#mintys

[princesepersikas]

Prisimink tai, kad kaikurie žmonės tiesiog ne tau, o tu ne jiems.

[nevienodumas]

Velniop darbą nuo 9 iki 5. Velniop kapitalizmą. Velniop infliaciją. Noriu tiesiog nusipirkti trobelę miške ir gyventi ten iki gyvenimo galo. Einam kartu?

[antikristvs]

Pažvelk - Mėnuo... Koks gražus jis šiąnakt, apsisiautęs blyškiu debesų šilko apsiaustu...

(English: Look - the Moon... How handsome he is tonight, cloaked in a pale silken robe of the clouds...)

[patylom]

Dienos išlietos, kaip rašalas ant nusidevėjusio popieriaus, kažkur padžiūvęs, kažkur palikęs skyles, nėra pradžios ar pabaigos, tik tęstinumas, vienodas, rutiniškas toks, tęstinumas. 

Nėra pradžios ar pagaibos - užmiegant, bundant, užmiegant, bundant, leidžiant prabėgt savaitėm taip normaliai ir neprabudus. Budri tik jausmams, tokiam specialiam nematomam rašalui, kuris vieną dieną is medaus tapo actu. Kada? Turbūt kažkur tarp užmiegant-bundant, kažkur rutinos lopšyje, vidury tobulo viesulo, sustojau akimirkai. Tai ne aš. Tai ne aš? Tai tikrai ne aš.  

Man nereikia žmonių, kuriems nereikia manęs. Simple as. Tik kaip padėti tašką, kai rašalas liejasi visur? Ant popieriaus, ant rankų, ant akių. Rašalas liejasi taurėmis, vyno taurėmis, vienišomis vyno taurėmis, ir tas vynas sako - tuoj bus geriau. Galbūt rytoj, galbūt kitą savaitę. Bet vynas nežino, jog aš bailė. Bailė pati ištraukti naują popieriaus lapą ir padeti švarų tašką. Taigi taškuojam ant purvino, ant kurio nesimato tukstančio taškų.

[tylusvakarai]

visą dangaus žvaigždėtą skliautą tau atiduočiau, jei to panorėtum

[netobulo-angelo-uzrasai]

Galvos skausmas sukeltas psichiką veikiančių vaistų mane pražudys tuoj. Egzaminų sesija smaugia (bet galiu pasigirti, kad skinu aukštus įvertinimus), naujų namų paieškos, nes tiesiog reikia. Bendrabutyje man ne itin smagu. Daliniesi viskuo, kažkaip nejauku, kai nesikalbi su asmeniu, nors all day studini prie egzų info šalia ir pn. Žodžiu tikrai ne piragai, bet nėra taip bad, nes va galėjau pastatyt mažą sniego senį ir su savo mylimuoju pažaidžiau sniego karą(iš šono atrodėm tikrai cringe, nes du suaugę žaidžia kaip 10-mečiai). Pasijaučiau vaiku vėl viduje, kai nebuvo rūpesčių.

Gruodžio 16d., 2020, Ketvirtadienis, 13:06

[notsureaboutusernametho]

Žmogus?

Ar iš tiesų žmonių buvimas toli ar arti kažką reiškia, jei aš tiesiog visada jaučiuos vieniša. Tuščia. Kai žiūriu į veidrodį, man sunku suvokti kad matau žmogų, tas žmogus esu aš, tas žmogus kvėpuoja, jo gyvenime vyksta tas ir tas ir dar tas, iš kurių X yra svarbu ir reišminga, o Y yra tai, ką ateityje pamiršiu. Tas pats žmogus turi tuos pačius randus, tas pats žmogus verkia ir klykia ir tyli ir kalba, kalba daug, pernelyg daug, prašau užčiaupkit ją O DIEVE AR TU GALI UŽSIČIAUPT. Kas tas žmogus? Nejaugi tai aš?

Kodėl man taip skauda. Ar skauda ir tam žmogui? Tai išvis žmogus?

Vėlgi, mintys iš mano journal. Felt like sharing it;)