Tame automobilyje ji jam papasakojo viską. Pirmą kartą gyvenime išdėstė savo jausmus žodžiais. Pati netikėjo, kad jai pavyks. Bet jis taip kantriai laukė, kad galiausiai pavyko.
Jis: Tu vis dar čia. Šneki. Pasakoji man savo istoriją. Nemanai, kad tai beprotiškai stipru? Net jei kitiems tavo gyvenimas neatrodė sudėtingas ir jie sakė nustok depresuot, juk tau jis buvo sunkus, tiesa?
Ji linkteli. Valosi šlapią nosį megztinio rankogaliu.
Jis: Pirma, tai tu kovotoja. Tu taip nemanai, aš žinau, bet tu tokia esi. Aš tuo visiškai įsitikinęs.
Ji abejodama pirštais čiupinėjo savo šaliką.
Ji: Bet tai nieko nekeičia. Aš vis dar stoviu ant bedugnės. Jaučiu tai, ko net nesuprantu. Ir tas tuščias jausmas niekada nedingsta. Net jei kai aš laiminga..ne..YPAČ kai aš laiminga. Vis lauki, kol vėl pasijusi šūdinai.
Jis linksi galva. Suraukia antakius. Įkvepia. Iškvepia neskubėdamas.
Jis: Nustok laukusi, kol bus blogai.
Ji susierzina.
Ji: Manai nebandžiau? Kasdien, kiekvieną mielą rytą tą bandau! Aš tiesiog negaliu! Supranti? Nemoku, nežinau, negaliu! Ir net nesu tikra, ar vis dar noriu bandyti.
Ji nutyla. Skruostu tyliai rieda ašaros.
Jis tyli. Švelniai perbraukia per skruostą, nuvalo ašaras.
Švelniai ima kalbėti:
Jis: Įsivaizduok, kad tai ežero dugnas. Į paviršių gali iškilti tik pasikeitusi. Tik darydama tai, kas tave verčia jaustis gerai. Rinkis. Arba lieki dugne, arba plauki į viršų.
Pasilenkia prie merginos, atsuka jos veidą į save.
Jis: Dugnas arba viršus. Už tave niekas nepasirinks. Tapk tuo, kuo turi būti. Neteksi visų draugų? Puiku. Jei tau jie leido nuskęsti, nafik tau jų reikia? Turi išmokti, ne..išdrįsti būti savimi.
Ji: bet aš nežinau..
Jis: nežinai, kas esi? Ak, mieloji. Tu puikiai tai žinai. Tu kuo aiškiausiai suvoki, kad tu esi klystanti, netobula, kartais pikta, aikštinga, savimyla ir savanaudė. Tik tu to bijai ir slepi. Tu pripažįsti tik geriausias savybes. Tu trokšti būti tobula.
Jis nusišypso.
Jis: liaukis buvusi tobula. Tapk savimi. Ir pažadu, kai išlysi iš kitų šiknų, suprasi, koks grynas yra oras.