Untitled

[negaliunerasyti]

Ilgas savaitgalis - trumpos atostogos

Praeitas savaitgalis Airijoje buvo ilgasis (Bank Holiday). Apie tai ką veiksiu, žinojau jau daugiau nei pusmetį. Labai netikėtai tik po Naujų sugalvojau, kad man reikia kažką "užsibukinti" vasarai Airijoje. Normalių ilgų atostogų nenusimato. Jos bus lapkritį (vėl Ispanija). Tai teks tenkintis ilgaisiais savaitgaliais. Šį kartą atėjo eilė Donegalui.

Iš pradžių planas buvo trumpam pabėgti nuo šeimos. Susiradau jaukų apartamentą netoli Donegalo. Užsirezervavau sau vienai. Bet laikas ėjo ir išsiplepėjus su drauge paaiškėjo, kad ji irgi nori važiuoti kartu. Viena iš tokių lietuviškų draugių, kuri per 15+ metų Airijoje vis dar nemoka anglų kalbos. Negali savarankiškai nuvažiuoti iki vieno didžiausių Dublino prekybcentrio, nes nemoka naudotis Google maps. O aš esu super tolerantiškas žmogus. Stengiuosi nesmerkti kad ir kas nutiktų, bei pateisinti. Nė vienas iš mūsų nėra tobulas.

Visą savaitgalį neapleido mintis: o kaip būtų, jei būčiau važiavus viena. Ar būčiau prisiruošusi nusigauti iki tolimo parko, ar verčiau būčiau kiurksojus apartamentuose su knyga rankoje? Va su laivu tikrai nebūčiau plaukusi, nes net neplanavau. Draugė pamatė reklamą ir pasiūlė restoraną iškeisti į pasiplaukiojimą laivu. Nesigailėjau.

Aišku, buvo momentų, kai mano kantrybė buvo tiesiog ant ribos. Tais momentais galvodavau: never ever. Bet dabar, kai viskas susigulėjo, matau, kad gal dar kada surizikuosiu ir vėl. Jei nekreipsime dėmesio į tai, kad žmogus viešumoje kalba pernelyg garsiai (plius dar ir savo kalba), visa kita buvo visai ok 😁

Natūralus klausimas: kodėl draugė, jei ant tiek didelis neatitikimas? Ne tiek draugė, kiek kaimynė. Va taip likimas ir suvedė. Savi su savais palaikom čia ryšius. Kaimyniškai vieni kitiems padedam. Tai nežinau, ar čia draugystė. Bendraujam ir tiek. Labai artimų draugų niekada neturėjau. Man jų ir nereikia.

Tai tiek tų šviežiausių emocijų. Beliko tik apsispręsti, kurią kelionės foto įkelti.

[negaliunerasyti]

Airiška vasara

Visai ji neairiška. Labiau ispaniška arba kaip mes įsivaizduojam Ispaniją gyvendami Airijoje.

Antra savaitė be lietaus. Oro temperatūra apie +28. Karščiausia buvo +35, bet jau čia tai kosmosas Airijos parametrais. Būtent tą dieną turėjau vėlyvą darbinį vizitą ir namo važiavau apie 22.30. Termometras rodė +25. Tikras kosmosas, nes paprastai tokios temperatūros mes net dienos metu nematom. Airiai dejuoja, panašiai kaip lietuviai. Tai jiems per lietinga, tai jiems per karšta. Neįtiksi. O man patinka. Aišku, yra iššūkių. Dienos metu saulėje geriau nesėdėti. Naktį miegoti nesigauna - prikaitintos patalpos prie +25 neprasivėdina. Bet kaulams gerai. Ir nuotaika puiki. Mašinoje kondicionierius, tad nėra reikalo kankintis. Jei dar dirbti nereikėtų, visai būtų super.

P.S. Su dukra nesikalbėjau nuo Ibizos. Įdomu, ji ten dar gyva toje davo Costa Blankoje... 🤔 Rytoj pat paskambinsiu. Ne, ne dukrai. Savo mamai, nes seniai jau bebendravom. Kiekvienam savos pareigos 😉

[negaliunerasyti]

Pirmi kartai

Kiek dar jų gali būti gyvenime? Turbūt nesuskaičiuojamai nepriklausomai nuo amžiaus.

Vos prieš kelias savaites įgyvendinau savo kelių dešimtmečių svajonę - pabuvojau garsiojoje Ibizos saloje. Ne šiaip sau apsilankiau. Puikiai praleidau laiką. Taip, kaip ir priklauso vykstant į tokią vietą.

Rytoj nusimato dar keletas pirmų kartų. Eisiu į pirmą nelietuvišką koncertą čia, Airijoje. Nors gyvenu čia beveik 20 metų, koncertuose pabuvoti neteko. Esu keletą kartų mąsčiusi, bet iki bilietų pirkimo taip ir nepriėjau. Bilietai čia brangūs ir labai paklausūs. Į žymesnių atlikėjų koncertus bilietus reikia tiesiog medžioti. Apie kainą niekas net negalvoja. Į mažiau žymių, arba prigesusių žvaigždžių koncertus bilietų nusipirkti nesunku, bet kainos pritrenkia. Pvz bilietas į Depeche Mode koncertą kainavo €90 be mokesčių. Palyginimui Ibizos Ushuaia klube bilietas penktadieniui kai pasirodo Calvin Harris - apie €100. Žinau, brangu ir ten, ir ten 😁

Nuklydau nuo temos. Rytoj eisiu į airiškos grupės Kodaline koncertą Malahide castle. Nuo mūsų iki tos vietos geras kelio galas. Mašina važiuoti griežtai nerekomendavo. Važiuosim visuomeniniu transportu. Iš mūsų pietinio Dublino iki centro apie 1.5val. Tada lengva užkanda centre. Ir nuo centro iki šiaurinės Dublino pusės Malahide dar apie valanda kelio (turbūt ilgiau, nes dėl koncerto transportas užtruks). Belieka parinkti tinkamą: autobusas ar DART traukinukas. Šituo dar nesu važiavus. Būtų dar vienas pirmas kartas 😀

[negaliunerasyti]

Nebūna?

O jums nebūna taip, kad žiūrite laidą per TV ir norite spausti "like"? 🤷‍♀️

[negaliunerasyti]

Ore

Girdėjau, kad skrydžiai į Ibizą būna linksmi. Teko matyti video Tiktoke, kad jaunimas leidžia muziką ir visas lėktuvas šoka. Tiesa, ten daugiausia skrydžiai iš UK. Aš skrendu iš Airijos. Bet, turiu pripažinti, kontingentas labai skiriasi nuo man įprasto. Pirmas pastebėjimas - nė vieno vaiko. Turbūt nereikia stebėtis. Gal tik man, pačiai tik neseniai pradėjusiai savo solo keliones, truputį neįprasta, kai niekas nežviegia.

Kitas momentas - labai daug grupių. Žmonės keliauja po 4-6. Bando susėsti kartu. Ne visada išeina.

Ir be vaikų pakankamai daug triukšmo. Visi laimingi, draugiški. Kalbina vieni kitus. Šalia manęs 4 moterytės kokių 30-40 metų. Greičiausiai korporaryvinės kolegės. Labai plepios. Aš čia vos pusvalandis, bet jau išklausiau apie visus jų kolegas. Plius vienos iš jų pilną gyvenimo istoriją. Įskaitant jos daugiavaikės sesės kiekvieno vaiko istoriją. Liko dar 2 valandos skrydžio.

[negaliunerasyti]

Apie keliavimą

Štai aš ir vėl oro uoste. Viskas suplanuota iki smulkmenų. Automobilis saugiai ilsisi long term car parke. Aš tvarkingai autobusu privažiavau iki savo terminalo. Žmonių minios (Airijoje ilgasis savaitgalis). Praėjau saugos patikrą. Beveik be priekaištų. Buvo vieną mano tašiuką numetę į šoną, tipo kažkas negerai, bet paskui pareigūnas tepaklausė kur aš skrendu ir atidavė net neatidaręs.

Laiko dar marios likę. Neskubėdama pazyliojau po duty free. Turėjau planų kažką pirkti, bet mano sunkūs nešuliai pristabdė. Lygiai tą patį nusipirksiu vietinėje parduotuvėje kai atvyksiu. Ir gal net pigiau.

Dabar sėdžiu kavinėje, gurkšnoju savo pusrytinę latte ir gavoju: kaip gerai, kai aš viską žinau ką ir kaip daryti oro uoste, kelionėje. Be streso mėgaujuosi savo trumpa išvyka.

[negaliunerasyti]

Apie sąrašus

Aš esu sąrašų žmogus. Tai pastebėjau būdama maždaug 30-ies ir nuo to laiko ši mano savybė įgauna vis didesnį pagreitį.

Pirmą kartą apie tai susimąsčiau per kažkurį darbo interviu. Nepamenu koks tiksliai buvo potencialaus darbdavio klausimas, tik pamenu, kaip užsidegusi pasakojau apie įsivaiduojamus stalčiukus savo galvoje. Su laiku tie stalčiukai virto tiesiog sąrašais, kas yra ir tvarkingiau, ir realiai įgyvendinama.

Mano sąrašai būna apie viską: to do list darbe, to do list namie, pirkinių sąrašai kiekvienai parduotuvei atskirai, savaitės meniu vakarienei, tolimos perspektyvos darbų sąrašas.

Prieš kiekvieną kelionę atsiranda dar bent trys papildomi sąrašai (o kartais ir daugiau): ką susipakuoti, ką nusipirkti kelionei, ką spėti atlikti iki kelionės, ką aplankyti kelionėje ir t.t.

Darbe irgi vieno to do sąrašo nepakanka. Yra prioritetinių darbų sąrašas. Tada yra neprioritetinių darbų sąrašas. Kai kurie neprioritetiniai darbai laikui bėgant tampa prioritetiniais 😁 Paskui dar yra visokių idėjų sąrašas. Tipo kaip patobulinti vieną ar kitą procesą.

Galiausiai, aš net turiu temų sąrašą, kuriomis planuoju kažką parašyti čia. Kada parašysiu, nežinau. Kai atsiras įkvėpimas 😁 bet sąrašas jau yra.

Kur laikau sąrašus? Pačiuose įvairiausiuose formatuose. Pradedant nuo senų gerų popieriaus skiautelių ir baigiant One note arba telefono užrašinės apu.

Kodėl apie tai rašau? Nes esu savotiškai priklausoma nuo savo sąrašų. Jie man labai palengvina gyvenimą. Jei tik kurią dieną nespėjau susidaryti sąrašo, arba sudarytą pamečiau, visa diena virsta aukštyn kojom. Praleisti svarbūs reikalai, sugaištas laikas, nupirktas ne toks maistas arba sumaltas savaitės meniu ir to pasekoje išmestas laiku nesunaudotas maistas. Tiesiog krachas.

Beje, mano vaikai sąrašų nemėgsta ir jų nesudarinėja. O man dažnai skauda širdį stebėti kiek jie sugaišta laiko veltui, nes jo neplanuoja. Bet jie dar jauni. Laiko turi daug.

[negaliunerasyti]

Pagundos

Tas jausmas, kai išeini ilgą distanciją greitu ėjimu su tikslu palaikyti formas, o pakelėse vien picų, burgerių ir krosanų reklamos. Valios reikia dvigubai 😄

[negaliunerasyti]

Apokaliptiniai vaizdai Airijoje

Ėjo kažkelinta protestų diena (vakar buvo penkta). Vis daugėjo pranešimų apie užblokuotus kelius visoje šalyje. Koks protestų tikslas? Kad valdžia sumažintų degalų kainas. Koks rezultatas? Valdžia niekur neskuba. Nuo viso šito chaoso kenčia paprasti žmonės. Visuomeninis transportas labai limituotas. Todėl kai kurie žmonės fiziškai negali pasiekti savo darbo vietos. Kai kas visą savaitę nedirbo. Užmokesčio už tas dienas negaus. Automobilistams lengviau, bet yra iššūkių. Reikia rasti kaip apvažiuoti užblokuotas vietas. Beje, google maps puikiai prisitaikė situacijoje. Žino, kurios vietos užblokuotos ir vairuotojus veda aplinkeliais.

Kas dar? Dėl užblokuotų kelių benzovežiai ir "furos" nebegali pasiekti visų taškų. Todėl kai kurių miestelių degalinėse jau į trečią protestų dieną pradėjo trūkti degalų (tų pačių su nenumažinta kaina), o maisto parduotuvėse - kai kurių produktų . Dubline dar viskas gerai. Bezino užsipyliau ketvirtadienį. Maisto pirkau vakar. Dabar dėl vieno dalyko jaudinuos: jei apie situaciją praneš lietuviška žiniasklaida, mano mama supanikuos. Visada taip nutinka. Jai pradeda vaidentis, kad būtent mano šeima yra pavojuje.

Kažkaip susimąsčiau: Airijoje labai lengva prieiti iki apokaliptinių vaizdų - tuščios parduotuvių lentynos, eilės prie degalinių. Kai šioje saloje baigiasi atsargos, jų įsivežti užtrunka. Tačiau tai nereiškia, kad pavieniai namų ūkiai neišgyvens. Su turimom šaldiklio ir spintelių atsargom ištversim bent 2 savaites, o labai panorėję - net ir mėnesį 😄 Ir degalų pilnas bakas garantuoja beveik mėnesį ramybės.

Nauja diena. Eisim skaityti naujų žinių. Lyg ir žada jau atblokuoti kelius, nes patiems blokatoriams baigėsi degalai.

P.S. Nuotrauka iš interneto platybių, bet tikra.

[negaliunerasyti]

25 posts!

Wow! Pirmas pasiekimas 😂

[negaliunerasyti]

Kaip gerai

Kaip gerai, kaip gerai.

Pagaliau vėl įsivyraus ilgai lauktas balansas šeimoje. Rytoj vyras grįžta į darbą po ilgalaikio nedarbingumo.

Situacija buvo nejuokinga, bet mes visuomet tikėjomės geriausio.

Nežinioje gyvenome nuo praeitų metų birželio, kai apsilankius pas šeimos daktarą ir pasiskundus aštriu kelio skausmu, vyrui buvo išrašytas nedarbingumo pažymėjimas ir liepta laukti operacijos.

Jis jau dešimtmetį žinojo, kad vyksta kelio kremzlės nusidėvėjimas. Visus dešimt metų gyveno didesniuose ar mežesniuose skausmuose. Operacijos nežadėjo, nes pasirodo, čia reikia sulaukti atitinkamo amžiaus arba visiško nusidėvėjimo.

Tuo pačiu metu vyras visą laiką dirbo. Ir dėl to, kad reikia šeimą išlaikyti, ir dėl to, kad toks jo gyvenimo būdas. Jis nelabai ką daugiau gyvenime ir veikia. Dirba ir ilsisi po darbo.

Buvo baisu stebėti, kaip per tuos dešimt metų vyro judesiai vis lėtėjo, o kojos keitė formą. Buvo baisu, nes vieną dieną galėjo viskas pasibaigti neįgaliojo vežimėliu pakankamai jauname amžiuje. Vyras apie tai niekada nesvarstė. Tiesiog gyveno ir laukė. Jis labai inertiškas. Kol likimas neįspirs į šikną, tol pats iniciatyvos neparodys.

Birželio mėnesį vyras buvo pilnas vilčių, kad tuoj tuoj gaus laišką iš ligoninės atvykti vizitui. Tačiau laikas bėgo, o laiško nebuvo.

Po trijų mėnesių laukimo vyras vėl apsilankė pas šeimos daktarą ir jau piktokai paklausė, tai kada ta operacija. Daktaras ramiai paaiškino, kad visaip būna: vieniems greičiau, kitiems ilgiau užtrunka. O panaršius internete paaiškėjo, kad kai kurie žmonės laukė po trejus metus. Oi ne. Per tiek laiko mes subankrutuosim. Iš mūsų atims namą ir dar visokie blogi scenarijai nedavė ramybės. Juk nedarbingumo išmoka vargiai dengia 50% įprastų pajamų. Mano vienos atlyginimas gali išmaitinti šeimą, bet būsto paskolos nepaveš. Ką daryti???

Radom alternatyvą. Pasirodo galima atlikti operaciją privačiai ir vėliau susigrąžinti pinigus. Visom prasmėm avantiūra, bet kas nerizikuoja, negeria... Surizikavom. Operacija buvo atlikta sklolintais pinigais, su viltimi, kad viskas pavyks. Retas atvejis kai iš karto operuojami abu keliai, bet vyras rinkosi būtent šitą variantą. Visiškas va bank. Arba viskas, arba nieko.

Taigi, nuo gruodžio mėnesio sutuoktinis atsigavinėjo. Sakyčiau, gana sparčiai. Sausio viduryje buvau išvykusi dviem savaitėm. Palikau vaikus ir vyrą vienus. Puikiai susitvarkė. Grįžus negalėjau atsistebėti - vyras greitas, kaip vijurkas. Ramentai į sieną atremti. Labai apsidžiaugiau.

Tuo mano džiaugsmas ir baigėsi. Toliau sekė stagnacija. Į darbą grįžti jis neskubėjo. Negaliu kaltinti - ne aš patyriau tą siaubingą operaciją. Tačiau namie irgi elgėsi kaip mirtinas ligonis. Ištisom dienom tai prie kompo, tai prie teliko arba miega. Jokios iniciatyvos dėl dalies namų ruošos perėmimo. Visiškas ignoras dėl pasiūlymo gaminti maistą pačiam.

Kai vyras dirba, aš neturiu problemų rūpintis buitimi. Jo darbas fizinis, mano - protinis. Man ne pro šalį truputį pajudėti. Bet kai aš lieku vienintele maitintoja ir plius - ta pačia izaura, tai labai nuvilia.

Burbėjimas nepadėjo. Tapo aišku, kad vienintelė išeitis iš mano nevilties - vyro grįžimas į darbą. Kai vėl turėsime savo rutiną, kur jis pareis namo tik pavalgyti ir pailsėti. Jis jausis reikalingas (nes dabar tikrai taip nesijaučia, bet to nepripažįsta ir nemato reikalo nieko keisti). Į namus grįš balansas. Jau rytoj

[negaliunerasyti]

Aš ir Duolingo

Per pandemiją visi puolėme mokytis visokių keistų dalykų. Aš pati nusipirkau trejus online kursus: Microsoft aplinkos (gana plačius) ir dar dvejus kodavimo (čia turėtų būti būrys riebių šypsenėlių). Pirmuosius sąžiningai baigiau ir gavau sertifikatą. Prie kitų dviejų net neprisiliečiau. Nespėjau. Baigėsi pandemija 😁

Taip pat tuo metu į mūsų šeimos namus įžengė Duolingo. Dukros puolė mokytis Ispanų kalbos, sūnus - japonų ir prancūzų. O aš... airių. Vyresnioji dukra dėjo mane į šuns dienas, kam gaištu savo laiką kažkam, ko niekada neprireiks. O aš mokiausi grynai iš sportinio intereso. Buvo įdomu pamatyti kaip ten viskas vyksta toje programėlėje ir kaip toli man pavyks nueiti.

Pavyko nueiti ganėtinai toli. Skaitydama galėjau suprasti neblogai, bet kalbėti - be šansų. Vaikai sakė, kad tariu neteisingai, o ir pataisius pakartoti nesugebėdavau. Ant tiek sunkus jų tarimas. Aš tiesiog negirdžiu tarimo niuansų.

Mečiau mokslus, kai supratau, kad nebetobulėju ir kai pradėjo darytis per sunku. Dar ilgai mane nervavo tas pelėdžiukas su savo priminimais. Paskui pakeičiau telefoną ir visai pamiršau apie šią platformą, o tuo pačiu ir viską, ką buvau išmokus airiškai. Meluoju, ne viską. Prieš pusmetį dukra susitikinėjo su airiu berniuku. Jų namuose kalbama tik airiškai (kas yra labai didelė retenybė Dublino apylinkėse). Dukra nusprendė pratestuoti mano airių kalbos žinias savo vaikino akivaizdoje. Jam padarė šiokį tokį įspūdį mano žodžių bagažas 😄 Šiaip jau užsieniečiai nesivargina mokytis airių kalbos. Gerai, jei jie bent jau angliškai kalba.

Taigi, Duolingo ramiai sau miegojo nuo 2021 metų. Iki šiandienos. Nutariau suteikti antrą šansą. Tik šį kartą jau nebe airių. Bandysiu įgyti bent jau bazinius ispanų kalbos pagrindus. Turiu 6+ mėnesius iki kelionės. Žiūrėsim ką pavyks pasiekti. Nes kalba yra pagrindinis dalykas, kas mane limituoja Ispanijoje. Labai nesmagu visur klausinėti, ar kalba angliškai.

[negaliunerasyti]

Ir vėl Ispanija

Per mano atostogas Ispanijoje sausio mėnesį, buvau informuota, kad vėl teks atvykti po maždaug pusmečio maždaug dviem savaitėm. Kas yra pusmetis po sausio? Liepa. Ne ačiū. Mano airiškam kūnui per karšta ir per brangu. Rugpjūtį panašiai, plius patys ispanai mėgsta atostogauti rugpjūtį. Gali būti keblu įgyvendinti savo misiją. Rugsėjį. Man vis dar karšta. Spalį bosė mėgsta atostogauti. Abi vienu metu atostogauti negalim. Nebus kam dirbti. Lapkritis. OK, bet jau traukia link žiemos.

Susižiūrėjau visus darbinius grafikus ir išsirinkau du galimus variantus: rugsėjo pabaigoje-spalio pradžioje arba lapkričio pradžioje. O tada prasidėjo kainų ir pasiūlos lyginimai. Sumoje laimėjo lapkritis. Skrydis plius gyvenamasis plotas gaunasi €300 pigiau nei rugsėjo gale (matyt ne be priežasties). Tai va toks yra mano pusės metų supratimas 😂

Kol kas nusipirkau tik skrydį. Patinka, kad Ryanair leidžia mokėti tik pusę kainos, o likusią dalį reikia sumokėti ne vėliau nei kažkiek dienų iki skrydžio. Mano atveju tai visa amžinybė.

Kitas žingsnis bus apartamentų apžiūra Booking platformoje. Labai delsti negaliu. Gavau riboto galiojimo nuolaidą. Norėčiau pasinaudoti.

Taip va ir užpildysiu šių metų atostogų kalendorių. Nebereikia sukti galvos ką veikti vasarą 😂

[negaliunerasyti]

Ar jūs sureikšminate savo gimtadienius?

Mano šeimoje buvo įprasta gimtadienius švęsti. Ne super prabangiai, daugiausia šeimos, draugų rate, be didelių balių. Įpatingas dėmesys buvo skiriamas vaikų gimtadieniams: stalas, dovanos, draugai. Nemanau, kad taip buvo visose šeimose ir kažkaip galvoju, kad mano tėvai (ypač mama) stengėsi puoselėti šią tradiciją jau vien tam, kad įtvirtinti mūsų kaip šeimos statusą: vaikai prižiūrėti, auga su tradicijomis. Nes, būkit sąžiningi, mano tėvų kartoje retose šeimose gimtadienis buvo šventė. Senelė sakydavo, kad vardadienis yra didesnė šventė nei gimtadienis. O dar ir finansų kiekvieno vaiko gimtadieniui ne visada buvo.

Kažkaip man susidarė įspūdis, kad vyrija ne itin linko į gimtadienių šventimą. Kol mama rūpindavosi mūsų šventės atributais, tėvas laikėsi nuošaly. Neprieštaravo, bet ir iniciatyvos per daug nerodė. Vėliau kai ištekėjau už savo pirmo vyro, sužinojau, kad jo gimtadienių niekas nešventė. Man buvo truputį keista, bet jis buvo iš socialiai atskirtos šeimos, tai šiuo atveju jaučiausi tikra lepūnėle. Dar vėliau, susipažinusi su savo antru vyru, susidūriau su tikru pasipriešinimu gimtadienių šventimui. Jo šeimoje gimtadieniai nebuvo švenčiami ir jis nesuprato, kam to reikia. Man teko gerokai pakovoti, kad mūsų vaikai turėtų gimtadienius. Priėjom kompromisą: aš organizuoju, jis neprieštarauja ir nesikiša. Su vaikų gimtadieniais kaip ir viskas aišku. Kitas klausimas: o kaip su mano gimtadieniu? Kas jį organizuos? Kas švęs? Daug metų iš eilės pati kažką suorganizuodavau, o šeima iš pagarbos sudalyvaudavo. Metai bėga ir jaučiu, kaip tas mano gimtadienis kitiems šeimos nariams tapo našta. Aš užrezervuoju staliuką prabangiame restorane ir visi šeimos nariai pradeda skųstis, kaip šis renginys kertasi su jų planais/gyvenimo būdu. Nieko tokio. Rezervaciją atšaukti užtrunka tik porą sekundžių. O kas toliau? Baigta? Kitais metais per gimtadienį išvykti į kelionę be šeimos? Ar iškelti didelį skandalą už nepagarbą ir nedėkingumą?

[negaliunerasyti]

Apie popierinius laiškus ir senus draugus

Turiu vieną klasiokę, su kuria iki šiol susirašinėjame popieriniais laiškais. Nesakau, kad tik tokiu būdu palaikome ryšį. Susirašom ir per šiuolaikiškesnes platformas. Bet tie popieriniai laiškai būna patys nuoširdžiausi. Atsakymą į laišką rašome tada, kai tam esame pasiruošusios. Kai niekas nelipa ant galvos ir galima ramiai dėstyti savo mintis popieriuje. Gautą laišką perskaityti yra greičiau, nei parašyti atsakymą. O atsakymas yra savotiška terapija. Dienoraštis. Ir atsakyti į popierinį laišką ne tas pats kaip atsakyti į elektroninį. Daugiau susikaupimo, daugiau įsiskaitymo.

Ar norėčiau paskatinti ir kitus grįžti prie popierinių laiškų? Tai nėra labai paprasta. Turite turėti žmogų, kuris sutiks su jumis susirašinėti. Tokių žmonių kasmet pasaulyje lieka vis mažiau ir mažiau. Tad, jei turite tą vieną draugą, jūs esate laimės kūdikis 😃

[negaliunerasyti]

Penktadienis trylikta

Įdomiai čia gavosi, kad įkvėpimas atėjo būtent tokią dieną .

Airijoje orai patys įvairiausi. Ir saulėtų dienų išpuola, ir šlapdribos pridribę. Apie vėją iš viso reiktų patylėti, nes kalbėti be necenzūrinių žodžių nesigauna 😂

Sūnus (pagrandukas) grįžo iš kelionės/ekskursijos/stovyklos (nežinau kaip pavadinti) Prancūzijoje/Italijoje. 14 metų vaikiui tai buvo super patirtis. Grįžo subrendęs ir susimąstęs. Paklausiau, ar norėtų gyventi kažkurioje iš šių šalių, sakė ne. Jam Airija labiau patinka. Nespėjau paklausti kodėl.

Kitą savaitę gimtadienis. 55. Turbūt reikės keisti tagus į 55+ 😁 Man visi tie škaičiai labai juokingai atrodo. Žinau, kad kažkas baisisi. Bet baisu tik kitiems. Ne man. Man šiandien nieko neskauda. Aš rūpinuosi savimi. Neturiu gretutinių ligų. Kas manęs nepažįsta, mano, kad man 40+. Nesiruošiu jų nuvilti. Raukšlės ant kaklo yra tik estetinis trūkumas. Lygiai taip pat, kaip ir paauglystės spuogai. Jos nesignizuoja apie rimtą ligą ar kažką, dėl ko vertėtų nerimauti 🤪

Tai tiek. Nebeužimsiu jūsų dėmesio daugiau. Naujas topikas tik ką atėjo į galvą. Einu rašyti. Jei įdomu, paskatykit.

Ačiū, kad esate ❤️

[negaliunerasyti]

Šeštadienis

Šiaip eilinis šeštadienis Dublino priemiestyje.

Gera žinia - laikas nuo laiko pasirodo saulė. Ji mus lepina vis dažniau ir dažniau. Nesvarbu, kad tarpuose būna krušos ir kalnai balti nuo sniego. Svarbu, kad pagaliau pasirodė saulė ir kažkurią čia dieną baigėsi lietus, kuris lijo be sustojimo net nuo gruodžio 28 dienos (jei teisingai prisimenu). Praktiškai 2 mėnesiai+.

Taigi, pamažu artėjam link pavasario. Dieną temperatūra pakyla iki +12. Jau gerai. Kartais ir vasarą tik tiek tepakyla.

Pirma kovo savaitė išpuolė super užimta. Trys medicininiai vizitai. Visi ankstyvą rytą ir visi ne mano, bet aš ten privalau būti. Vienas iš jų Belfaste. Tai vyrui taip ir pasakiau: aš nesiruošiu žudytis. Į Belfastą važiuojam iš vakaro. Pernakvosim viešbutyje ir ryte kaip b žmonės (čia lietuviai taip sako, bet mūsų atveju tai visai netinka, nes vienas iš mūsų net labai ne b) išsimiegoję nueisime į vizitą. Viskas OK, bet namie lieka nepilnametė dukra. Ne kūdikis. Paskutiniai metai vidurinėje mokykloje. Bet vis tiek neramu palikti ją vieną.

Ir čia kaip perkūnas iš giedro dangaus apsireiškia vyresnėlė. Ji turi reikalų Dubline. Todėl dar šeštadienį vakare pajuda iš Ispanijos kelto link ir pirmadienio popietę jau rašo iš Airijos pakraščių. Pabus kelias dienas. Tuo pačiu ir paauglę sesę prižvelgs. Tiesiog likimas taip ėmė ir viską sutvarkė.

O šiandien jau šeštadienis. Siaubingai užimta savaitė baigėsi plius minus be didelių incidentų. Vyresnėlė jau grįžo atgal į Ispaniją. Su paaugle vis tebekariauju, nes mūsų požiūris į gyvenimą žiauriai nesutampa. O apie mažiuką visi pamiršo. Jauniausias sūnaitėlis nuo pirmadienio su mokyklos priežiūra lankosi Prancūzijoje ir ten puikiai leidžia laiką. Mes visi jam šiek tiek pavydim, nes nė vienas iš mūsų dar nebuvom Prancūzijoje. Ir šiaip, kas nenorėtų šiaip randomly išskristi į pietų Prancūziją, Monaką ir Italiją 10 dienų?