Ar jūs sureikšminate savo gimtadienius?
Mano šeimoje buvo įprasta gimtadienius švęsti. Ne super prabangiai, daugiausia šeimos, draugų rate, be didelių balių. Įpatingas dėmesys buvo skiriamas vaikų gimtadieniams: stalas, dovanos, draugai. Nemanau, kad taip buvo visose šeimose ir kažkaip galvoju, kad mano tėvai (ypač mama) stengėsi puoselėti šią tradiciją jau vien tam, kad įtvirtinti mūsų kaip šeimos statusą: vaikai prižiūrėti, auga su tradicijomis. Nes, būkit sąžiningi, mano tėvų kartoje retose šeimose gimtadienis buvo šventė. Senelė sakydavo, kad vardadienis yra didesnė šventė nei gimtadienis. O dar ir finansų kiekvieno vaiko gimtadieniui ne visada buvo.
Kažkaip man susidarė įspūdis, kad vyrija ne itin linko į gimtadienių šventimą. Kol mama rūpindavosi mūsų šventės atributais, tėvas laikėsi nuošaly. Neprieštaravo, bet ir iniciatyvos per daug nerodė. Vėliau kai ištekėjau už savo pirmo vyro, sužinojau, kad jo gimtadienių niekas nešventė. Man buvo truputį keista, bet jis buvo iš socialiai atskirtos šeimos, tai šiuo atveju jaučiausi tikra lepūnėle. Dar vėliau, susipažinusi su savo antru vyru, susidūriau su tikru pasipriešinimu gimtadienių šventimui. Jo šeimoje gimtadieniai nebuvo švenčiami ir jis nesuprato, kam to reikia. Man teko gerokai pakovoti, kad mūsų vaikai turėtų gimtadienius. Priėjom kompromisą: aš organizuoju, jis neprieštarauja ir nesikiša. Su vaikų gimtadieniais kaip ir viskas aišku. Kitas klausimas: o kaip su mano gimtadieniu? Kas jį organizuos? Kas švęs? Daug metų iš eilės pati kažką suorganizuodavau, o šeima iš pagarbos sudalyvaudavo. Metai bėga ir jaučiu, kaip tas mano gimtadienis kitiems šeimos nariams tapo našta. Aš užrezervuoju staliuką prabangiame restorane ir visi šeimos nariai pradeda skųstis, kaip šis renginys kertasi su jų planais/gyvenimo būdu. Nieko tokio. Rezervaciją atšaukti užtrunka tik porą sekundžių. O kas toliau? Baigta? Kitais metais per gimtadienį išvykti į kelionę be šeimos? Ar iškelti didelį skandalą už nepagarbą ir nedėkingumą?