DVIGUBA PORCIJA

nevalgysiu kai numirsiu

[plaktukai]

Moliūgų risotto

Aš esu iš tų žmonių, kurie mėgsta viską išbandyti. Dažnai į blizgantį popieriuką būna įvynioti šūdai, dėl to tenka dažnai nusivilti. Tas pats ir receptų srityje. Man labai patinka ieškoti visokių receptų, kuriuos noriu išbandyti, bet tai kiek ten šlamšto tarp jų būna. Dėl to pastaruoju metu pradėjau vėl receptų knygas skaityti, nes, gaminant iš knygų, nudegu mažiau. Per pastaruosius gal 4-5 metus aš gyvenimą keičiančių receptų radau gal tris – šitą risotto, po to krevečių salotas (kada nors vėliau papostinsiu) ir faktą, kad namie galiu pasidaryti summer rollsus pati (irgi kada nors vėliau apie tai, arba niekada).

Risotto, tas vadinamasis daugiaryžis, buvo kaip enigma mano gyvenime. Apie risotto žinojau tiek, kiek skaičiau vienoj itališkų receptų knygoj – kad tipo jo konsistencija turi būti tokia, kaip jūros bangos, t. y. kai tu su mentele risotto keptuvėj pastumi, tai jis turi atgal nuvilnyti kaip banga ant pliažo. Niekada nebuvau gaminus risotto, nes bijojau, kad man ši bangų teorija per daug sudėtinga. Ir štai išaušo žiemos diena, kai aš supratau, kad man gili depresija, aš stora ir baisi, ir man reikia pradėti sveikai valgyt (šiaip tokių dienų kas antra mano gyvenime). Dėl to aš nusprendžiau tą dieną gaminti barščius su apelsinais (neklauskit, bet išvada buvo tokia, kad aš nemoku gaminti barščių, o taip pat ir nemoku gaminti šaltibarščių). Taip pat nusprendžiau, kad aš per mažai daržovių valgau, pradėjau mąstyt apie sezoniškumą, supratau, kad dabar moliūgų sezonas, ir dėl to suradau moliūgų risotto receptą.

Viskas išėjo man tobulai, bet mano bernui žiauriai nepatiko. Iki dabar jis spjaudosi prisiminęs šį patiekalą. Na bet juk vilkui nepasiūlysi tu veganiško jogurto tikėdamasi, kad jis tavęs nesuvalgys. Tiesiog išvada tokia: risotto yra mano širdies patiekalas, dėl to kai tekdavo vienai namie būti arba gailėti pinigų dienos pietums, šis patiekalas iš karto pareidavo į trasą. Dar labai patogu yra nusipirkti žiauriai daug moliūgo ir jį supjausčius gabaliukais susišaldyti. Tada visada būna ką valgyt. Man šis moliūginis risotto yra kažkoks aukščiausias elegancijos lygis, kokį aš galiu išgauti virtuvėje, manau, jau galėčiau dirbti vieno patiekalo šefe kokiam nors itališkam ristorante. Jam reikia tiek mažai, bet jis toks nesveikai (iš tikrųjų sveikai), o jei jūs esate veganas, galite tiesiog nedėti sviesto ir sūrio ir pirštus apsilaižyti. Aš šitą risottą valgiau visaip, vieną kartą net panaudojau kalendrą, nes neturėjau šalavijo, vieną kartą nusūdžiau per daug, bet vistiek buvo taip skanu, kad suvalgiau viską. Ant tiek jau tapau spece, kad viską aš dedu iš akies, kai gaminu šį receptą, tai labai sunku parašyti tiksliai, kiek ko reikia, bet pabandysiu.

GAMYBA

Čia receptas vienam, nes kiek galima stengtis gaminti kitiems. Tiesiog pasigaminkit šio risotto, panaršykit prie kompo, paskaitykit delfi komentarus, pastalkinkit Facebooke tą viešą asmenį, kuriam jūs tipo per protingas, kad jį mėgtumėt.

Pusės litro daržovių sultinio (aš, kaip ir priklauso tikriems snobams-diletantams, naudoju eko sultinio kubelius)

Iš akies supjaustyto malonaus gomuriui dydžio gabaliukais svogūno, aš sau sunaudoju pusę nelabai didelio svogūno, skaniausia yra su raudonu (ar jis mėlynasis?) svogūnu, bet skanu ir su paprastu svogūnu, ir su šalotu, ir su pinigais vietoj svogūno

Iš akies susmulkintų šalavijo lapų - irgi sunku man pasakyt, kiek tiksliai reikia, aš dedu sau 6-8 didelius lapelius, nes man labai patinka šalavijo skonis

Aliejaus, žinoma, iš akies (tinka alyvuogių, saulėgrąžų, rapsų, vynuogių kauliukų - ar jūs matot, koks šitas receptas yra liberalus)

Arborio ryžių taip pat iš akies - pirmą kartą, kai gaminau, tai atsvėriau ryžius, bet tai buvo vienintelis kartas. Paranojikams rekomenduočiau atsverti 100 g

Moliūgo gabaliukais, kuris vadinasi butternut squash - iš akies XD Galima dėti mažiau, galima dėti daugiau, priklauso, ar norite labiau jausti ryžius, ar moliūgą. Man rodos, kad čia tiktų ir paprastas moliūgas, tas vadinamasis Helouvyno

Sviesto irgi iš akies

Na ir iš akies parmezano

Visų pirma, risottui sultinį reik laikyti karštai, nes jei jis bus naudojamas šaltas, daugiau laiko užims, o juk visi mes skubame, pašėlusiai skubam užaugti, kad nemokytų mūsų ir nebartų... Todėl statom puodą su sultiniu ant mažiausios ugnies ir imam pagrindinę namų keptuvę (dažniausiai pagrindinė namų keptuvė būna visai didelė, visai aukštais šonai, tinka ir steikui iškept, ir wok makaronams padaryti - jeigu jūs tokios neturit, susimąstykit, kas jums gyvenime rūpi).

Į pagrindinę namų keptuvę pilam aliejaus iš akies, kai jis įkaista, metam svogūną iš akies, apkepam, laiką taip pat matuojam iš akies. Tada dedam šalaviją, kepam kokią minutę. Tada beriam ryžius. Jie turi pasidengti riebalo plėvele, todėl juos reikia keptuvėje pashufflinti kažkiek. Tada pilam trečdalį sultinio, laukiam, kol ryžiai jį sugers. Iš pradžių būna baisu nuo risotto nueiti, bet kai gamini 30 kartą, jau mintinai atsimeni, per kiek laiko susigeria sultinys, todėl pertraukėles galima panaudoti kačiukui paniurkyti (nors jis turbūt miega). Kai sultinys susigeria, dedam moliūgą, pilam dar sultinio (iš akies). Kai šis susigeria, pilam dar. Taip ir dirbam, kol ryžiai būna skanūs (ne per kieti, bet ir nepervirę). Man procesas trunka tarp 15 ir 20 minučių. Sultinio užtenka, bet jei neužtenka, pilkit tiesiog vandens iš krano. Mano risotto konsistencija nebūna tokia skysta, kaip parodyta originalaus recepto nuotraukoje, bet man tokia ir nepatiktų - labiau mėgstu košės konsistenciją. Bet žinoma, kad konsistenciją jūs galite pasiderinti pagal savo poreikį.

Kai jau risotto atrodo liuks, galima jį pariebinti sviestu ir ant viršaus patarkuoti parmezano. Kaip minėjau, tai nebūtina, nes esu valgiusi tiek be sviesto, tiek be parmezano ir jaučiausi kaip seriale “Septintas dangus”.

Šio recepto moralas - kad žmonės nebijotų bandyti pagaminti to, ką bijo pagaminti. Kas gali atsitikt blogiausio? Neišeit, prisvilt? Bet juk tada galima nufotografuoti tokį cooking feilą, įdėti į Reddit ir gauti karmos taškų.

[plaktukai]

Muffinai su slyvom ir aguonom (tinka pusryčiams)

Na tai praeitą kartą išdėsčiau, dėl ko nervina mane salotos, dabar leiskit išsilieti, dėl ko nekenčiu keksiukų :D Keksiukai. TIesiog biskvito gabalas su gražiai apteptu kremu, kurį nepatogu valgyt, ir dar per maža porcija. Keksiukai patinka tokiems žmonėms, kuriems patinka dekupažas ir panašūs šūdai. Man keksiukai asocijuojasi su visokiom ten desertinėm, kurios stumdo užbrangintus desertus, kurie atrodo kaip su mikroskopu pritrauktos bakterijos. Dar desertinės man asocijuojasi su tokiom mergom, kurioms aš gal ir pavydžiu išvaizdos, jos ten sėdi, geria latę, valgo tą bakteriją už 5,5 Eur ir deda foto į Instagramą su žiauriai didele rožių puokšte. O gal jos slaptos socialinių tinklų konsumatorės, kad žmonės norėtų eiti į tas desertines ir patirti glamūro gyvenimą. Esmė tokia, kad stengtis dėl keksiuko dekoro yra nesąmonė, nebent tas keksiukas yra iš tavo Youtube video, kurį peržiūrėjo milijardas žmonių.

Dabar kaip visada lietuvių kalboje mes neturime žodžių atitikmenų, kai jų reikia, aš čia apie cupcakes ir muffins. Muffins aš mėgstu, nes tai nepersistengtas patiekalas, toks kaip aš, tipo natūralus, gal nelabai gražus, bet slapčia skanus ir tipo geros širdies. Dar muffins gali būti ir ne tik saldūs. Muffins galima valgyti pusryčiams, o cupcakes negalima (na nebent tu esi ta gražuolė iš Insta ir tu valgai tą desertą, kur atrodo kaip papas be spenelio su late, apsirengus braletę). Dar nuo muffins atsiranda muffin top (tai yra gražiausias lašinių pavadinimas antroj vietoj po love handles), bet šis gyvenimas kadangi neturi prasmės, tai kodėl nepasidžiaugus ir tiesiog nesukimšus pusryčiams 6 tokių muffinų, kaip čia aš pagaminau. Jau užkniso naudot tą kursyvą, tai daugiau nebenaudosiu.

Šitie muffinai LABAI SKANŪS, ŽIAURIAI. Ir jie skanesni antrą dieną, nes būna sudrėkę, ir skonis būna toks brandus, ir kvepia jie taip skaniai!!! Receptas iš knygos “The smitten kitchen cookbook” (labai gera knyga, žiauriai, paprasti patiekalai, lengvi, visi receptai su nuotraukom), bet prieinamas ir internete (internete net ir daugiau info nei knygoje apie recepto sukūrimo procesą). Ką aš galiu pasakyt apie Smitten Kitchen – ką gaminau iš ten, viskas man pavykdavo, ir tai liko vienintelis mano sekamas blogas, nes kitų atsisakiau dėl informacijos pertekliaus ir nesugebėjimo sukoncentruot dėmesio.

P. S. atsiprašau už baisią foto. Kažkas yra blogai su Tumblr UX arba UI, tingiu dabar galvot, kuo jie skiriasi. Taip pat nuotraukoj matosi katino plaukas. Žmonės, aš esu katinų psychė, aš labai juos myliu. Katinai yra labai švarūs gyvūnai ir neturi jokio kvapo, nes jie tykantys plėšrūnai.

GAMYBA

Receptas tinka tai defaultinei keksiukų formai, kur telpa 12 muffinų. Tiesiog įklokite į ją tų gofruotų popieriukų ir nieko nereikės sviestuoti.

60 g pilno grūdų miltų (nes juk čia sveikas receptas)

125 g paprastų baltų miltų (nes juk ne šventieji puodus lipdo)

3/4 a. š natrio hidrokarbonato

3/4 a. š. kepimo miltukų

1/4 a. š. druskikės

Biški cinamono

Biški muskato malto

20 g aguonų (LOL)

85 g sviesto, o ne kokio šūdo

1 didelis kiaušas (ta prasme ne stručio, o vištos mutantės)

50 g nesveiko, baltojo cukraus

50 g sveiko, rudojo cukraus

180 g riebios grietinės

340 g slyvų, supjaustytų nepersistengiant gabaliukais, bet jie turi būti nedideli (beje, tos pailgos violetinės slyvos, vienintelės rūšies, kurias radau pardėje, čia geriausiai ir tinka)

Orkaitė - 190 laipsnių.

Receptas labai lengvas, išskyrus vieną dalyką, kuris nėra sunkus, tiesiog reik nežiopsot ir biški trunka laiko, tai nuo jo ir pradėkim: reik pasidaryti rudą sviestą. Tiesiog dėkit sviestą į puodą ir ant mažos ugnies maišykit, jis putos baltai, bet nekreipkit dėmesio, maišykit, tada jis taps auksinis, o tada tarp rudas. Nereik rudo kaip juodo šokolado, tiesiog gilios karamelės spalvos. Ir labai skaniai pradės kvepėti. Tingiu plačiau aiškint, pagooglinkit brown butter. Tai kai jis jau bus rudas, supilkit į kokį indelį ir palikit, kad atauštų, bet net nereik, kad atauštų iki galo, nes juk PX ;))))

Tada reik sumaišyt bliūde pirmus 8 ingredientus, su aguonom imtinai. Nereik didelio bliūdo, užtenka to pusrytinio bliūdelio. Net nereik stengtis kažką ten sijot, tiesiog su šaukštu išmaišyt.

Tada su šluotele išplakit vienišąjį kiaušą ir abu cukrus. Irgi nereik čia mikserio tikrai, užtenka šluotelės (ne grindų ta prasme). Tada įpilkit rudą sviestą ir grietinę, vėl maišykit, bet nepermaišykit. Esmė - nepermaišyti. Tada sudėkit miltus, ir išmaišykit, ir nesijaudinkite, jei lieka gumulų. Jaudinkitės, jei gumulų randate savo krūtyse ar kitur kažkur kūne. Tada įdėkit slyvas, bet VĖLGI nepermaišykite.

Tada tešlą galima išdėlioti į popieriukus (ne ganjos, o tuos, kur įdėjote į formą). Aš dėjau dvigubus popieriukus, nes išsigandau, kad tešla per macni bus tokiam gležnam popieriukui. Tai nereikėjo to daryti, nes tie antri popieriukai liko išorėje neprikepę ir palaidi.

Kepkit 15-20 min., man 15 min. neužteko, kepiau 20 min.

Po to juos reik trumpam palikti formoje aušti, rašo, kad tik 2 minutes. Recepto reik klausyti, dėl to lygiai po 2 min. ir išėmiau muffinus ir sudėjau į lėkštę. Tai buvo akimirka, kuri jau niekada nebegrįš.

[plaktukai]

Krevečių Luizas

Salotos mane nervina turbūt labiausiai iš visų patiekalų. Visų pirma, iš tikrųjų yra sunku padaryti skanias salotas, ir šioje srityje aš esu apsikvailinus jau tiek daug kartų, ypač su dresingais (per daug acto; kitas variantas – kai galvoji, kad užteks tik alyvuogių aliejaus, bet neužtenka, ir t. t.). Būna ten visokios lentelės internete, kaip konstruoti salotas, tai jos neefektyvios. Ir tikrai nebūna skanios tos salotos, į kurias sudedi viską, ką randi šaldytuve. Visų antra, man niekada neišeina gražiai išdėliot salotų sudedamųjų dalių lėkštėje – tam reikia pastangų, o aš tingiu, ir turbūt neturiu maisto dizainerio gyslelės, todėl dažniausiai salotas renkuosi patiekti kaip mišrainę, t. y. bet kaip (tik dėl šio recepto pasistengiau). Visų trečia, salotos yra tipo greitas patiekalas, bet iš tikrųjų reik ten viską pjaustyt, ką nors pakept, dar dresingą sumaišyti, bla bla bla. Visų ketvirta, salotas sunku šiaip yra valgyt. Nes jos kai būna gražiai lėkštėje sudėliotos, tai vienas ingredientas šen, kitas ten, nepatogu su šakute abiejų padurti, ir dar tas konfūzas, ar gali visą didelį salotos lapą kimšti į burną, ar reik jį perpjaut (nes su peiliu pjaut salotą tai tas pats, kas pjaut gulsčią pinigą). Visų penkta, salotas reik valgyt su šviežia duona!!! Nes kitaip neskanu ir nesotu!!!!!!!!!!!

Bet kadangi vasara, norisi numest svorio, tapti veganu, tai salotas kaip ir privaloma gaminti. Šitą visai mane patraukusį receptą gavau iš Gwyneth Palthrowth naujienlaiškio. Neseniai vaikinas man sako “Ar žinai, kad G. P. buvo Ant Bangos vakarėlyje Nidoje?”. Aš aišku negalėjau patikėti, ir nuėjau į jos instagramą patikrint, o tai buvo daug skanaus juoko mano Gwynetui (tikrai skanesnio negu salotos). Man atrodo, kad aš kai pasensiu, atrodysiu kaip Gwynet Peltrou iš veido, nes mes abi natūralios blondinės su plonom lūpom ir abi neturim antakių. Tik aš neturėsiu raukšlių, nes mano oda riebi ir aš nerūkau.

Grįžtant prie salotų, tai man visai patiko šios salotos. Nepatingėjau daryti viską, kaip parašyta, tai net dresingas skanus išėjo. Originaliai šios salotos lietuviškai vadintųsi “Krevečių Luizas”, bet jei naudosit tūkstančio salų padažą, galit vadinti “Krevečių kruizas”. Wikipedijoj per nuorodas radau, kad atseit reiktų naudot tūkstančio salų padažą, bet aš kaip ir Gvyneta Peltrau niekinu visokius parduotuvinius padažus.

P. S. kitą kartą valgyčiau vistiek su šviežia duona, negaliu aš be tešlos.

P. P. S. atsiprašau už baisią foto. Man ankstyvasis Parkinsonas, dėl to dreba rankos. Taip pat Tumblr interfeisas man jau darosi per sunkus suprasti, jis nepriima aukštos rezoliucijos foto, arba aš nemoku jų čia įdėti.

GAMYBA

Dviems žmonėms, kurie bando nesėkmingai numesti svorio, reikės:

1 salotų galvos, bet mažesnio dydžio (recepte reik Butter lettuce, aš nežinau ką tai reiškia, tai pirkau kažkokią Lolo Ferrari Blonde galvą, bet prašau tik nepirkit aisbergo, nes jūsų krevečių kruizui baigsis kaip Titanikui)

12 vyšninių pomidorų, per pusę perpjautų

Agurko, smulkiai sukubelinto, negaliu pasakyti kiek tiksliai, aš dėjau iš akies, tai sunaudojau pusę ilgavaisio agurko; tik nelupau, nes tingėjau

Avokado, po pusę žmogui, galima pjaustyti kaip tik panorėsite

Vieno virto kiaušo, irgi po pusę žmogui

           Krevetėms:

Nevirtų krevečių, didelių, man labiausiai patinka su nurautom galvom, bet su išlikusioms uodegom, bet šį kartą ir jas nuroviau, nes pagalvojau, kad tingėsiu tai daryti valgant. Dabar dėl kiekio - aš dėjau po 6 krevetes žmogui, ir man jų norėjosi dar, siūlau po 8-10 krevečių žmogui

Pusės a. š. Tabasko

Vampyrų priešnuodžio skiltelė (arba dvi), sutrinta

1 v. š. alyvuogių aliejaus

           Dresingui:

60 ml Hellmann’s majonezo, nes jis tiesiog skaniausias

Pusė mažo šaloto, smulkiai sukubelinto (taip, aš esu ant tiek snobė kaip ir Gvynė Peltro ir perku šalotus)

1 v. š. kaparėlių, sukapotų, bet nereik persistengt

1 v. š. Tabasko

1 citrina išspaudimui ir žievelei

Esmė tokia: iš pradžių reik sumaišyt krevetes su tais trim likusiais kitais dalykais bliūdelyje ir palikti pastovėti, bet ilgai marinuoti tai tikrai nereik.

Tada sumaišyti viską dresingui, patarkuoti biški citrinos žievelės ir visą ją išspausti.

Jau kaip ir du žingsniai atlikti!

Dbr galima pradėti kepti krevetes. Nereik aliejaus, nes jis jau yra marinate. Nereik ir kepti krevečių ilgai, tiesiog kol jos tampa rūžavos kaip kūdikio oda, kurios melaninas dar nesusigadinęs.

Kol krevetės kepa, reikia gražiai lėkštėse išdėlioti daržoves: pakloti salotų, ant viršaus berti pomidorus, agurką, padėti tipo kaip nors gražiai avokado ir kiaušinio. Tada krevetės jau bus iškepę, tai ir jas reiks uždėti ant viršaus. Tada užpilti dresingą. Dresingo atrodys, kad yra visai daug, bet man puikiai pavyko sunaudoti visą jį, nes jis tikrai geras.

Šitos salotos yra sluoksniavimo tipo, kur viską krauni krauni, tada užpili su dresingu ir patieki, o žmogus konfūzinasi, nes būna tie žmonės kurie bijo išardyti salotų grožį, nes tipo negalima pagal etiketą salotų maišyti, nes dings jų gražus dizainas.

Na o dabar, kai Gvynet Peltrau mėgsta, einu garinti savo vaginos. Iki!

[plaktukai]

Morkų sriuba, nes pavasaris ir vėl dar neatėjo

Pirmą kartą prieš pavasario atėjimą aš neapsikvailinau ir, manau, tai rodo, kad aš jau tapau suaugusiu, brandžiu žmogumi. Turiu omeny, kad dar prieš pavasariui ateinant aš jau turėjau pasiruošus lietpaltį ir pavasarines balerinas (kurios pirmą kartą apsiovus per maždaug 5 minutes man paleido kraujus). Labai geras jausmas būti lauke su pavasariniu paltu jau, apsirengus šviesiom spalvom, apsimetant, kad viskas tavo gyvenime pozytivu ir sklandžiai einasi. Bet bute, panašu, kad reikia sėdėti su žieminiu paltu, nes valdžia (vagys, oligarchai) sugalvojo atjungti šildymą per anksti. Dabar naktį, kai miegu su megztiniu ir vilnonėm kojinėm, girdžiu, kaip drėksta sienos ir plečiasi po tapetais pelėsis. Pasišildyt normaliai galima tik prie dujinės, todėl nusprendžiau šiandien virti sriubą (taip pat sriubos virimas susijęs su faktu, kad vėl aš bandau čia kažkokią dietą sau prisitaikyt ir numest svorio).

Kaip matote iš sriubos išvaizdos, tai trinta sriuba vulgaris (parašyčiau kursyvu, bet tumblr ant tiek pakeitė savo user interfeisą, kad aš 15 minučių ieškojau, kaip nuotrauką įdėti). Receptą aš išsisaugojau iš žurnalo Bon Appetit 2014 m. lapkričio mėnesio numerio. Man labai patinka rubrika tam žurnale, kur žmonės rašo “Mielas žurnale, aš prieš penkis metus valgiau steiką tokiam ir tokiam restorane, man labai patiko. Gal galėtum gauti receptą?”, ir žurnalas gauna receptą. Tai šitas sriubos receptas irgi yra iš tokios rubrikos, nes kažkam šita sriuba labai patiko. Tiesą sakant, man jinai irgi patiko, nes aš labai buvau savimi nusivylus žiemą, kai man neišėjo išvirti trijų sriubų iš eilės. Šitą išėjo.

Kaip iš spalvos matosi, ši sriuba gaminama iš plačiai paplitusios mūsų šalyje oranžinės daržovės, kuri turi viduje kažko, kas gerina regėjimą, padeda kažkaip įdegt labiau ir dar šitą daržovę atseit mėgsta triušiai (bet jos lupynas mėgsta ir šunes, išbandyta). Iš tikrųjų tas kažkas vadinasi karotinas, o karotinas ne paslaptis visiems, kad kyla iš morkų, nes carrot > karotinas, ar jūs pagaunat ką aš išvis norėjau pasakyti?

Dar norėjau pasakyti apie šitą sriubą, kad jinai yra egzotiška, bet biudžetinė, ir jei algą jau išleidot, o avanso dar negavot, vistiek sukrapštysit ant sudedamųjų dalių, ir turėsit ką nusinešti į darbą kitą dieną! Aš gyvenime nesuprasiu žmonių, kuriems sriuba yra tik pirmas patiekalas. Aš, nors nesu iš kūdųjų, taip užsikemšu nuo sriubos, kad po jos man labai ilgam palieka sotumo jausmas. Taip pat dar patarimas - jeigu jūs išsivirėt sriubos ir prie jos nusipirkot šviežios duonos: suvalgykit iš pradžių sriubą, o po to duoną, nes nieko nėra skaniau už šviežią duoną, valgomą be nieko; ir taip jūs turėsite du patiekalus, nors būtumėt juos suvalgę kaip vieną, pagaunat ką aš noriu pasakyti?

Sriubai reikės (iš akies įvertinus, man kiekis atrodo kaip kad trims žmonėms, nors recepte rašo, kad keturiems):

100 g sviesto

vieno vidutiniško svogūno

pusės kilo plautų morkų (labai patogu, nes jų galima neskusti, nes truputis dirvožemio su nitratais dar niekam nepakenkė, o ir kaip tik išsivysto tikimybė, kad jūs galite tapti iksmenu)

ekologiško daržovių sultinio kubelio

krano, iš kurio galima įsipilti vandens

400 ml skarbonkės kokosų pieno

2 v. š. Srirachos padažo

druskos, pipirų

Koks yra trintų sriubų pliusas? Toks, kad daržoves galima supjaustyti bilenkaip, nes vistiek jos bus sutrintos. Taigi, svogūną ir morkas supjaustykite bilenkaip, tik vistiek išlaikykite šaltą protą, nes viskas turi būti daugmaž vienodo dydžio. Pvz. aš svogūną supjausčiau žiedais, nes tingėjau, o morkas supjausčiau diskeliais, nes tingėjau smulkiau ir man nepatinka tas triukšmas, kai peilis trenkiasi į lentelę, kai pjaustai kietas daržoves.

Tada imat puodą, dedat jį ant ugnies aukštesnės negu vidutiniška ir metat į puodą sviestą. Leiskit jam ištirpti, bet neleiskit prisvilti, nes jei svils, tai ugnis bus per didelė. Kai ištirps, sumeskit į puodą svogūną ir morkas, įberkit biški druskos ir pipirų, šutinkit 15 minučių. Link pabaigos gali truputį paruduoti puodo dugnas, bet čia normalu, nes supylus skysčius, tie svilėsiai gražiai atkimba. Kai praeis 15 minučių, meskit sultinio kubelį į puodą, įpilkit 470 ml vandens, supilkit kokosų pieną ir Srirachą, išmaišykit, leiskit užvirt ant primažintos ugnies ir virkit 40 minučių. Kai išvis, jeigu jūs laimingi, sutrinkit sriubą su pagaliniu blenderiu, jeigu nelaimingi, palaukit, kol biški atvės, ir sutrinkit su kokteiliniu blenderiu. Sriuba bus labai tiršta, dėl to pagal skonį ją patartina praskiesti su vandeniu (nebent jums patinka labai tiršta, kurioje šaukštas stačias stovi). Aš supyliau papildomai pusę litro vandens ir išgavau labai malonią konsistenciją. Papildomai patarčiau įdėti druskos, ir tada galima jau valgyti. Arba galima dar ant viršaus pabarstyti ko nors žalio, nes vistiek atseit jau pavasaris.

[plaktukai]

Aštrūs (bet nelabai) makaronai su tunu

Jau nauji metai. Jau per pirmąsias šių metų dienas patyriau tiek daug emocijų: neapykantą (kai prie -16 laipsnių nuėjau į vaistinę, ir pamačiau, kad pamiršau namie receptą, ir tada turėjau eit atgal jį parsinešti), neapykantą (kai prieš Naujeką tortų parduotuvė nedirbo), šiaip neapykantą (nes ji mane lydi visada), meilę (kai kačiukas susiraitė prie manęs miegoti), tinginystę (kai tingėjau džiaut skalbinius, plaut indus, siurbt grindis, skaityt), beviltiškumą (kai kurmis vietoj to, kad atkimštų dušą, dar labiau tik jį užkimšo) ir t. t. Taip pat jau pergyvenau ir gana didingų emocijų rinkinį:

svorio numetimo planavimas

bakalauro išsimokymo planavimas

planavimas apversti gyvenimą 180 laipsnių kampu

planavimas pakeisti stilių, būti labiau elegantiška

Bet po to mane užkniso ir aš tiesiog supratau, kad kas nevalgo mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia. Dėl to pasidariau makaronų.

Makaronai - tai atgyvena, daugelio išbrokijamas patiekalas, nes atseit jis kaloringas, eina į kūną, angliavandeniai, valyti miltai, bla bla bla. Aš asmeniškai labai mėgstu makaronus. Mano meilė jiems prasidėjo nuo tada, kai su šeima atostogaudavom prie kažkokio ežero (čia iš tų vaikystės laikų, kai tu dar per mažas, kad turėtum pilnai susiformavusią atmintį, dėl to atsimeni tik fragmentus) ir mama vakare prie laužo patiekdavo spagečių su Uncle Ben's tomatu (aš kečiupą vadinu tomatu). Uncle Ben's tomatas buvo tolimos svajonių šalies Amerikos skonio, ir daugiau aš tokio niekada neragavau ir pirkti neradau. Bet jei ir būčiau radus, ar būčiau aš laiką atgal atsukus į tobulas nerūpestingas pirmąsias nepriklausomos Lietuvos dienas?

Asmeniškai aš apie makaronus neturiu neigiamos nuomonės. Vargšai žmonės, kurie išmeta makaronus iš savo dietų. Juk su tinkamu dresingu tai puikus patiekalas, maitinantis kūną ir sušildantis širdį (su sąlyga, kad tai ne "Gintariniai" makaronai - aš labai mėgstu paremti Lietuvos produkciją, bet šie makaronai mane visada nuvilia). Dar būna pirkti makaronų be gliuteno. Gali būti, kad aš tunku nuo gliuteno, nes ant mano pilvo, kuris šiaip yra idealus, visada yra toks plokščias iškilimas kaip pas Jennifer Lopez. Tai gali būti gliuteno plokštuma. Bet aš tingiu ką nors pakeisti, nors begliuteniai makaronai man padarė didelį įspūdį, kai juos valgiau. Po to nusprendžiau, kad 4 Eurai už pakelį man per daug. Juk už tiek galima į solerkę nueiti.

Buvau iš pradžių skeptiškai nusiteikus, kai perskaičiau šį receptą. Makaronai be padažo, su mažai sūrio? Bet tada prabilo mano piniginė: "Ubage tu, šiandien mėnesio dar tik 8 diena, o tu jau nebeturi algos". Taip, dažnai aš su pinigais darau nesąmones, rizikuoju ne rinkos akcijomis ar investicijomis, o savo survival sugebėjimais ir reputacija. Ką noriu pasakyti - kas šis patiekalas yra pigus, o net jei ir namiese nieko neturite, ko jam reikia, galite nusipirkti tikrai už nedaug. O štai ko jam reikia - jei valgo du žmonės:

makaronų, geriausia vamzdžio formos, nes taip į jų vidų gali pateikti padažo (aš naudoju kažkur 250 g dviems žmonėms, bet, manau, ir matavimas iš akies nepakenktų, nes gal jums patinka kai būna ne makaronai su garnyru, o garnyras su makaronų garnyru) - taip pat patarimas, geriau rinkitės pilno grūdo makaronus, nes viską yra geriau rinktis pilno grūdo, taip pat nepirkite savo vaikams kūdikėlių pašteto ir sasyskų, nes tai baisūs produktai čili dribsnių (iš akies, kuo daugiau pridėsite, tuo bus aštriau) 2-3 ištrėkštų česnako skiltelių citrinos sulčių (vėlgi iš akies, maždaug iš trečdalio citrinos) gero konservuoto aliejuje tuno indelio; nusunkto, bet ne iki galo (prašau, naudokite gerą tuną - jis sužydės šiame patiekale. Aš du kartus dariau šituos makaronus su nelabai kokybišku tunu, ir buvo ne tai kad neskanu, bet tiesiog kritau akyse tų žmonių, kuriems gaminau) 4-5 saulėje džiovintų pomidorų iš aliejaus, pasmulkintų kažkiek, bet ne per labiausiai tarkuoto parmezano (iš akies) karpytų petražolių (karpytų, nes aš išmokau iš Nigella Lawson, kad kam jas pjaustyti, jeigu jų lapelius gali tiesiog įkarpyti į patiekalą) druskos, alyvuogių aliejaus

Gaminimas lengvas, kaip ir visų mano mėgstamų patiekalų. Makaronus uždėti virti į druskuotą vandenį, kol jie verda, pasidaryti padažą: imti keptuvę (reikia didelės, kad po to į ją tilptų makaronai), įpilti aliejaus. Berti čili dribsnius ir česnaką, pakepti kokią minutę (patartina visąlaik su mentele darbuotis, nes česnakas greit prisvyla arba išvis sudega, jeigu užsižiopsai). Tada pilti citrinos sultis, sudėti tuną ir pomidorus, kepti maišant dar kelias minutes. Tada į keptuvę dėti nusunktus išvirusius makaronus, parmezaną ir pakarpyti petražolių ant viršaus pagal skonį. Viską greitai išmaišyti vis dar ant ugnies, kad sūris išsilydytų. Patiekiant sveika ant viršaus pakarpyti dar petražolių. Aš valgau ir įsivaizduoju, kad čia kokia nors senoviško itališko recepto variacija. Tada pavalgau ir grįžtu į realybę - aš gyvenu krasnūchoj, lauke minus 20, viskas šūdas, bet gyvenimas tęsiasi.

[plaktukai]

RECEPTAS BANANŲ DUONOS, PRISIMINIMAI APIE KURIĄ PADĖJO MAN IŠGYVENTI REPRODUKCINĖS SISTEMOS LIGAS IR ĮTEMPTĄ ANTIBIOTIKŲ KURSĄ, TAIP PAT INTERNETO NETURĖJIMĄ

Pavadinimas su pagarba skirtas H. Melviliui, kuris parašė Mobio Diko knygą ir parodė pasauliui, kad baisiausi dalykai slypi ne žmogaus vidaus gelmėse, o vandenynų dugnuose, į kuriuos dėl per didelio slėgio negali niekas panerti ir pamatyti visko normaliai; kad Leviatanai - tai tik viena šimtoji atspindžio tų košmariškų gyvių, kurie nardo, ropoja ir dar kaip kitaip juda 200000000 mylių po vandeniu.

Šitą receptą parašiau, kai gulėjau ligoninėj, nes man buvo liūdna. Aišku, receptas nėra koks nors išgalvotas, jeigu pagal jį gaminsit, viskas išeis teisingai.

Ligoninė - baisus daiktas, bet dar baisesnis daiktas už ją yra mano pagurklis nuotraukose ir ligoninės maistas. Iš pradžių iš streso ir vaistų aš valgyt nenorėjau, nors valgyklos direktorė ateidavo kviest manęs po du kartus. Pusryčių taip ir nemačiau, nes inkstui, t. y. man, svarbiau pasivartyt taukuose, t. y. pataluose, negu atlikti savo tikrąją funkciją; tinginio pančiui pataliukai mielesni negu šaltas linoleumas; ir t. t. Pietus mačiau porą kartų ir valgiau porą kartų sriubas iš Optima linija produktų (antro nevalgiau, nes ligoninėj labai lengva tapti vegetaru). Vakarienės irgi nemačiau, ir, viliuosi, mūsų keliai šiame Elos slėnyje prasilenks. Dar kol antibiotikai žudė mano anaerobinius gyventojus žarnyne, aš apie maistą išvis negalvojau, mano gyvastį palaikė tik mintys apie šviesų rytojų. širdies išrinktąjį, gražius rūbus ir kačiuką. Vėliau iš Mobio Diko knygos pasimokiau, kad jei nevalgysi - numirsi. Taip ir buvau karts nuo karto užsukus į tą valgyklą, kurioj maistas - niekada negimusių vaikų sielų skonio, t. y. jokio skonio. Man taip pradėjo nosyje kvepėt rūkyta žuvim, po to makdonaldu, po to vištienos krūtinėle. Galvojau, gal imtis nuotykių kaip Mobiui Dikui ir tiesiog nutrūktgalviškai pabėgt pro langą (langas pirmame aukšte), nutraukus kateterių pančius, ir varyt tiesiai namo, kur maistas visada skanus, net kai blynai būna iškepami svogūnuotoj keptuvėj…

Gyvenimas - tai maistas, sako man smegenys, bet valgyk jį atsargiai, nes po jo receptūromis slepiasi antsvoriai. Tikrai, gyvenimas tai maistas, nes tai toks lengvas džiaugsmas, jei skanu ir pavyksta, ir toks graudulingas liūdesys, jei neskanu, prisvilo arba ligoninėj pietus duoda. Tiek kartų gulėdama ligoninės lovoj aš mintimis gromuliuodavau cepelinus iš kaimo; sumuštinį, kuri vaikinas kažkada padarė pagal ispanišką receptą seniai prieš penkis metus; salotas, kurias neseniai dar visai valgiau kažkokiam restorane; ir dar žiauriai aš svajojau apie tą bananų duoną, kurią išmokau kepti prieš metus, ir prilipo tas receptas prie manęs kaip vantos lapas prie šiknos. Gyvenimas - tai paprastas maistas, patikslina mano smegenys.

Vienos pailgos kepimo skardos sudėtis:

90% aliuminio

10% teflono

Iš po žemių ar kur nors kitur naudingose iškasenose rasti aliuminio. Kadangi namuose per daug sunku būtų jį išformuoti, nuneškite pas kalvį, jis dar prie to pačio galės jūsų vaikų liežuvius paploninti, kad jie neatsikalbinėtų. Kai kalvis išformuoja jums pailgą skardą, palaukit, kol ji atauš, ir parsineškit namo. Apipurkškite ją teflonu, kad nepridegtų kepant. Iš kur teflono gauti, nežinau.

Bananų duonos sudėtis (visą gyvenimą dėkosiu šiam recepto originalui):

100 g jūsų pasirinktų antibiotikų

1 ir 3/4 puodelio miltų

3 kiaušai

3/4 puodelio aliejaus

1,5 a. š. natrio hidrokarbonato

3/4 a. š. natrio chlorido

1.5 puodelio saldaus disacharido

3 supuvusių į košę sutrintų bananų (sakau, kuo labiau jie pajuodę, tuo geriau)

Man patinka kepti šitą duoną, nes labiau vieno bliūdo recepto aš dar nesu bandžius. Ir labai patogu viską matuoti vienu ir tuo pačiu puodeliu. Žodžiu, reikia imti bliūdą, į jį sudėti miltus + NaCl + NaHCO3 ir su šluotele viską truputį pamaišyti. Tada ten reik sumesti disacharidą, aliejų, kiaušus ir bananus, ir viską išmaišyti su ta pačia šluotele. Nereik net jokio mikserio, kurio neturtingi žmonės ir neturi (aš tarp jų). Tada tešlą reik supilt į formą su kepimo popieriumi jau viduje ir kepti ant 180 karščio valandą. Bliūdą prieš plaunant rekomenduoju išgramdyti ir gramdalus suvalgyti, nes nieko nėra skaniau už žalią tešlą, ir mokslininkai šiandien įrodė, kad nuo to padidėja krūtinė.

Matot, nepanaudojau antibiotikų. Nes juokavau. Antibiotikų juk deda tik į pieną, kurį pardavinėja parduotuvėse.

[plaktukai]

Tikka Masala pagal Jamie Oliver

Dabar aš esu neapykantos tornado epicentre, akyje kitaip sakant. Nekenčiu savęs, nes instaliavau naują stilių (ar kaip jis vadinasi, templeitas) blogui, bet supisau komentarų programą, ir man nebeišeina jos iš naujo tvarkingai padaryti. Dar man nepatinka, kad aš nemoku programuoti, nors norėčiau mokėti, nes reiktų čia daug ką patvarkyti. Dar man nepatinka, kad jeigu samdyčiau programuotoją, jam reiktų dafiga mokėti, kad pataisytų man kelis šūdelius. Nekenčiu, kad noriu rudeninio ploščiaus, kuris kainuoja štuką Lt. Dar nekenčiu, kad reik eit praustis, o aš tingiu. Šiuo receptu norėjau pradėti naują, pozityvų blogo įrašą, užmiršti neigiamas emocijas, nuo kurių išberia spuogais ir nukrenta libido, bet supratau, kad tai neįmanoma, kai pasaulyje tiek visokių nesąmonių vyksta. Ką ten pasaulyje, vien mano piniginėj kiek nesąmonių vyksta, pvz. pinigai patys iš jos dingsta, gal koks fashionista bildukas bus į ją įsisukęs. Kad ir kaip ten bebūtų, atmetus visas šias nelaimes, atmetus dar faktą, kad Jamie Oliverio aš nemėgstu (nes jo vyro tipas, kaip mano močiutė pasakytų, "triznius"), šitas patiekalas yra žiauriai skanus ir aš jį galėčiau valgyti kokius keturis kartus per savaitę. Prie ko čia Jamie Oliveris, klausiate jūs.

Pastebėjot, kame juokas? Aš įvadą užbaigiau klausimu, netiesioginiu, tipo apsimesdama, kad jau žinau, ko skaitytojas norėtų paklausti. O naują pastraipą pradedu visai net nesiruošdama atsakyti į šitą klausimą, tame ir juokas!

Taigi, indiška virtuvė, o gal reiktų sakyti indiška - angliška. Ką aš apie ją žinau? Ką aš apskritai žinau apie Indiją be to, kad žiūrėjau filmą "Gandis" prieš metus? Ką aš žinau apie Angliją tiek gerai, kad galėčiau prisiekt savo gyvybe? Atsakymas: nieko. Nieko neišmanau apie indiška virtuvę, anglišką virtuvę, jų SINTEZĘ, KOLONIZACIJĄ, FEMINIZMĄ, NARATYVĄ. Išskyrus tai, kad indiškoj virtuvėj jie (gana juokinga sakyti "jie", lygtais jie būtų kokie apsychai) naudoja milijardą prieskonių ir pusės jų Lietuvoj neįmanoma niekaip nusipirkti. Čia yra tam tikra paralelė su Jamie Oliveriu - jis irgi mėgsta į receptus sudėti, viską ką turi, viską, ką išrauna iš verksmingo Jungtinės Karalystės dirvožemio. Nieko nesakyčiau, jeigu būčiau prie šaibų ir gyvenčiau kokiam nors Prancūzijos provansaly su daržu, kuriame augtų visokios žolės ir prieskoniai. Bet, deja, aš gyvenu name, kuris turi tik vieną balkoną, kur kaimynai pavogia picą, kurią tu užsisakei į namus, o man artimiausios parduotuvės yra Fresh market (šūdas) ir Norfa (šudas II). Bet, kaip dainavo Haičio čiabuvis Waiklefas Žanas "They say two wrongs don't make it right", sudėk dvi neigiamas paraleles ir gauk vieną teigiamą, ta prasme, jis dainoj būtent to tiesiogiai nesakė, bet jis turėjo galvoje, kad jis kovos prieš tokią filosofinę tezę, kad jis statys savo namus “nebe iš smėlio, o iš plytų”. Karoče, norėjau pasakyti, kad sudėjus super komplikuotą indišką virtuvę ir snobiškas Oliverio nesąmones, mes gauname labai paprastą, kišenei draugišką, ingredientų nesudėtingumu pasižymintį vištienos receptą. O vištiena – tai vienintelė mėsa, kurią aš moku pagaminti, nes aš esu kvėša virtuvėje. Pvz. aš visai nežinau, ką duoti vaikinui valgyti trečiadienį vakare po darbo, nes noriu tik gulėt lovoj ir naršyt prie kompo. Man atrodo, man reikia gydytis.

Jamie Oliveris knygoje* apie šį patiekalą rašo “Esu tikras, nenusivilsite”. Išvertus į kalėjimo žargoną, jis duoda bybį nukirsti. Išvertus į šachmatų žargoną, jis daro rizikingą ėjimą pėstininku ir padaro šachą matą. Šiaip patiekalo gaminimas gana užknisantis, nes jį reikia suplanuoti bent prieš pusvalandį, bo vištiena turi marinuotis. Čia kaip tėvai jums sako “Išsilygink marškinius, atrodai kaip kaliausė”, o jūs tik nusišaipot – deja, jūs tikrai atrodot kaip kaliausė, o nepamarinuota vištiena sugadins visą vakarienę. Dar reikia dviejų keptuvių. Ir tuo pačiu metu reikia virti ryžius, todėl reiks trijų dujinės skylių. Čia perspėju.

Ko reikia šiam patiekalui apskritai (aš darau dviems žmonėms, ir tai būna tikrai didelė porcija, nes mano didelė širdis (ir subinė)):

vištos papų, supjaustytų dideliais gabalais (aš naudoju du, bet jūs galite naudoti keturis, nurodytų kiekių užtenka ir keturiems)

200 g jogurto be nieko

6 gabaliukų ištrėkšto vampyrų priešnuodžio

imbiero gabaliuko sutarkuoto, maždaug nykščio ilgio

čili pipiro sukapoto (kadangi aš naudoju kažkokius braziliškus čili pipirus, kurių stiprumas yra milijardas, man užtenka vieno nupiepusio pipiriuko. Jeigu jūs naudosit cheminius iš paprastos parduotuvės, Oliveris sako, kad reikia 2-3)

alyvuogių aliejaus iš akies

1 v. š. garstyčių sėklų

1 v. š. paprikos

2 a. š. malto kumino (man atrodo, kad kuminas – tai iškrypėlių kmynas, bet gali būti, kad kažką sumaišiau. Ta prasme senovės romėnų iškrypėlių)

2 a. š. maltos kalendros

3 v. š. garam masala (galima pakeisti Pepsi)

Dabar čia iš šių sudedamųjų dalių susidaro preliudas, tipo įžanginės glamonės, petingas. Reik sumaišyt kokiam mažam bliūdelyje, iš kokių valgo visokie gyvūnėliai, vampyrų priešnuodį, čili pipirą ir imbierą. Tada reik imt mažiausią namų keptuvę, į ją įpilt iš akies alyvuogių aliejaus ir sudėt garstyčio sėklas. Jos pradės sproginėt greitai, kaip sproginėja ir nebeatsistato mano proto ir nervų ląstelės – kai pradeda, reik sumest į keptuvę mišinį iš gyvūnėlių bliūdelio, po to dar papriką, kuminus, kalendrą ir 2 v. š. garam masala. Pakaitint reik visiškai mažai, tik tol, kol susimaišys viskas į vientisą masę. Pusę šios masės reik sudėt ant vištos papų, taip pat ten indėt jogurtą, sumaišyt ir įdėt į šaldytuvą marinuotis MINIMUM PSVLND.

Toliau jums reikės:

1 v. š. sviesto

2 vidutiniško dydžio (kaip jūsų atlyginimas) svogūnų, padarytų plonais griežinėliais

2 v. š. pomidorų tyrės (aš radau Rimi pirkt žiauriai kietą tyrę, iš ekologiškos serijos, išsispaudžia kaip dantų pasta, todėl labai patogu. Ir skanu!)

mažos saujos anakardžių - jie turi būti sumalti (aš neturiu girnų ir malūno, dėl to aš riešutus sutrankau su kokiu nors kietu daiktu, iki kol man neatsibosta. Jie gali būti ir nevienodo sutrankymo, rupaus, nes kai lieka biški didesnių gabaliukų, dar skaniau valgyt)

115 ml riebiausios grietinelės

laimo

dar Oliveris sako – šviežių kalendrų (pas jį nei vienas patiekalas neapseina be kokios nors jibanos šviežios žolelės. Aš tai nededu kalendrų, nes: 1. Aš ubagė. Man šviežios žolelės per brangu 2. Man šviežia kalendra smirda tūliku)

Gaminimas eina toks: keptuvėj reik išlydyt sviestą ir sumest ten svogūnus bei likusią pusę prieš tai kepintų prieskonių. Ugnį reik palaikyt mažą-vidutinę, kept 15 min. Oliveris sako: “turėtų fantastiškai kvepėti!”, ir, mano neapykantos tornado nelaimei, jis teisus, kvepia tikrai. Dabar pradėkit kitoj keptuvėj kept vištieną – ją reikia kept tol, kol iškeps. Po 15 min. į ne vištienos keptuvę reik sudėt pomidorų pastą, riešutus, biški druskos ir įpilti kokias 3/4 stiklinės vandenilio oksido. Padažas turi sutirštėt per porą minučių, nes riešutai – indiškasis krakmolas, štai jums ir šmaikštus faktas. Kaip pastebėjote, čia jums reikės multitaskinti, t. y. kepti vienu metu vištieną ir svogūnus. Bet jeigu aš tai sugebėjau, sugebėsite ir jūs.

Kai padažas sutirštėja, reik į jį supilt grietinėlę ir įberti 1 v. š. garam masala. Kai tik užverda, galite džiaugtis, nes tai beveik viskas. Arba galite liūdėti, jeigu pamiršot uždėt virt ryžius. Iškepusią vištieną reik sumest į padažą, išmaišyt ir viskas. Atrodo kaip vėmalas – o yra mano šių metų vištienos srities atradimas! Dar ant viršaus galima išspausti laimo. Pacituosiu Oliverį paskutinį kartą: “Dabar tereikia didžiulio dubens garuojančių Basmati rūšies ryžių, aliejuje keptų indiškų paplotėlių poppadum ir daug šalto alaus!”.

* Oliver, Jamie. Gaminame su Oliveriu. Vilnius: Alma Littera, 2008 m., p. 29.

[plaktukai]

Amerikos stiliaus kokosinis pyragas

Šitas pyragas yra vienas iš aukštesnių mano pasiekimų konditerijoje ir apskritai gyvenime. Dar aukštesnis pasiekimas būtų nebent tokį patį iškepti be želatinos ir grietinėlės standiklio. Deja, tai man per sunku, kaip ir baigti bakalaurą, atsisakyti alkoholio vakarėlyje ir sustoti glostyti kačiuką. Čia į paskutinį sakinį kaip ir žaismingai įvėliau priežastį, dėl kurios aš daug ko nedarau pastaruoju metu - nes tik noriu glostyt ir glostyt kačiuką ir gūglinu vis dažniau ne gražias sukneles, o kačių maistą. Galiu duot bybį nukirst (kuris nors ir man dar neišdygo, bet tikiuosi, kad XXI a. galimybės leis man jį turėti, jei tik panorėsiu), kad kačių murkimas teigiamai psichologiškai veikia žmogų, skatina jį susimąstyti, kad gyvenimo būdas "Dirbk-pirk-mirk" yra klaidingas ir primestas mums kapitalistinės gyvenimo sistemos, kad daug geresnis yra gyvenimo būdas pagal kates "Miegok-valgyk-miegok". Dar labai norėjau pavartoti junginį "visuomenės pūlinys" šiame tekste, bet neišėjo niekur įkišt.

Taigi, pristatau jums pyragą "Kokosinis visuomenės pūlinys".

Aš nežinau, kodėl aš sugalvojau kept šitą pyragą. Aš nelabai mėgstu kokosus maiste, man labiau patinka jie kosmetikoj, nors ką aš čia meluoju, iš kosmetikos su kokosais turėjau kokosų kvapo kūno kremą (KKKK), aš tik apsiskaičius, kad kokosų aliejus gerai plaukams ir kitoms kūno dalims. O šis pyragas turi kokoso savyje tiek, kiek aš turiu savyje celiulito, t. y. turiu aš jo, jį galima tam tikram apšvietime matyti, tam tikru kampu man susilietus net ir apčiuopti, bet jis sudaro gal kokią 1/100 mano kūno sudėties, taip kad dėjau aš ant jo, konkrečiai šį pyragą aš padėjau ant tavęs, celiulite!

Kai mes su sese kepėm šį pyragą, tai šiek tiek apsikvailinom. Recepto originale tešlą kepa akylai, bet aš sugalvojau, kad geriau kepti ją aklai, nes lygtais prisiminiau, kad esu darius panašaus tipo pyragų ir jų tešlą aklai kepdavau. Viską ten mes jau padarėm, o taip pat ir aukštus kraštus labai, ir kai pyragą įdėjom kepti, už kokių penkių minučių jo kraštai nusviro tiesiai ant skaldytų žirnių, kuriuos aš naudojau kaip svorius, aklai kepdama. Aš specialiai nesakysiu, kas tas aklas kepimas, nes gal čia yra tokių, kurie nesupranta. Tegul tokie žmonės bijo virtuvės, paieškos sistemų ir toliau. Tai štai kokia juokinga situacija įvyko privertusi mus atsitraukti kepimo eigoje nuo prietaisų turinčių internetą ir pakrizenti ne vien emoticonais, o ir tikru juoku.

Kadangi katinas jau vis deda savo leteną ant mano rankos, norėdamas pasakyti "Baik taipint, geriau paglostyk man pilvą + žmonija tarnauja katinams", norėčiau eiti prie galo, bet dar prieš galą reikia receptą parašyti. Tai 26 cm (bet gal ir 24 cm, dabar tiksliai nepamenu, nors nusišauk, bet kas tie pora cm, svarbu kad jie ne ant liemens!) formai (beje, apie formą - aš tai neturiu tokios, kokias naudoja tokiems pyragams Amerikėj, bet turiu tą paprastą nusegamu šonu, tai jinai tinka, tik kraštas tada būna lygus) reikės:

tešlai: 165 g grūdų dulkių

106 g sviesto iš Provanso karvių pieno

1 su puspuse (tingiu aiškint, ką tai reiškia) v. š. cukraus

pusės a. š. druskos

Geriau paaiškinsiu, kaip daryt tešlą, nes kol jinai apžlibinta kepa, galima ir kremą pasidaryt.

Tai ėmam miltus, cukrų, druską ir sumaišom. Tada į tai pirštais įtrinam sviestą, kad gautųsi trupiniai nei dideli, nei maži (čia kaip gimiau nei per anksti, nei per vėlai - užuomina norint suprasti, kokio dydžio trupiniai reikalingi. Norėjau pasakyti, kad "Kam skambina varpai? Jie skambina tau", tai va, supraskit pagal šias užuominas apie trupinius). Aišku, visą procesą galima padaryti virtuviniame kombaine, kurį turi visi normalūs žmonės prie bapkių. Kai gaunasi trupiniai, reikia įdėti tiek šalto vandens, kad tešlą galima būtų gražiai suminkyt į gumulą, o tą gumulą padėt į šaldytuvą pusvalandžiui mažiausiai.

Kremas: 365 ml pieno iš Provanso karvių pieno

115 g riebios grietinėlės (tinka ir iš parduotuvės)

50 g grūdų dulkių

100 g cukraus

2 dideli ekologiški kiaušai

puodelis (apie 70-75 g) džiovinto kokoso pleiskanų

dulkė druskos

dulkė vanilinio cukraus

dulkė (iš tikrųjų 1 su puse a. š.) želatinos iš karvių ir kiaulių kažkokių dalių, dėl to jos negali naudot vegetarai

Reik mini bliūdelyje su šakute sumaišyt kiaušus, cukrus, druską ir želatiną, o mini puode užvirint pieną su grietinėle. Kai puodo turinys pradeda minimaliai burbuliuoti, reik po truputį su plokščiąja šluotele įplakti miltus, dėl to jums reikės virtuvės pagalbininko (galite jau dabar įdėti darbo skelbimą kur nors). Kai miltai jau inkorporuoti, reik 2 minutes maišyt pastoviai ir tipo tiesiog maišyt nemąstant per daugiausiai, kas iš to. Tada reik supilt mini bliūdelio turinį į mini puodo turinį irgi pastoviai maišant ir dar pastoviai dvi minutes viską maišyt, nes gali susidaryt gumulų, kurie parodytų, kad ši virtuvė yra apsileidusi, viskas vyksta šlep tep. Kaip praeina tos 2 minutės, galima išjungt ugnį ir įdėt kokoso pleiskanas į vidų ir išmaišyt. Jeigu kažkas iš jūsų giminės, artimųjų ir draugų paragavęs šio pyrago sakys "Tai tipo čia a la Rafaelo pyragas, aniaaa?", tai jūs vožtelkit tokiam į marmūzę, nes aš nekenčiu žmonių, kuriems kas nors su kokosais tai iš karto rafaelo, nes jie yra siaurapročiai. Štai ir išliejau savo pyktį, man tikrai palengvėjo.

Leiskit kremui vėsti ir eikit aklai kepti pagrindo.

Tešlos gumulą iškočiokit ir įtieskit į kepimo formą, sutvarkykit kraštus, kad būtų jie vienodo aukščio ir tolygu būtų viskas, arba praleiskit šį žingsnį dėl dviejų priežasčių:

1. Jums horoskopas parašė, kad šiandien "leiskitės į avantiūras, kas bus tas"

2. Jūs iš tų žmonių, kurie turi įlipt į šūdą, kad žinotų, kad tai šūdas, kitaip sakant, jūs empirikas.

Tada imkit kepimo popieriaus, uždėkit jį ant tešlos, priberkit kažko sunkoko ir orkaitės karštyje nesudegančio - skaldytų žirnių, pupų, ryžių (bėdžių variantai), akmenukų (Demosteno variantas), variokų (jeigu atliko jums jų nuo viduramžių), marmuro rutuliukų (turčių variantas). Tada kepkit ant 180 laipsnių 20 minučių aklai, o po to išimkit kepimo popierių su svoriais ir kepkit dar penkias minutes.

Tada leiskit tešlai pačilinti.

Kai tešla jau pravėsus, į ją reik supilt kokoso kremą (tiksliau būtų sakyti - su šaukštu sukrėsti, nes nuo želatinos jis bus stangrus), tada pyragą reikia šaltai laikyti, galima ir per naktį, bet galima ir porą valandų, bet galima ir keturias valandas.

Šio pyrago stiukas - plakta grietinėlė. Reikės:

345 ml riebios grietinėlės

2 v. š. cukraus

dulkės vanilinio cukraus

grietinėlės standiklio

Gal jau neaiškinsiu, kaip išplakti plaktą grietinėlę, nes mes juk homo sapiens.

Grietinėlę reik ant pyrago kaip nors uždėt, tai mes su sese tiesiog išraitėm gyvenimo spiralę. Dar ant viršaus galima pabarstyti skrudintų kokosų. Ačiū Dievui, baigiau rašyt šitą receptą ir dabar visą naktį galėsiu glostyt katiną. Miau

[plaktukai]

Chana masala

Ar žinojote, kad chana masala jau išnykusios bengalų tautos kalba reiškia "Sveikiname jus su naujais metais ir linkime, kad išsipildytų jūsų visos svajonės be finansinių nuostolių!"? Aišku, kad nežinojote, nes čia melas dėl kelių dalykų: 

1. Bengalų tauta nėra išnykusi.

2. Svajonių išsipildymas be finansinių nuostolių neįmanomas. Tai puikiai iliustruoja dar neišnykusios tautos (tik nžn, kokios) patarlė "Kaip tepsi, taip važiuosi". Dažnai gyvenime po to atsigręžiame atgal ir gailimės, kad per mažai tepėm. Čia dėl to, kad žmonės nuo seno gėdijasi lubrikantų.

Bet vistiek sveikinu mylimus skaitytojus ir lūzerius mano heiterius su naujais metais. Man šie metai tipo bus karjeros metai, linkiu, kad ir jums jie būtų bent per nago juodymą tokie geri!

Šiaip drįsčiau pastebėti, ir jau savo Feisbuke minėjau, kad maistas, kurį sau gaminu, užneša į vėmalus dėl konsistencijos, kartais ir dėl spalvų, išskyrus virtus kiaušinius, bet net ir juos aš mėgstu skystai virt, kad trynys išbėgtų. Ar aš senstu? Ar mano smegenys (jeigu jas turiu) galvoja "kam kramtyt, jeigu galima ryt"? Ar mano dantys jau tapo semi-rudimentais? Ar aš jau tapau vice versa Benjaminu Buttonu?

Receptui reiks:

vieno svogūno, smulkiai supjaustyto (dabar paaiškinsiu, kaip išsirinkt svogūno dydį, nes netinka nei vidutinis dydis, nes bus per mažai, ir netinka didelis dydis, nes bus per daug: įsivaizduokit, kad rytoj apokalipsės diena ir angelas Gabrielius jums atskleis šokiruojantį faktą apie Dievą, tik jeigu jūs atsinešite svogūną*... Ne, nelabai toks variantas. Įsivaizduokit iš naujo: kad rytoj apokalipsės diena ir visi mirs, išskyrus tuos, kurie turės po svogūną, taigi imkite tokį svogūno dydį, kurio jums užtektų iškęsti apokalipsės dienai, jeigu netyčia reiktų jį valgyti, bet kad nereiktų jo apgriaužus išmesti (nes tai jau būtų žingsnis į ekologinę apokalipsę), nes juk kitą dieną po apokalipsės jūs toliau gyvensit, nes juk turėjot svogūną)

ištrėkštų kokių keturių česnako skiltelių

imbiero gabaliuko, kaip pusė nykščio, smulkiai pakapoto arba patarkuoto

konservuotų pomidorų skardinės (nepataupykit ant pomidorų, nes pigiausių skonis būna tikrai apgailėtinas)

konservuotų avinžirnių skardinės, vandenį iš jos reik nupilt

2 a. š. paprikos

2 a. š. maltos kalendros

1 a. š. kumino

1/4 a. š. maltos aštrios paprikos

citrinos

Mano svajonė būtų, kad gaminant nereiktų nei piršto pajudint. Deja, tai svajonė, kuri niekada neišsipildys. Todėl pajudinkit kurį nors pirštą (įdomu, kuris aš būčiau pirštas pagal charakterį. Norėčiau būt didysis, nes jis ant visko padėjęs, bet turbūt būčiau smilius aka smaližius) ir padėkit petelnę ant duxovkės. Šliūkštelkit aliejaus, kuris neturi skonio (netinka alyvuogių), kai jis įkais, meskit į keptuvę svogūną, česnakus ir imbierą ir kepkit kokias 7 minutes. Ugnį pasirinkite vidutinę. Kai praeina šis laikas, kurio niekada neatsuksi atgal, meskit visus prieskonius ant keptų svogūnų ir dar kepkit viską kokią minutę su puse, nes prieskonių negalima prisvilinti (patikėkit, aš buvau prisvilinus. Aš net blakstienas sau buvau nusisvilinus. Ir dar man draugė su cigarete per diskaną buvo nudeginus žandą). Tada berkit avinžirnius, pilkit pomidorus su visu skysčiu ir supilkit kokias 3/4 pomidorų skardinės vandens. Čia labai ekologiška, nes tuo pačiu išplauni iš skarbonkės pomidorų likučius. Viską reik troškint kokias 10 minučių, kol sutirštėja. Kai gatava, aš ant viršaus spaudžiu citrinos sulčių ir viską permaišau, tada valgau ir didžiuojuosi, kad mes, lietuviai, esam indoeuropiečiai. 90% atvejų valgau su ryžiais, kitais atvejais - su šviežia duona, o šį kartą, savo išėjimo iš darbo proga, pasitiekiau dar ir su špinatais, kad man labai patiko.

* Čia gali tūlam pasirodyt, kad aš šaipausi iš Dievo ir jo slėpinių. Gal ir šaipausi, bet aš esu labai tikinti ir gerai sutariu su Dievu, o Biblija yra mano mėgstamiausia knyga.

[plaktukai]

Obuolių pyragas #2

Šitą pyragą iškepiau seneliui gimtadienio proga. Kepimas vyko ant smūgio ekspromtu (nemanot šiaip kad "Ant smūgio ekspromtas" skamba kaip taksi firmos pavadinimas? Arba spuogų laikų aka devyniasdešimtųjų Pop Art grupių pavadinimas - juk buvo labai populiarūs tarptautiniai žodžiai, kurie ne šiaip ten kokie prikolai, o konkretūs fizikiniai, matematiniai, rimti terminai - "Dinamika", "Hiperbolė" (šiek tiek iškrenta iš konteksto, bet tikrai skamba kiečiau nei "Antis"), "Ekspresas", "Prologas", "Domino", "Solidija" (wtf), "Impostor" (???) ir aišku mano visų laikų mėgstamiausia KVINT'M (svajonių vaikinai konkrečiai)). Greitai reikėjo suktis todėl, kad aš iki tol tingėjau ir per daug varčiausi pataliukuose, bet po to susigėdau, nes pagalvojau, negi seneliui, kuris panašus į Maiklą Daglasą (tik be gerklės vėžio), peraugus anūkė su gimtadienium net pyrago neiškeps. Išvada: pyragas tinka, kai ieškot ko nors ekspromtu, kas būtų greita, bet tuo pačiu ir puošniai atrodytų, t. y. sukeltų įspūdį, kad prie jo buvo ilgai dirbta. Ir kaip visada nepamirškite mano blogo taisyklės - don't judge the pie by its pictures (because they're awful). Thanks

Dar man labai gėda, nes šio pyrago išliko tik viena foto, čia todėl, kad kai aš siunčiau kitą, tik gabaliuko foto iš mobylkės sau į ymeilą kompe, per greitai ją ištryniau (kaip Monika iš "Draugų"), dėl to į ymeilą gavau tik tuščią attachment'ą. Bet iš foto matote, kad pyragas atrodo puošniai, nes jis apvalus (labai didžiuojuosi šia išvada). Taip pat atsiprašau už klecką ant staltiesės, bet koks balius be klecko ant baltos staltiesės (nebent Monikos iš "Draugų" balius).

Kadangi neišliko foto, o pyragas jau prieš savaitę išėjo atsiprašant pro antrą galą, iš dulkės į dulkę pavirto (jeigu jūs nusiteikę kreacionistiškai, o ne darvinistiškai, jums turbūt patiks labiau dulkės sulyginimas), tai daugiau apie jį nerašysiu daug, nes dabar skaitau knygą apie vaizdinį posūkį, kurios pagr. mintį sutrumpinus galima sakyt, kad žmonės nori matyt vaizdus, o ne skaityt žodžius.

Recepto originalas čia (ten dar yra fainų foto iš kažkokio amerikiečių žiburėlio). Aš visus produktus suskaičiavau ant 26 cm skersmens formos, ir apsidūchinau, nes jau recepto originale forma buvo panaudota 25 cm skersmens. Bet su mano kiekiais jūs gausit tikrai solidų pyragą su išraiškingų trupinių sluoksniu ir stangria tešla (kokios mano šlaunys vis dar NĖRA). Nuo vieno gabaliuko šiek tiek sutrinka kvėpavimas, bet nebijokit, nenumirsit (arba iki vestuvių užgis).

Pirma reik pasidaryt trupinius. Nes tada juos galima sau tiesiog turėt bliūde. Trupiniams reiks:

120 g miltų

136 g rudo cukraus

2 a. š. cinamono (ar žinojote, kad cinamono negalima valgyti, nes kažkaip jis tiesiog nesivalgo. Pažiūrėkit jūtube)

105 g šalto sviesto

3/4 puodelio bilenkokių riešutų (gal tik ne sėmkių) - pakapotų maloniai tarp dantų traškančiais gabaliukais

Sumaišom pirmus tris, tada sumetam gabaliukais supjaustytą sviestą, su pirštais padarom maždaug vienodus trupinius, suberiam riešutus ir įdedam į šaldytuvą. Viskas čia.

Bet pyragui tai dar ne viskas! Antrame veiksme reik pasiruoš obuolius. Aš ėmiau šiaip obuolių iš akies (pas mus iš sodo jie šiek tiek mažiukai, tai sunaudojau 6 tokius). Drąsiai imkit bent 10 tokių, kad obuolių sluoksnis būtų maloniai drėgnas ir tikrai jaustųsi pyrage. Kalbu apie tokio dydžio mažiukus, kokie pardėse būna tiesiog pavadinti lietuviškais obuoliais po 2 Lt/kg ar kažkas panašaus.

Be obuolių dar reiks:

273 g rudosios druskos

71 g ištirpinto sviesto (labai svarbus tas vienas gramas, nes jis neša laimę)

2,5 a. š. cinamono

vieno apelsino sultys

pusė a. š. cukraus

Obuolius supjaustyt plonom skiltelėm (nereikia lupt), ir sumaišyt su viskuo kitu. Patartina druskos ir cukraus kiekius apkeist vietom, nes aš pajuokavau ten (kaip ir daug kur kitur gyvenime).

Finalinėje dalyje reik pasidaryt tešlą. Jai reiks viską daryt taip:

248 g cukraus

to pačio išspausto apelsino nutarkuota žievelė (šiaip rekomenduoju iš pradžių nutarkuot, o po to spaust sultis (na, arba galit spaust sūrį, jeigu tai geriau mokat))

Cukrų pirštais trinam su žievele. Fainas jausmas, kaip cukrus vis labiau drėksta nuo žievelės.

3 eko kiaušai

Po vieną juos sumušam į cukrų ir tiesiog minimaliai pamaišom su šluotele. Bet aš, berods, traukiau mikserį. Tai galit ir su mikseriu.

Atskiram bliūde tiesiog sumaišom:

317 g miltų

3 kaupini a. š. kepimo miltukų

3/4 a. š. druskos

Šiek tiek miltų įberiam į kiaušų miksą. Tada imam:

350 g pieno

Šiek tiek jo pilam į tešlą ir toliau plakam su mikseriu. Vėl dedam miltų, tada vėl pieno, kol visi susideda į tešlą. Užbaigiam su miltais ir ejakuliacija. Labai atsiprašau, bet aš nežinau kas man darosi. Nereik permaišyt, tiesiog kad viskas įsikorporuotų. Patys pajauskit, kai jau sausi produktai bus patogioje pozoje su šlapiais.

Imam formą (tą su nusegamu šonu). Įtiesiam kepimo popieriaus, sudedam tešlą, ant jos obuolius, ant jų trupinius. Kepam ant 180 laipsnių, rašo, kad 1 val. 15 min., bet aš kepiau valandą su puse. Patarčiau patiems reguliuotis kepimo procesą, kaip ir šiaip gyvenimą.

P. S. obuolių pyragas #1 čia. O mano feisbuko gerbėjai renkasi čia!

[plaktukai]

Dešros69

Šį lengvą patiekalą norėčiau skirti savo interneto pasvordui, kuris vadinasi "desros69". Keisčiausia, kad net ne aš jį sugalvojau ir tai patvirtina vieną iš XXI a. hipotezių, kad 69% populiacijos savo pasvorde panaudoja skaičių 69.

Šitą patiekalą skiriu visiems, kurie nori vakarienei mėsos, o po to sekso. Lengvai viskas pasidaro (jeigu nesugalvojat kimšti savo nuosavų dešrų), nereik milijono indų plauti (maksimum du), skanu, gerai užkemša skrandį, taigi meilės žaidimus (kad ir tą patį 69) galima panaudoti riebalams sudeginti. Aišku, kad receptą aš radau BBC Good Food (kur daugiau).

Jeigu atvirai, tai prieš tai gyvenime nesu gaminus tokių dešrų ir net negalvojau, kad jų būna pirkt. Esu gaminus tik medžioklines, bet kartais tiesiog valgau jas žalias, kai tingiu gamint. Nuėjau į Rimi, ir buvau maloniai nustebinta, kai vitrinoje pamačiau "Ispaniškas kiaulienos dešreles", kurios čia tiko ne tik dėl to, kad iš kiaulienos, bet iš šiaip iš koncepto (nors pagal BBC pavadinimą turėjo būt prancūziškos). Kaip matote, dešros yra tikrai galingos (atsiprašau, bet man jas norisi palygint su šūdais kažkodėl, gal dėl to, kad mėsa, sukišta į žarnas primena peristaltikos procesus, arba kitaip sakant "pro vieną žarną įeina, pro kitą išeina"), dėl to keturių dešrų užtenka pilnai dviejų paršų vakarienei.

Ką reik nusipirkt:

dešrų

Ką reik panaudot iš tamsaus kambarėlio:

alyvuogių aliejaus

skarbonkę konservuotų pomidorų (aš tai perku jau iškart sukapotus, kad nereiktų man savo manikiūro su Swarowski deimantais gadint)

prieskonių pagal charakterį

Ką reikia panaudot iš derliaus šventės:

bulvių (iš akies)

svogūną, vidutinišką, perpjautą kaip snaigė (tipo per pusę ketvirtuoju laipsniu)

3 cukinijų, supjaustytų, kad patogu būtų į burną įsidėt

ištrėkšto vampyrų priešnuodžio (iš akies aka kuo daugiau tuo geriau)

paprikos (supjaustytos nelabai stengiantis bilenkaip)

Gaminimas, kaip ir daugelio mano perkopijuotų patiekalų, pasižymi elementarumu, primityvumu ir minimalistine estetika.

Svogūną, cukinijas, bulves ir papriką sumetam į skardą bilenkaip, užliejam aliejaus ant viršaus bilenkiek, priberiam bilenkokių prieskonių* ir kepam ant bilenkokio karščio orkaitėj 20 minučių. Iš tikrųjų reik kept ant 220 laipsnių.

Po dešimties minučių patikrinam ir pamatom, kad bulvės nelabai kepa. Pasigailim, kad viską darėm atgrubnagiškai ir bulves gražiai sustumiam į vieną šoną (žr. foto), kepam toliau.

Kad ir kaip norėtųsi kažką maloniau veikti, nei kepti dešras, kol kepa daržovės, vistiek reiks jas kepti. Dėl to keptuvėj apkepinam jas iš abiejų pusių, kad biški paruduotų, tai užtrunka penkias min., per kurias galima panaršyti iPad'ą ir gauti riebalų fejerverką iš keptuvės į akį.

Kai praeina dvim min., ant daržovių reik sudėt pomidorus, vampyrų priešnuodžius, gerai viską išmaišyt, dar pabert prieskonių ir sudėt dešras ant viršaus. Bulves praignoruojam ir kepam toliau dvim min. Kai praeina šis laikas, valgom ir čepsim.

* Norėčiau padaryti išnašą apie prieskonius pagal charakterį. Dažniausiai prieskoniai beriami vadovaujantis common sense, bet kartais galima leisti sau paimprovizuoti. Rinkitės prieskonius pagal charakterį!

Juodi pipirai - jūs nuobodus konservatorius, kuris mėgsta visiems priminti, kad makaronus reik virt al dente (nes tipo taip daro Italijoj). Jūsų svajonių šalis Provansas ir man nuo jūsų bloga.

Bazilikas - jūs mėmė, nes galvojat, kad bazilikas prie visko tinka, bet juodai suknelei apsirengt daug smegenų nereik.

Paprika - jūs galvojat, kad jūs fainas, bet po jūsų spalvinga išvaizda slepiasi vidutinybė.

Čili dribsniai, Kajeno pipirai, šiaip kas nors aštraus - jūs čiut nesveiko proto. Deja, tai nereiškia, kad jūs turite genijaus gyslelę. Labiau tai būtų besmegenio gyslelė.

Kitokia džiovinta žolelė negu bazilikas (oreganas, čiobrelis, rozmarinas) - jūs galvojate, kad esate visa galva viršesnis ir išmanot kažkokią intelektinę sritį, bet pamiršot pažiūrėt į veidrodį.

Druska - jūs tikra žemės druska (ar kaip ten sako)! Kitaip sakant, nuobodybė.

Kuminas, ciberžolė, cinamonas ar dar kažkoks prieskonis, kuris čia absoliučiai netinka į kontekstą - jūs kvailys ne tik virtuvėje, bet turbūt ir gyvenime apskritai.

Labai atsiprašau, jeigu kas nors įsižeidė. Visiškai nesupratusiems norėčiau pabrėžti, kad visų pirma aš nekalta, o visų antra prie šių dešrų tinka visi išvardyti prieskoniai, išskyrus tuos, kurie parodo, kad jūs kvailys.

[plaktukai]

Pirum crustum simplex

Pavadinimas reiškia "paprastas kriaušių pyragas", nes rudenį padaugėja vaisių iš TOP užknisančiausių vaisių trejetuko: obuolių ir kriaušių (koks trečioj vietoj vaisius, dar neapsisprendžiau, reiktų apklausti gyventojus). Šitas pyragas tinka ir su obuoliais būti vienumoje, bet kriaušės dažnai nepelnytai nustumiamos į periferiją (o gal reiktų sakyti pearriferiją). Apie kriaušes sakoma, kad karalius Saulė mėgdavo jomis puošti savo barokinius interjerus. Čia meluoju, nors man kriaušė toks grynai brandžiojo baroko vaisius - figūringa, banguojanti, saldi, bet tas saldumas dar harmoningas. Jeigu mokėčiau naudotis Photoshop'u ne traktoristo lygyje, pridaryčiau juokų (kurie tik man juokingi būtų), kur barokinėj tapyboj personažus pakeičia visaip virstančios ir riedančios kriaušės. Pažiūrėkit, pvz., Rubenso "Leukipo dukterų išprievartavimas" ir įsivaizduokit kriaušes. Man tai jau iškart juokas ėma.

Šitas kriaušių pyragas yra lieknas kaip delninukė. Čia dėl to, kad kriaušių įeina daug, o tešlos nėra tiek jau daug, todėl vaisiai tiesiog trykšta burnoje. Tiems, kad mėgsta nesirūpinti kūno linijomis ir vis dar gyvena baroko laikais bei guodžiasi posakiu, kad "vyrai ne šunys, ant kaulų nepuola", rekomenduoju padvigubinti ingredientus tešlai (šis patarimas tinka ir norintiems storesnio ir iškilesnio pyrago). Receptą radau savo mylimiausiame BBC Good Food (vos neparašiau BBD), tik mano forma buvo didesnė, dėl to mano kiekiai didesni (naudojau 26 cm skersmens formą). Pyrago sunkumo lygį įvertinčiau 1 (įveiks net virtuvėje besijaučiantys kaip ant ledo). Realiai jam net mikseris nebūtinas, o tai jau kaip ir leistų įtraukti receptą į cool kategoriją, bet tingiu, kaip tikras baroko žmogus. Taigi, po šito pyrago gali būt nors ir tvanas.

Kriaušes ir tešlą ruošiam atskirai. Kriaušėms reiks:

600 g kriaušių (labai man buvo liūdna, kai sužinojau kad tiek sveria dvi galingos kriaušės. Liūdna buvo ir kriaušėms, nes jos liko pūti ir gal net supuvo (nžn, nes nebuvau namie po to) kaip ir baroko žmonės nuo sifilio nupuvo ir juos išgraužė utėlės*)

pusės didelės citrinos sulčių (kitos pusės sultis galima sušvirkšt priešui į akį, karalius Saulė tikrai taip padarytų, nes jam px, kas bus rytoj)

citrinos žievelės patarkuotos

Instrukcijos: viską sumaišyt auksiniam bliūde ir padėt, iki kol reiks sumest į tešlą.

Tešlai reiks:

100 g miltų (arba galit dėt šiek tiek daugiau, jeigu jūsų kriaušės sultingos labai)

druskos čiut čiut (čia senovės eskimų matavimo vienetas toks)

2 dideli kaupini šaukšteliai kepimo miltelių

97 g cukraus (specialiai nedėjau šimto, nes užgraužtų sąžinė, kad cukraus tiek pat, kiek miltų)

3 kiaušinių

65 g patižusio sviesto (iš Prancūzijos lygumų arba iš Maksimos)

nebūtinai - pyrago prieskonių (radau besivoliojančius, tai ir įdėjau. Jei atvirai, aš buvau prieskonių mišinių skeptikė, bet šitie pridavė tokio neblogo pikantiškumo. Dar įdėjau tarkuoto muskato - bandžiau tipo improvizuot ir kažką paderint)

Pirmus keturis dalykus reik bliūde minimaliai sumaišyt, tada visa tai sumaišyt su kiaušais ir sviestu. Kaip minėjau, eitų ir su ranka čia viską padaryt. Aš dariau su mikseriu (pasikartosiu - esu baroko žmogus, man patinka pasilengvinti darbą). Galit pridėt prieskonių, jei naudojat. Tada reik sudėt kriaušes, dar minimaliai pamaišyt ir sudėt tešlą į formą. Kept reik ant 180 laipsnių kažkur apie valandą (minimum 50 minučių, nebent jūs kepat reaktyvinėj orkaitėj). 

Pyragą aš pirmą kartą apibarsčiau su pudra, ją trindama per sietelį ir teko pripažinti, kad toks efektas tolygios pudros tikrai efektingas. Tik po to užkniso, nes dar reikėjo plaut ir sietelį prie viso bendro kinio (tikiuosi, žinote, ką reiškia "kinis").

Valgiau su sausainių skonio ledais. Maksimoj jie buvo ant išpardavimo po 2,99 Lt.

* čia galiu ir vėl net nepajutus primeluot - žinau, kad baroke nelabai švaru buvo ir perukuose užsiveisdavo pelės, bet gali būt, kad sifilis išpopuliarėjo (aišku, jis turbūt nenorėjo išpopuliarėti) labiau apšvietos amžiuj? Laukiu habilituotų istorikų komentarų, kaip ten baroke su sekso reikalais buvo

[plaktukai]

Cool lęšių sriuba nr. 2

Cool receptai neatsiejami nuo rudens, nes rudeniniai rūbai brangesni negu vasariniai, tai vien steikais gyvas nebūsi. Iš kitos pusės tai puikus metas susišildyt save ir savo antrąją pusę namie virta sriuba, sėdint ant palangės ir žvelgiant pro senovišką langą į Užupio peizažą. Bet tik ne man, nes aš net negyvenu su antrąja puse ir šitą sriubą valgiau žiūrėdama į kompą ir galvodama, kad vieninteliai džinsai, kuriuos turiu, yra praplyšę per klyną (ir lyg specialiai užsmirsta kažkokiu šlapimu). Nekenčiu romantikos, o ruduo - šlykščiausias sezonas, jis gali patikt nebent mergoms trumpais plaukais ir visokioms mimozoms iš charakterio.

Grįžtant prie sriubos, aš jos receptą radau čia. Ruduo šiaip geras metas įvairioms sriuboms virinėti. Beveik net ir pas didžiausius varguolius mėtosi kokių nors daržovių, o cukinijas dažnai vaikai naudoja vietoj kamuolių. Bet cukinijas aš mėgstu ne per labiausiai, man jos per daug neutralios (fizikoje man visada labiausiai patikdavo elektronai). Šita sriuba dar ir tuo gera, kad nedrasko ir taip kiauros studento Vero Moda džinsų kišenės. Protingai prasisukusiems šiai sriubai pasigaminti nereiks nusipirkti nieko (nebent papildomų saldumynų). Man dar labai pasisekė, kadangi aš turėjau namie neatidarytą dovaną iš Brazilijos, kurią pagaliau pritaikiau - konservuotus malagueta čili pipirus. Jie maži kaip mano džiaugsmas rudenį, bet jau nuo dviejų mano gerklė degė ir antakiai liepsnojo. Bet man pirmą kartą tas karštis patiko (net wikipedijoj šitų pipirų aprašymo nuotraukoje parodytas paukštis-drakonas, juos valgantis - tai ką, ar aš silpnesnė už paukštį?).

Karoče, puodeli, virk! Trims mažesniems nei vidutiniams dubenėliams tirštos sriubos (su duona valgant, tokios porcijos užtenka) reiks:

stiklinės raudonų lęšių (nors jie tiek raudoni, kiek nubučiuotas kurvos lūpdažis išaušus rytui)

vieno mažutėlio bilenkaip susmulkinto svogūno (bet ne tulpės. Juokinga būtų, nes mačiau, kad pardėse gėlių svogūnėlius pardavinėja visai netoli daržovių)

čili pipirų, manau vieno arba dviejų, irgi susmulkintų (jūs naudokit tuos šūdinus klasikinius, nes vistiek negausit tokių egzotiškų, kaip aš, cha cha!)

pusės litro (šiaip iš akies) daržovių sultinio (aš naudojau ekologišką, be be be)

dviejų bilenkaip supjaustytų pomidorų be žievės

dviejų mėsingų ištrėkštų česnako skiltelių

2 v. š. pomidorų pastos

citrinos sulčių iš citrinos akies

baziliko 

druskos, pipirų - ATSARGIAI, TAI MELAS! Aš jų nedėjau, nes man sriuba gavosi ir taip gero skonio nuo pastos ir pipirų. Bet jeigu aš šokčiau nuo stogo, tai negi ir jūs šoktumėt?

Dabar virimo procesą užrašysiu tokia kodine seka:

puodas > aliejus* > svogūnas > 3-4 min. > čili pipirai > 1 min. > pomidorai, lęšiai, sultinys** > 10 min. > vampyrų priešnuodis, pom. pasta, citrinos sultys*** > 10-15 min. > bazilikas > blenderis > pilvas > kompas > sąskaitos patikrinimas > liūdesiukas

Tikiuosi, supratot, nes jeigu ne - jūs per durni net ir sriubai virti!

* - aliejų galima naudoti bilenkokį, leidžiu

** - man puslitreko sultinio nepakako, dėl to aš pridėjau dar tris stiklines vandens ir sriuba išėjo kaip man pasiūta sriubų siuvykloje

*** - citrinos sultis aš spaudžiau į puodą tiesiai iš citrinos, tai tiksliai nepasakysiu, kiek ten buvo

P. S. mano blogui šiandien suėjo trys metai! Kadangi aš materialistė, geriausia dovana man būtų, jeigu jūs eitumėt ir palaikintumėt mano feisbuką! Nes aš ten dažniau spangstu negu bloge, o gal ir kai sueis penki metai šiam blogui, įdėsiu savo nuogos nuotrauką!

[plaktukai]

Pirmasis mano gyvenime agrastų pyragas

Agrastai yra kažkokia floros anomalija, panašiai kaip Australijos fauna, kuri labiau kilo iš Marso, nei iš Veneros ar Žemės planetos. Daug kam agrastai turbūt išvis yra gamtos rudimentas (man asmeniškai tai labiau būtų serbentai negu agrastai). Jaunimas šiais laikais tikrai abejingai praeis pro agrastų krūmą, o praeidami tie, kurie turės protelio atpažinti, kad čia agrastų krūmas, sakys "Agrastai pederastai" ir spirs į krūmą. Jie bus amžiams prakeikti vadinamuoju agrasto kerštu, kuris atsirado viduramžiais: veidas praėjus trims pilnatims po spyrio pradės dengtis pūkeliu, o vietoj barzdos ims dygti spygliai. Tokį prakeikimą gali nuimti tik pyrago su agrastais iškepimas ir suvalgymas lygiai vidurdienį liepos 3 dieną, o po to reik pabučiuot rūpūžę. Dar norėčiau paminėti, kad XIX a. Emigrantų šalyje agrastų krūmu būdavo vadinami kūšio plaukai. Tai tiek įdomiųjų faktų apie šias uogas, kurių krūmas turėjo laimės išdygti mūsų kieme. Aš rūpestingai jį apskabiau (apsiginklavus geltonomis kaip anties snapas pirštinėmis, nes agrastai yra penktas pagal populiarumą vaiskrūmis, ant kurio mėgsta daržo vorai patupėti) ir kai tą dariau, man per džinsus įgėlė uodas. Kadangi yra sakoma, kad "jei beagrastaujant jums įgelia uodas, bus lietaus ir nelaimių", bėgau greit į namus ir iškepiau pyragą. Visi lapnojo ir sakė, kad skanu, išskyrus mažiausius vaikus, jiems per rūgštu - bet jų maisto sensoriai sugadinti.

Pradėsiu gal nuo tešlos. Šiaip virtuvėje man sekasi gerai, bet kai reikia kočiot tešlą, pasireiškia nervų priepuoliai promaišiais su depresija ir didybės manija. Linkiu, kad jums taip nebūtų.

Aš naudoju 26 cm formą su atsiskiriančiu dugnu. Deja, neturiu kol kas formos tartaletei, kaip ir neturiu daug ko kito, o to, ką turiu, nevertinu! 

Tešlos receptas čia. Jai reikės:

206 g grūdų dulkių

druskos iš akies arba iš Himalajų (šiaip čia juokas su ta Himalajų druska)

91 g sviesto, sugabaliukinto

vandens minimum 3 v. š., o po to iš akies (arba iš Himalajų)

Lengviausia viską būtų padaryti su kombainu (ar kaip ten jis vadinasi), bet, kaip minėjau įžangoje, man įgėlė uodas ir tai agrasto nelaimė išsipildė - kai ėmiau kombainą iš spintos, jo rankena nulūžo ir spyruoklė kažkokia iškrito. Dėl to man reikėjo viską daryti rankomis (mintyse visąlaik sau kartojau "Viskas tik dėl viduramžių").

Reikia tiesiog bliūde trinti miltus, druską ir sviestą pirštų galiukais, kol susidaro trupiniai ir nebelieka sviesto gabalų. Po to vandens reik tiek, kad tešlą galima būtų sulipinti į gumulą gražiai. Aišku, viską darant reik skubėt, nes kai sviestas pradeda tirpt, tai gero nelauk. Kai tešlą suvoliojama į gumulą, reikia ją apvynioti plėvele ir tiesiog laikyt šaltai: šaldytuve arba galit įsidėt vietoj savo širdies, jeigu jūs beširdis ir nejausmingas.

Laikom kokias dvidešimt minučių, per kurias galima nusiplaut agrastus ir nuskabyt jų galiukus ir šakneles visokias.

Dabar šlykščiausia dalis - tešlos iškočiojimas. Paliksiu jums patiems su tuo tvarkytis. Kai tešlą iškočiojot, ją reik įkloti į formą ir gražiai aptrumpinti kraštus, kad jie būtų vienodo aukščio, o jeigu lieka tešlos atraižų, siūlau suvalgyt, nes užaugs didesni papai. Tada ant tešlos dedamas kepimo popierius, o ant jo - aklo kepimo aksesuarai: pupos, žirniai, variokai. Aš naudojau žirnius ir buvau kreivai nužiūrėta namiškių. Kepam ant 200 laipsnių 15 minučių, po to nuimam pabarstus ir kepam dar 5 minutes. Galima tešlos padą pabadyti šakute, kad neiškiltų pūslių.

Dabar įdaras (nukopijuotas iš čia):

2 ekologiški kiaušai

330 g agrastų, apdorotų (t. y. nuskabyti jų ūsai ir barzdos, bet gal tai ir nebūtina. Tiesiog aš pedantė ir nenorėjau, kad visokios ašakos draskytų gerklę bevalgant)

226 ml grietinėlės

96 g cukraus (iš tiesų šis receptas puikus, nes cukraus labai mažai reik)

cukraus pudros ant viršaus pabarstymui

Ant aklai iškepusios tešlos suberiami agrastai ir užpilamas mišinys iš grietinėlės, cukraus ir kiaušinių (aš net mikserio nenaudojau jam išplakti, naudojau lygtais šluotelę. O gal ir burtų lazdelę, sorry, nepamenu). Čia viskas. Reik kept apie 40 minučių, bet šiaip iš akies. 

Viršų galima pabarstyti cukraus pudra.

Man liūdna, kad jau greit baigsis vasaros derliaus sezonas, kurio aš eilinį kartą neišnaudojau iki galo. Palinkėčiau visiems dar spėt nusipirkt gerų rūbų per išpardavimus ir, aišku, skaniai valgyt.

[plaktukai]

Morkų ir kokosų pieno sriuba

Turiu klausimą - pagal ką jūs nusprendžiant, kuriuos ingredientus pavadinime sakyti, o kuriuos ne? Aš labiausiai mėgstu sugalvoti pavadinimą, kuris iš viso neatskleistų ingredientų (pvz. Sekmadienio depresijos sriuba, Pirmadienio nuobodulio kepsnys ir t. t.), bet kartais tai atrodo n00biškai ir aš pasijaučiu kaip šėką pjovus. Šioje mano gamintoje sriuboje rasime morkų, svogūnų, kokosų pieno, pupelių ir apelsinų sulčių. Kadangi tipo aš mokslininkė, tai priėjau tokių išvadų:

1. Pavadinime išvardijami ingredientai, kurie sudaro patiekalo pagrindą. Taip aš ir padariau. Nors sriuboje daug svogūnų, bet svogūnai ir taip jau būna kiekvienam patiekale (kitaip sakant hitas viso pasaulio virtuvėse jau 10000 metų), tai jų nereikia vardyti. O kad skaitytojas nepasibodėtų rašytojo kūryba, negalima ir išvardyti daugiau nei trijų ingredientų, bo užpis skaityt. Trys būtų tas optimalus skaičius (priklausomai dar nuo to, koks tas ingredientas, jeigu tai "obuolys" - OK, jei "musių užpakalinių raumenų išpjovos rėmuo" - tai neverta, nes labai prasitęs pavadinimas.

2. Pavadinime išvardijami ingredientai tie, kurie suteikia patiekalui egzotiškumą. Tai padės atkreipti potencialaus internete žioplinėjančio kvaišelio dėmesį. Tarkim, jūs gaminate vištieną su daug visokių daržovių, bet pagardinate pipirais iš Somalio, tai pavadinime taip ir rašot - "Vištiena su pipirais iš Somalio", o ne "Vištiena su įvairiomis šakninėmis daržovėmis bei pora ankštinių kultūrų, o ir dargi pipirais iš Somalio".

4. Pavadinimą sudaro du žodžiai, arba vienas, dar blogiau (išskyrus atvejį, aprašytą 4 punkte žemiau). Laikas nupūsti dulkes nuo tokių atgyvenų. Tik man labai sunkiai sekasi sugalvoti, koks čia galėtų būti vieno žodžio pavadinimas. Į galvą šauna tik "Balandėliai" ir "Cepelinai", kurių receptai ne internete, o šeimos analuose turėtų būti užrašyti. Aišku, kartais būna klasikiniai receptai su vieno žodžio pavadinimu, bet tuos receptus išvis neįdomu skaityt. 

3. Pavadinimui sugalvoti pasinaudojate savo kūrybos versme. Čia kaip ir geriausias variantas. Skaitant Skonių blogą, matosi, kad nelabai kam sekasi su šiuo variantu.

Čia tokia būtų atmestina šios temos interpretacija. Giliau lįsti tingiu, nes karšta ir šiaip noriu greičiau pabaigt šitą receptą, kad galėčiau pasikasyt kojas.

Dabar pasakysiu, ko jums reikės nusipirkti iš Rimi (tai mano šiuo metu mėgstamiausias prekybos tinklas) šiai sriubai:

dviejų didelių svogūnų, juos reik smulkiai supjaustyti ir verkti (arba galite iš šabakštyno kur nors išsikasti)

450 g morkų, sugabaliukintų (čia buvo maždaug trys didesnės negu vidutinės morkos)

gabaliuko sutarkuoto imbiero (iš akies aš visada renkuosi tą gabaliuką, bet niekada jis nebūna ilgesnis negu pirštas)

2 v. š. nekalto alyvuogių aliejaus

2 v. š. garam masala

60 ml apelsinų sulčių

maždaug vieno litro vandens (iš akies)

200 ml kokosų pieno (dabar aš užsinorėjau išsimaudyt kokosų piene, nes turbūt jis turi puikių drėkinamųjų savybių. Aš tiesiog gulėčiau, o kokia Kleopatra piltų man ant galvos tailandietišką medų ir tai būtų visokeriopa palaima)

dviejų skarbonkių pupelių po 400 g - naudokit maišytas pupeles, nes taip įdomiau ir jų yra pirkti Rimi, o IKI - šūdas!

viskas.

Turbūt ir kvailiui aišku, kaip gaminti sriubą - reikia didžiausio namų puodo, o galima naudoti ir vonią, jeigu po ja jums išeis užkurti ugnį.

Į puodą (vonią) šliūkštelkite alyvuogių aliejaus ir kepkite svogūnus bei morkas maždaug 15 minučių ant menkos ugnies, kad nepradėtų svilti. Tada suberkite garam masala ir imbierą, pakepinkite dar kokią minutėlę, per kurią galite pažaisti tokį žaidimą: pamajakinkit penkiems bet kuriems kontaktams iš savo mobileko, kuris pirmas atmajakins, tą ir pasikvieskite pietų.

Dabar reik supilti sultis ir vandenį. Tada virti kokią 10 minučių nuo užvirimo (ech, tas sviestas sviestuotas) ir supilti kokosų pieną. Po to galite sriubą sublendint arba ne. Aš tai neblendinau, nes tingėjau.

Suberkit į sriubą pupas ir dar pavirkit porą minučių. Šit jums ir patiekalas. Galit pridėti druskos ir kokių nors kitokių prieskonių (girdėjau, kad pipirai iš Somalio tikrai čia tinka).

"Labai skanu su šviežia duona", sakau jums ir atsisveikindama išeinu spausti spuogo, kuris man išdygo antakyje.

[plaktukai]

Keksas su kišenėm

Iš tikrųjų nei aš žinau, kodėl pasakiau, kad su kišenėm, nei ką. Gal todėl, kad man šitas keksas (kurį mano močiutė pavadino boba, todėl dar kaip ir reiktų atskiros diskusijos, kad gal tai ir boba) primena sijoną su kišenėm, kuris mano vaikinui atrodė per ilgas ir jis sakė "Tu atrodai kaip boba (na, štai ir atsirado kažkoks jau ciklinis ryšis tarp kekso, bobos, merginos, vaikino ir sijono), todėl aš su tavim niekur neisiu". Dabar pagalvojus, tai buvo nekaltos plaukuotkojės nuobodaus gyvenimo spalvos sijonas, todėl gal ir gerai, kad aš jo neužsidėjus. Nors mano vidinė kovotoja už moterų teises rėkė "Kovok už save, lūzere". Bet aš meluoju, nes nelabai jis rėkė, o labiau šnibždėjo, nors gal tai ir buvo musės sparnų ūžesys man prie ausies - buvo vasaros metas ir vabzdžių būna daug net ir kambariuose. Vasaros metas vėl artėja, vadinasi, artėja laikas vėl apgalvoti, ką man reiškia sijono ilgis, sijonas ir plikos kojos. Atsiprašau, kad nešneku apie keksą, bet rūbai svarbiau.

Kad ir kaip rūbai svarbiau, nuo rašymo apie juos jų nepadaugės. Nors Matilda, jeigu labai sukaupdavo savo mintis, galėdavo pajudint daiktus, tai jei aš labai susikaupčiau, gal pajudinčiau lėktuvą, kad jis man atskraidintų porą šilkinių skudurų. Deja, šiltajam sezonui beldžiant į duris aš moku pajudinti tik ausis, antakius ir įtraukt pilvą.

Geriau pašnekėsiu apie keksą. Už jo neslypi niekas. Aš jo recepto neatradau niekaip ypatingai - tiesiog naršiau savo perkaitusį klimaksinį kompą ir pagalvojau, kad gal ir visai skanu būtų. Ir dar šiokia tokia proga išpuolė, tai kodėl gi nepamaloninus mylimų žmonių naujovišku skanėstu.

Šiek tiek komplikacija įvyko su kekso forma: originaliame recepte naudojama tokia forma. Tada barstalus galima tiesiog užberti ant tešlos viršaus, iškepti pyragą, jį išversti (barstalai nenubyra, nes būna įkepę į tešlą) ir apversti. Pas mus namiese tokios formos nebuvo, bet buvo graži platėjanti forma, kurią aš ir panaudojau. Niekas nenumirė, bet niekas ir negimė (meluoju, gimė pyragas, bet jis buvo suvalgytas, tai vėl kažkaip viskas išsilygina). Jums leidžiu naudoti bilenkokią formą, sau leisiu paaiškinti abu kepimo variantus.

Kai sakau, kad keksas su kišene, tai pusiau noriu pasakyt, kad jis su įdaru. Nedažnai keksas būna su įdaru. Aš irgi galvojau, kad tai nonsensas. Pasirodo, tai sensas.

Čia nuotraukoje truputį matosi, kad keksas pakrito (tai normalu) ir kišenėse susidarė nuosavų kišenių (to išvengti mane pamokė šefas, gaila, jau po laiko).

Išsviestuotai maždaug 25 cm skersmens formai reikės:

288 g grūdų dulkių

šaukštelio su kaupeliu kepimo miltelių

šaukštelio su kaupeliu natrio hidrokarbonato (iš akies aš dariau tą šaukštelį su kaupeliu, nes recepto originale sako, kad reikia 1 1/8 a. š. - ain't nobody got time for that)

1 a. š. druskos (galima druskos irgi iš akies, t. y. numatuoti iš akies, o ne ašarų druskos. Bet jei būtų ašarų druska, turbūt jinai būtų brangesnė už šafraną)

142 g sviesto

225 g cukraus (plius vėliau po ranka dar reik turėt 7 v. š. jo)

vienos didelės citrinos žievelė ir jos sultys (labai ekologiška, nes citrina sunaudota, galima sakyt, iki paskutinio lašo)

4 kiaušų

280 g grietinės

56 g trinitrotoluolo

1 skiltelė vampyrų priešnuodžio (juokauju)

2 pakelių Philadelphia be skonio (būtinai riebios, nes kad jūs priaugtumėt daugiau kilogramų)

Gamyba visai lengva. Protingai apsisukus, galima tik du bliūdus panaudoti, aš, deja, esu kvėša, bet koks skirtumas, jeigu nereiks plauti indų.

Pirma reikia vienam bliūde susmaišyt grūdų dulkes, sodą, kepimo miltukus, natrio chloridą ir sieros rūgštį.

Antram bliūde reik išplakt sviestą su puodeliu ir 2 v. š. cukraus (tai nereiškia, kad plakam sviestą, cukrų ir puodelį - juk nenorime, kad keksas būtų su duženom, nors jos ir laimę neša, turbūt pjausto skrandį. Tai reiškia, kad plakam sviestą su puodeliu cukraus ir dar dviem papildomais šaukštais cukraus). Plakam tris minutes, nes skaičius 3 gali būt, kad laimę neša, pakeliui bilenkada įmetam žievelę. Po vieną sumušam kiaušus, t. y. paplakam biški, mušam, paplakam, mušam, bla bla). Sumažinam mikserio apsukas. Įdulkinam trečdalį miltų mišinio ir įkrečiam pusę grietinės. Plakam trumpai. Įdulkinam trečdalį miltų mišinio, sudedam likusią grietinę. Rispekt. Plakam trumpai vėl. Sudedam likusį grūdų dulkių mišinį. Galima jau nebeplakt, o su mano mylima spatula viską lengvai pamaišyti, kad susikorporuotų.

Ketvirtadalį tešlos atsidedam. Likusią supilam į formą. Reikėtų tiksliau sakyti, kad sukrečiam, nes jinai visai neskysta beveik. Į tą patį bliūdą metam Philadelphia, likusius 5 v. š. cukraus ir citrinos sultis. Plakam minutę. Sudedam ketvirtadalį likusios tešlos. Paplakam išvis trumpai. Čia mes ką tik padarėme kišenių turinį.

Šį turinį reikia išdėti ant kekso tešlos. Tai daroma bilenkaip, išskyrus vieną taisyklę - reikia palikti bent mažą atstumėlį nuo abiejų kraštų. Kai tai padaryta, reikia likusią tešlą gražiai ištepti ant viršaus. Galima su plona mentele truputį pamaišyti viršų, kad kremas sukibtų su tešla, bet aš taip nedariau. Turbūt galvojau apie ką nors materialistiško.

Dabar reikia visą formą švelniai stuktelt porą kartų į paviršių (galit ir į kokio giminaičio tuščią kaip puodynė galvą). Atseit tai padeda išvengti kišenių pačiose kišenėse.

Dabar kepimas skyla į dvi dalis:

1. Jeigu naudojat tokią formą kaip aš (t. y. puošnią ir platėjančią), įdėkit keksą kepti į 180 laipsnių temperatūrą maždaug valandai ir pabarstus reikės pasiruošti atskirai.

2. Jeigu naudojate tokią formą, kaip kad parodyta interneto paveikslėlyje, kuris yra aukščiau, ir aš nekalta, jeigu anksčiau nepamatėt, nes reiškia, kad jūs apžabalę: pasidarykit barstalą iš plonų migdolų griežinėlių, TNT, 1 1/2 v. š. citrinos žievelių ir 50 g cukraus. Reikia maišyti cukrų su žievele, iki kol jie atrodo gražiai, tada sudėti migdolus ir dar viską sumaišyti. Tada reikia tai užberti ant kekso ir dėti kepti valandai.

Jeigu naudojote mano stiliaus formą, pabarstų mišinį tiesiog paskrudinkite keptuvėje ir prilipdykite prie kekso viršaus su glajumi. Mano glajus - cukraus pudra ir citrinos sultys. Jei visi pabarstai netelpta ant viršaus - galima meniškai suberti į kekso skylę ir kiekvienas valgantysis galės dar papildomai sau užsibarstyti.

Nebemoralizuosiu nieko jau daugiau, nes vertėtų paskubėti į soliariumą.

[plaktukai]

Obuolių pyragas #1

Šitas obuolių pyragas kuklus dėl to, kad aš jį gaminau jau senokai ir viską prisimenu kaip per miglą. Atsimenu, kad pas mane atėjo draugė vėliau ir mes žiūrėjom filmą "Geležinis žmogus", o po to aš sulaužiau savo kompo pakrovėją. Dar atsimenu, kad draugė sakė, kad pyragas labai skanus ir kad jinai niekada nenori turėti vaikų.

Šiaip šitas pyragas toks keistokas, nes jis beveik nesaldus ir labiau yra tokio duonos stiliaus. Tikrai galima duoti jo vaikams po pietų valgyti, nebijant, kad jų dantyse išsivystys kirminai. Tik jeigu ant viršaus pilsite kokio nors karamelinio padažo ar ledų, kirminų rizika padidėja.

26 cm skersmens apvaliai formai su nuimamu dugnu reikės:

333 g miltų (jeigu forma būtų 52 cm skersmens, reiktų 666 g miltų, kas pranašauja kažką įspūdingo)

2 v. š. cinamono

1,3 a. š. kepimo miltelių (čia reiškia, kad vieno pilno, o kito tik trečdalio)

195 g rudo cukro

147 g sviesto

3 ekologiški kiaušiniai

3/4 puodelio jogurto su natūraliu skoniu (anksčiau sakydavau "jogurto be nieko", bet supratau, kad toks pasakymas prieštarauja pats sau. Jogurtas su natūraliu skoniu - daug aiškiau, bet besmegeniams paaiškinsiu, kad tai baltas jogurtas be priedų, kuris iš tikrųjų yra neskanus ir dar rūgštus)

3 dideli ekologiški obuoliai (LOL)

Vieno didelio apelsino sultys (aš tai atsimenu, kad po to suvalgiau minkštimą)

Biški mažiau negu pusė puodelio razinų

Pusė puodelio pakapotų migdolų (kadangi man nepatinka riešutai gabalais, aš migdolus sumaliau į tokius beveik miltus. Turbūt jie ir pridavė pyrago tešlai tokio solidumo)

Patarkuotos citrinos žievelės (aš tai patarkuoju tiek, kiek netingiu, o dažniausiai tingiu)

Reikia iš pradžių išsviestuoti ir ištrupiniuoti formą.

Tada reikia su mikseriu išplakti sviestą ir cukrų. Neatsimenu, kiek tai užtrunka. Turbūt tol, kol išsiplaka normaliai ir gražiai atrodo. Po vieną reik mušti kiaušus ir plakti toliau, kol viskas būna gražu.

Kiaušų lukštų išmesti negalima, juos reikia dėti į atskirą maišelį, kuris kiekvieną sekmadienį yra vežamas į kaimą vištoms, kur jos suvalgo tuos pačius savo lukštus.

Tada reikia į tai, kas jau yra, sudėti tai, ko ten dar nėra - jogurtą, apelsinų sultis ir citrinos žievės pleiskanas. Toliau plakti su mikseriu, kol viskas susimaišo.

Grūdų dulkes reik sumaišyti su cinamonu ir kepimo milteliais. Tada reik imti spatulą ir su ja švelniai įmaišyti miltus į drėgną tešlą. Kai tai jau padaryta, reikia dar sudėti į tešlą obuolius (aišku, jie dedami ne cieli, o susmulkinti), razinas ir migdolus. Dar, jei norit, galit pabandyti į tešlą įdėti ir pinigų, bet jie turbūt sudegs. Atsimenu, kai buvo balius pas močiutės sesę ir jinai privirė cepelinų. Į kiekvieną cepeliną buvo įdėta viduje po siurprizą: antpirštis, saga ir pan. Tingiu galvoti, kas iš to, bet turbūt šio šmaikšto nepamiršiu niekada gyvenime.

Kai jau viskas būna švelniai sumaišyta, galima sudėti tešlą į formą ir kepti kokias 45 minutes ant šimto aštuom laipsnių.

Kai kepa, reikia prisimajekinti draugei, kuri ateitų pasivaišinti pyragu ir praskaidrintų liūdnas dienas.

Nekenčiu žiemos.