Skamba beveik kaip kad su nuodais. Iš dalies daug saldumo per dieną suvartoti yra toks mini organizmo apnuodijimas, nes po to norisi prigulti, po prigulimo norisi kažko sūraus, tada vėl grįžti prie tos nuodėmės, kuria apsinuodijai, o mintyse kartoji "Viskas, nuo rytojaus jau tikrai laikysiuos dietos".
Tai va, aš tikrai prisiekiu, kad jau nuo rytojaus laikysiuos dietos. Nusprendžiau šiek tiek atvirkščiai pažvelgti į priimtus grožio kanonus: būsiu žiemą graži, o vasarą baisi. Bet čia lengva, nes žiemai tiek gražių rūbų būna - paltai, megztiniai, švarkai juodi, odiniai sijonai ir pan. Vasariniai ploščiai visi glamžosi ir nervina, maikutės būna šūdinos kokybės ir nusibumbuluoja, o ant šviesių basučių prasispaudžia pirštų antspaudai, kuriuos tipo galima išvalyti su pienu, bet ką čia gali žinot, gal tai iš tikrųjų bus vienintelių vasarinių batų sugadinimas. Ai, dar juk vasarą reikia visada būti su pedikiūru.
Bet šis pyragas nesusijęs su dieta. Jis susijęs su pasaulio skanumais ir malonumais. Aš net suvalgyčiau tokį pyragą ant karto, nes jis skatina priklausomybę. Gerai, kai namie būna daugiau negu vienas smaližius, tada mini antsvoris pasiskirsto tolygiai ant visų šeimos narių. Šiaip manau, kad realu kokius du kilus priaugt jeigu suvalgius šį pyragą.
Perspėjimas - pyragas tikrai yra labai saldus, kaip pirmasis vaikino bučinys, bet, aišku, jeigu rimtai myli, tai ir visi bučiniai būna saldūs, nesvarbu, ar jie pirmieji, ar 15876043-ieji. Čia truputį per daug triedaliniu stiliumi gal pasakiau, bet supraskit, žmonės, kad bus saldu, dėl to neišeis iš karto suvalgyti penkių gabaliukų (nors gerai įmitęs gliukozės fanas tai suvalgytų).
Čia meniška mūsų namų virtuvės nuotrauka. Kai sakau mūsų, tai nesakysiu, ką turiu omeny, nes aš kaip ir savo nuosavos šeimos neturiu, o mano tikroji šeima jau kaip ir atsisakius manęs. Jie mane tik prisimena, kai reikia kokį pyragą iškepti.
Dabar išvardinsiu, ko reikės šiam rojaus pyragui (čia šiek tiek netgi pati nustebinsiu save, nes viskas išvardinta tokia tvarka, kaip reikia sudėti - ačiū riebaluotam lapeliui, ant kurio viską užsirašiau ir kuris jau kokį mėnesiuką man tarnavo kaip nektarinų ir persikų kauliukų pasidėjimas nenorint išterlioti darbo stalo, bet tingint eit iki šiukšliadėžės):
4 ekologiški kiaušiniai (visada mano bloge naudojami ekologiški kiaušiniai iš kedžiavos);
402 g cukraus (čia tokie ateivio skaičiai gaunasi, kai verčiasi puodeliai į gramus);
336 ml aliejaus (pačio šūdiniausio namų aliejaus - toks dažniausiai būna rapsų arba saulėgrąžų);
250 g grūdų dulkių (kaip mano gerbėjai priprato prie vampyro priešnuodžio, taip dabar tegul pripranta prie šito apibūdinimo);
1,5 a. š. sodos;
1 a. š. druskos (kitaip sakant to, į ką pavirto Loto žmona);
2 a. š. kepimo miltukų;
2 a. š. cinamono;
2 puodeliai smulkiai sutarkuotų morkų. Nors manau, tai ir kvailiui aišku, kad burokinei tarkai čia ne vieta, o jai vieta šaltibarščiuose.
Ne paslaptis, kad jei tešloje yra morkų, jinai labai dėl to sveikatinga. Gal jeigu ans valgytų tokio pyrago kasdien pietums, vakarienei ir šiaip užkandžiams, tai ir įdegtų po šimto metų. Morka kaip daržovė yra per daug nuvertinta, nes ji neranda vietos visokiose dabar populiariose levandų provanso bezdalų viduržemio virtuvėse, pas kiniečius ją irgi nelabai naudoja, nes ji ten būna tik salotose, o lietuviai užsisakinėja tik karštą, nes dažniausiai būna ubagai... Aš irgi šiuo metu prie ubagų prilinkus, tai galiu šaipytis.
Vienu žodžiu, morkos šiaip skanios, bet turbūt žmonės tingi jas skusti.
Kadangi pyragą dariau seniau truputėlį, tai neatsimenu, ar kiaušinius, cukrų ir aliejų reikia suplakti su mikseriu, ar nereikia. Palieku jums patiems nuspręsti. Duodu tik užuominą: senovėje mikserio žmonės neturėdavo.
Tada į šlapalą reikia sudėti viską, kas liko iš viršuje išvardintų dalykų. Galima apsimesti žiauriai daug nusimanančiu virtuvėje ir viską maišyti su spatula, nors realiai ji čia nereikalinga, bet aš kai ją naudoju, bandau pasimaivyti prieš savo šeimą. Panašu, kad kuo toliau, tuo labiau aš debilėju.
Kai tešla atrodo taip, kaip nuotraukoje, o jinai taip atrodo beveik iš karto, galima ją supilti į skardą su įtiestu popieriumi ir kepti. Ant šimto aštuom laipsnių 30-40 minučių.
Kai pyragas iškepa, reikia prabadyti skyles, kad būtų galima supilti karamelę. Man sesė liepė badyt skyles su kremo išspaudėju, bet jos gavosi tokios sakyčiau nesubtilios ir karamelė konkrečiai įsiliejo į pyragą. Kitą kartą bandyčiau prabadyti tik su šakute, bet čia jums, mieli gerbėjai, rinktis pagal savo sugedimo laipsnį. Kaip ir palieku jums patiems karamelės pasidarymo recepto susiradimą. Mūsų namuose karamelės dievukas yra mano sesė, tai jinai kažkaip ten ją padarė iš vandens, grietinėlės ir cukraus. Jai pusiau neišėjo, nes pusė karamelės sulipo į gumulą. Kitą pusę aš užpyliau ant pyrago.
Tada pyragas eina dviems valandoms į šaldytuvą.
Paskutinis etapas - minimalistinio tinko stiliaus glaistas ant viršaus. Jam reikės:
pakelio filadelfijos be nieko;
252 g cukraus pudros;
63 g sviesto.
Viską suplakti su mikseriu ir užtepti ant viršaus. Galima valgyti iš karto.
Ko aš nedariau: nedėjau į nieką vanilės ekstrakto, nes aš jo neturiu; nedėjau dar karamelės ant glaisto viršaus, nes to jau būtų buvę per daug; nepakeičiau filadelfijos kokiu nors panemunės pievų šūdu, nes tuo metu galėjau sau leisti ją pirkti! O dabar einu padepresuot, kad kodėl maistas tai ne rūbai.
