Man kartais atrodo ,kad arba žmonės manes nesupranta arba aš jų nesuprantu.Daugelis sako,kad šiuolaikiniam pasaulyje amžius nėra riba.Bet aš nesutinku su šiuo teiginiu.Amžiaus skirtumas visalaik bus ir yra riba. Galbūt delto,kad mano manymu vyresnis žmogus automatiškai nuvertina jaunesni.Nes atrodo ,kad jeigu tau mažiau metų tu turėsi ne tiek daug gyvenimiškos patirties,neturėsi ką pasakyt protingo ir t.t.
Tai yra visiškas stereotipas kuris kartais neatitinka realybės. Nes tarkim aš niekada neskirsčiau žmonių pagal amžių.Mano manymu svarbiausia yra žmogaus su kuriuo aš bendrauju gyvenimiška patirtis,apsiskaitymas,mastymas. Taigi vakar susidūriau su labai nemalonia situacija.Turiu draugą kuriam šiuo metu yra 25 metai.Man 17 metų.Dažniausiai kai mes susitinkam mes kartu geriam arba bent jau būnam tam pačiam bare.Ir tas draugas vakar man pradėjo rašyt apie tai,kad aš per daug geriu.Man tai buvo juokinga.Kuom jis mano esas ,kad aiškina ką man daryt ar aplamai rašo man moralus. Manau ,kad Jis įsivaizdavo,kad yra vyresnis už mane ir privalo pasidalint savo kaip Jis išsireiškė”dachuja gerenčio” patirtimi. Bet paimkime ta aspektą ,kad jis dar gyvena su savo mama,o aš jau gyvenu be jos.Aš irigi galėčiau jam pradėt delto rašyt va kaip čia tu taip gyveni.Aš to nedarau,nes gerbiu jo asmeninį pasirinkimą ir jo teisę gyvent savo gyvenimą. Kodėl taip fucking sunku visiems vadovautis ta taisykle? Nes aš daug šiam gyvenime esu patyrus.Aš esu gyvenusi gatvėje,nakvojusi skvotuose,nevalgiusiu po 5 dienas,rinkusi išmalda gatvėje,rankiojau nuorūkas tam,kad parūkyt. Ar kiekvienas žmogus gyvenime yra tiek patyres? Tai kas vyresniam žmogui leidžia save ir savo patirtį iškelt virš manes? Amžius? O gal tiesiog įsivaizdavimas ,kad esi visažinis ir gali aiškint kitiems.
