotį, bažnyčias, patruliuoja senamiesčio gatvėse ir prašo padėti, t.y. prašo pinigų. Bobutės, kurios nemoka kitaip išgyventi, veltėdžiai, kurie atrado nišą gauti lengvų pinigų. "Ir kodėl gi aš jiems turėčiau duoti?" - beveik amžinai mane kamuojantis klausimas. "Galėtų gi patys užsidirbti, tačiau renkasi lengviausią variantą."
Ir tada per galvą užvažiavo šventa ranka: o juk aš lygiai taip pat vis prašinėju ir prašinėju. Ir dabar čia, šioje cerkvėje, stoviu su ištiesta ranka ir sakau "Dieve, padėk man". Gal Dievas, ar jo atstovas žmonėms, kuris rūpinasi visais tokiais prašinėtojais ir jų norų tenkinimu, lygiai taip pat dabar žiūri į mane ir sako: "O gal eik ir pats daugiau pasistenk, o neprašyk padėti tą, padaryti aną? Kiek galima kaulyti!?".
Viskas gerai prašyti Dievo pagalbos, melstis, kad pasaugotų, padėtų ir globotų. Tačiau reiktų pasisaugoti, kad bendravimas su Dievu netaptų pasisėdėjimu ant Kalėdų Senelio kelių vardijant, ko nori Kalėdoms. Būtų gerai, kad netaptų įpročiu prašyti, kaulyti, kad gyvenimas nebūtų vaikščiojimu ištiesta ranka tikintis, kad kažkas padės, kažkas padarys, kažkas paaukos. Juk rankas mums davė, kad patys darytumėm. Kaip sakoma: "Pažiūrėk į savo rankas. Gerai patyrinėk kiekvieną lopinėlį. Pamilk jas. Būtent šitos rankos tau duos viską, ko tau reikia, būtent jomis, tu sukursi savo laimę."
Ir dar. Dėl Dievo ir prašymų. Gerai būtų neužmiršti padėkoti, kai gauni. Kaip bebūtų keista, Dievas laaabai geros širdies ir retai atsako. O mes visą gėrį priimam kaip savaime suprantamą reiškinį.
Savartynas - kai dar daug trūksta iki kritinės masės tobulėjimo kvantiniam šuoliui
Susitinku Tave po daug metų. Tu švyti. Tu apkabini, pilnas džiaugsmo. Šviesus ir tikintis. Tu klausi, kaip aš, tikėdamas, kad man gerai. Gerai kaip Tau. Tikėdamas, kad aš tiek pat patobulėjau. Tiek pat pasikeičiau. O taip nėra. Aš traukiuosi, gūžiuosi. Toks pat apdriskęs. Toks pat padūmavęs. Toks pats, koks buvau prieš visas tas vasaras, prieš visus kilometrus gyvenimo linijos.
Dar bent penkias minutes: kai sapnai nustelbia realybę
Atpažįstu jį iš karto. Suprantu tai vos tik pamatęs. Neryžtingai priartėjam. Nedrąsiai apsikabinam lyg apglėbdami ryto miglą drugelio sparnais. Nuo pirmos prislietimo akimirkos cunamiu užlieja šilumos ir ramybės banga. Ir laimė. Virpanti, karšta. Šviesa veržiasi iš vidaus ir sujungia du į vieną. Verkiu iš laimės.
Atsibundu.
Niekada nesu jautęs tokios palaimos apkabindamas ką nors šiapus sapnų. Realybės vėsus cinizmas nuplauna nuo lūpų sapno saldumą. Ima perštėti ilgesyje išmirkytos strėlės padaryta žaizda. Negyjanti.
Leisk man tikėti, kad ir šiapus man pavyks rasti Tave.
Disonansas, laimė ir kiti atradimai, užklumpantys duše
Kaip apibūdinti laimę? Kaip apibūdinti jos siekimą? Vakar dar nežinojau. Tai buvo prieš tai, kai palindau po dušu.
Pasaulyje, šioje realybėje, mes kaip natos. Kai kurie, labiau reikšmingi, gal net visi instrumentai. Kai pasieki vidinę harmoniją, tu esi suderintas. Tada galima kalbėti apie aukštesnius harmonijos laipsnius, t.y. kaip tu skambi su kitais savo rūšies instrumentais: jei tu smuikas, tai su kitais smuikas, jei tu pučiamasis, su kitais pučiamaisiais. Kai gerai skambi su saviškiais, ateina klausimas, kaip tau sekasi visame orkestre ir kaip tu sutari su Dirigentu.
Tačiau iki Dirigento toli, jei tu skambi kaip sudužęs puodas. Jei pats esi nesuderintas ir nepasiekęs net pirmo harmonijos, laimės laipsnio. Kai pats savyje jautiesi lūžęs.
Jausmas, kaip nepataikyti į natą. Nemoku dainuoti, tačiau puikiai girdžiu, o dar geriau jaučiu, kada pataikau, kada skambu. Tokiais atvejais per kūną teka elektra. Užlieja gyvybė, imu visas virpėti. Ir puikiai žinau jausmą, kai dainuoju ir nepataikau: vidinis nepasitenkinimas, diskomfortas, nerimas.
Kiekvienas turi savo laimės dažnį. Savo unikalią natą, kurią pasiekęs staiga ima rezonuoti pats su savimi, su artimiausia aplinka, su žmonėmis, su pasauliu ir dar daugiau. Blogoji dalis, kai tos natos nerandi.
Tada blaškaisi. Disonansas, nederėjimas ardo patį tave, įneša chaosą visur, kur tu atsirandi. Įsivaizduok lyg po miestą šlaistytųsi išprotėjęs smuikininkas, nesuderintu smuiku grieždamas Vivaldi. Net grieždamas tobulas melodijas toks smuikas draskys ausis, sielas ir privers verkti pakėlės liepas.
Gyvenimas yra koncertas, žmonės - instrumentai, mūsų likimai - melodijos. Atrodo, susiderinimas yra kiekvieno iš mūsų užduotis. Ir tai tik pradžia.
Dušas. Ant pečių krenta karšto vandens siena. Beveik verdančio. Jaučiu, kaip karštis tirpdo įtampos krešulius, ir šie bėga žemyn. Per nugarą, per sėdmenis, per kojas į kanalizaciją.
Kai supranti, kad žvaigždžių yra daugiau negu viena
Astrologija yra man ne pirmiena. Esu lankęsis pas vieną, pas kitą žvaigždžių specialistą, pats daręsis internete kosmogramas. Apskritai mano vienas iš hobių yra savęs tyrinėjimas, o išbandytų tam priemonių spektras tikrai nei psichologija, nei astrologija neapsiriboja. Ką bepaimtum, visada sužinai, ką nors įdomaus apie save ir kiekvieną kartą aplanko suvokimas, koks nerealus yra tavo gyvenimas, kiek visokių šaunių gebėjimų nepatingėjo kūrėjas tau sudėti, koks didžiulis potencialas slypi tavyje. Ir aš visada po to jaučiuosi labai ypatingas ir nepakartojamas, ir pakylėtas. Tačiau dabar pirmą kartą aš suvokiau (ne žinojau, ne numaniau, o suvokiau), kad ir kiti žmonės turėtų būti ne ką prastesni. Pirmą kartą savo esmių esmėje suvokiau, kad kiekvienas tas pro šalį einantis žmogus taip pat turi savo talentus, savo potencialą, savo istoriją. Apie kiekvieną iš jų visi mano testai ir astrologai galėtų tiek įdomaus papasakoti, kad man bemat išsivystytų nepilnavertiškumo kompleksas. Ir vis dėlto.
Vis dėlto, žiūrėdamas į kiekvieną praeinantį aš nieko stebuklingo nematau. Jie eina. Seni, jauni, stilingi ir susipykę su mada, susiraukę, kalbantys telefonu, rūkantys, bejausmiais veidais, besijuokiantys, susimąstę, gražūs ir neitin. Ir aš suprantu, kad vargiai galėčiau pasakyti, kad jie kažkokie ypatingi. Tie, kurie man patinka, nusprendžiu, kad kažką tokio turi. Tačiau kaip visos tos masės, kurios plaukia pro šalį. Kaip jie?
Dviprasmiški jausmai verda viduje ir vieno aiškaus balso nejaučiu. Veriasi prasmių klodai: kiekvienas per didelis ir platus, grasinantis įtraukti ir pareikalauti gyvenimo nuodugnaus tyrinėjimo.
Apsiriboju suvokimu, kad po kiekvienu iš tų viršelių iš tikrųjų yra istorija. Ypatinga, įdomi, vertinga, ilgesnė, trumpesnė. Nusiraminu. Nors skaityti labai mėgstu, ne kiekviena knyga man įdomi, daugelio jų net į rankas neimu. Ir ne tik todėl, kad viršelio redaktoriai akivaizdžiai kai kuriais atvejais tikrai atostogavo darbo vietose. Tačiau atsiranda jausmas, kad nors kitos knygos ir neįdomios man, jos vertos pagarbos. Vien todėl, kad jos yra.
Šiame pasaulyje nėra kažko nereikalingo. Ypatingai, kai kalbame apie gyvybę. Apie žmones. Nežinau, kiek ilgai sugebėsiu žavėtis ir gerbti kiekvieną žmogų vien už tai, kad jis žmogus, tačiau dabar tas jausmas lenda pro ausis ir man gera. Nepakartojama suvokti save žvaigždžių ir legendų apsupty.
Despotai, priešai, tironai ir kiti neatrasti asmeninių nušvitimų katalizatoriai
Netikėtas jis yra, tačiau pažįstamas. Jei kiekvienas būtumėm saulė, tai aplink mus besisukančios planetos - tai mūsų draugai, pažįstami, kolegos. Žinoma, kuo tau malonesni žmonės, tuo jie arčiau. Žmonės, apie kurių egzistenciją tu žinai ir daugiau apie juos nieko žinoti nenori, yra saugiai laikomi tavo Saulės sistemos pakraščiuose, asteroidų savartyne ir apskritai būtų smagu, kad patrauktų pasivaikščioti link juodosios skylės. Ir štai netikėtai vienas toks astronominis kūnas pasibeldžia į tavo duris.
Kaip bebūtų keista, pokalbį inicuoju aš - nepaliauju stebėtis, kaip aš neadekvačiai kartais elgiuosi. Parašau ir imu susirašinėti su žmogumi, kuriam gyvai nesu žodžio pasakęs ir vengiu jo draugijos kaip pasivažinėjimo viešuoju transportu liepos vidury piko metu. Pokalbis mezgasi lengvai ir mano didžiam sutrikimui - įdomiai. Mano skepsį ir įgimtą kaip kvėpavimas ironišką toną pakeičia gyvas susidomėjimas, kartais net susižavėjimas, o toliau dar baisiau.
Galiausiai imu žavėtis ir pritarti tam žmogui. Kaip bebūtų keista, net tą akimirką aš dar vis nesuvokiu, kame esmė. Mano bukumas, triumfuoja. Laikrodžiui grasinant mušti dvylikta, gražiai baigiu pokalbį, motyvuodamas laiku valytis dantis ir eiti miegoti. Ir čia ateina Dievo dovana. Frazė, kuri atveria mano akis ir lengvu atletiškos rankos mostu nusileidžia ant pakaušio. Žmogus nusistebi, kad mano rašymo stiliuje atpažįsta save (norėtų). Paaiškina, kad aš užuot lakoniškai parašęs "Viskas, jau velu varau i dusa ir miegot" atsisveikinau gražiai, su istorija. Smalsaujančiam, mano tekstas buvo: "Greit dvylika. Man laikas praustis. Bjaurusis turi kada nors virsti baltuoju. Ir užmigti, kad galėtų prasidėti antras veiksmas".
Iš paskutinės mano naujojo draugo replikos aš suprantu tris dalykus. Pirmas, kad eilinį kartą mane erzina žmogus, kuris yra į mane panašus, kad eilinį kartą kažkoks viduje sėdintis tinginys užuot išnaudojęs progą pasimokyti ir patobulėti, žmogų su panašiomis savybėmis, trūkumais, bando išspirti kuo toliau. Antra, šio žmogaus dėka aš pagaunu save. Toje mažoje atsisveikinimo frazėje, kuri galėjo būti bet kokia, o aš ją parašiau būtent taip, sušvinta manęs dalelė. Čia aš! Aš toks, aš taip jaučiu pasaulį, aš taip jį interpretuoju, aš taip jį kuriu. Jei ne tas Žmogus, aš nebūčiau atkreipęs dėmesio: juk man įprasta taip rašyti ir to nesureikšminu. Ir trečias supratimas (pastaruoju metu gan dažnas): man dar yra daug kur patobulėti.
Iš aukštybių nusileidžia sena kaip pasaulis tiesa: mūsų didžiausi mokytojai yra žmonės, kurių mes nemėgstam, kurie mus erzina, siutina ir kuriuos norim pritrėkšti. Jie neša didžiausias pamokas. Kai mes tas pamokas išmokstam, tie patys žmonės tampa mūsų geriausiais draugais. Metas atsiversti juodąjį sarašą.
Vilniaus Rožės fenomenas arba slaptas kelias į istorijos metraščius
Jau seniai nemačiau Rožės. Ji - senamiesčio talismanas. Kiekvieną kartą iš tolo atpažindavau ją - kas neatpažintų? Nedidelio ūgio ir gausiai pasipuošusi, ryškiu, kiek teatrališku makiažu, ji panašėjo į barokinės pjesės aktorę, išklydusią nuo scenos į modernią realybę. Ji vaikštinėdavo ir prašydavo centukų. Tačiau lyg tarp kitko, lyg bandydama pateisinti savo buvimą čia. Gyva grafienė, bajorienė, čigonė ryški ir įdomi ji po savo storu grimu ir sluoksniais drabužių slėpė intrigą, lyg kažkokią istoriją, pasakojimą, tragediją. Lyg Biliūno "Liūdnos pasakos" veikėja.
Rožė tapo Vilniaus istorijos dalimi. Iš pažiūros tik valkatėlė, prašanti išmaldos - taip pagalvotų daugelis pamatęs - tačiau savita, autentiška. Ji pritraukė dėmesį ir tapo A. Tapino knygos "Vilko valanda" veikėja (aš ir tu - ne), jos nuotraukų pilna internete (mano - ne), jos portretai dabar prikausto mano žvilgsnį.
Čia ateina suvokimas. Ji buvo savimi. Gali būti, ji pasirinko savo ryškią ir teatrališką dalį, gal ji net buvo pamišusi, tačiau buvo savimi ir todėl tapo istorijos dalimi, Vilniaus dalimi. Tiesiog vaikštinėdama senamiesčio gatvėmis ir prašydama centų.
Kodėl ant tos sienos jos portretai, o ne mano? Ji peraugo savo vaidmenį, ji išsinėrė iš senamiesčio vargetos kostiumo ir, kaip banaliai beskambėtų, pražydo. Ji tapo Vilniaus Rože. Nebloga transformacija, tiesa? Tapusi Rože, ji užėmė savo unikalią vietą Vilniaus istorijoje, mūsų atmintyje, ant Vilniaus sienų. Kai tampi savimi, staiga atsiranda ir tavo vieta po saule. Iš tikrųjų, ta vieta visą laiką yra ir laukia tavęs.
Jeigu gali Rožė, turbūt sunku patikėti, kad negalėčiau ir aš. Ir Tu. Jei nepadarysim, tai tik iš apsileidimo.
