Ruginių miltų kleckai
Gailiais ir kreivomis pušelėmis apaugusi pelkė alsuoja pavasariu - ant medinio takučio, kuriuo einame, šmirinėja iš miegų prabudę maži driežiukai, o saulė plieskia taip, kad norisi išsinerti ne tik iš striukių, bet ir megztukų. Atrodo, eitum ir eitum, bet dienos programoje įrašytas ,,Žiurkiemis'' verčia kone bėgti - sodybą turim pasiekti dar gerokai iki saulės laidos.
Tikiu: pasiekti tai pasieksim, bet...Ten ką, žiurkės laisvai lakstinėja? O gal šeimininkai, imituodami zoologijos sodą ir, žinoma, siekdami pralinkminti lankytojus, jas augina uždarę narveliuose? O gal jokių žiurkių nėra, nes jas seniai išgaudė riebūs sodybos katinai?
Mano spėlionės subliūkšta, pamačius sodybos šeimininką - linksmas, šnekus ir paslaugus džinsuotas skrybėliuotis. Akivaizdu, žiurkių jis nepažįsta ir net akyse nėra matęs. Na ir ačiū Dievui - galėsime saugiai ir ramiai vakarieniauti. Beje, kad sodybos pavadinimas siejamas su greta įsikūrusiu kaimu ir jokiais būdais ne su žiurkėmis, susigaudau dar tą patį vakarą, puotai įpusėjus :)
Į dubenį suvirtę kleckai savo forma ir dailiai užraitytais krašteliais labai primena virtinius. Bet va maniškiai, išskyrus tuos kelis kartus, kai tešlą dažiau burokėlių milteliais ar sepijos rašalu, paprastai būna balti, o šitie išsiskiria netikėtu tamsumu. Nors gyvenime tokių nesu regėjusi, spėju tešloje esančius ruginius miltus. Ir pataikau.
Kleckai tikrai įspūdingai skanūs ir labai sotūs - mėsos įdarą supa storas tešlos sluoksnis. Be to, patiekiami dručkiai su spirgučių-grietinės padažu ir raugintais kopūstais. ,,Rugiui patinka riebalai'', - sako šeimininkas ir išduoda paslaptį, kad į plikomą tešlą būtinai įmaišo ir šaukštą kiaulienos ar žąsų taukų. Dar prasitaria, kad ruginiai kleckai įdaromi ne tik mėsos, rūkytų lašinių ir svogūnų, tiesiog varškės ar varškės su spirgais, bet ir saldžiu, pvz., obuolių ar vyšnių įdaru.
Kas ir kada pagamino pirmuosius kleckus, neaišku. Aišku tik, kad tokius nuo neatmenamų laikų gamino Žiurių kaimo (Joniškio r.) šeimininkės. Nors šiandien kleckai yra įtraukti į tautinio kulinarijos paveldo sąrašą, anksčiau moterys, bijojusios vargdienių reputacijos, gėdydavosi ir kleckų virimo namuose faktą bandydavo nuslėpti. Kiek kitaip mąstė LDK bajorai - kiaulių riebaluose virtus kleckus jie didžiai vertino. Beje, sakoma, kad patiekalas labai patikęs ir Kiprui Petrauskui - šis, kai tik atvykdavo medžioti, vietinių moterų prašydavęs priraityti skaniųjų, čia ir tik čia gaminamų kleckų.
Nors neteko bendrauti su kaimo žmonėmis, įtariu, kad vieno recepto, tinkančio visiems, nėra - savąsias tešlos proporcijas sudėliojau, žiūrėdama į lubas. Kadangi užminkyta tešla nei trupėjo, nei prie paviršių lipo, be to, leidosi iškočiojama labai plonai, vadinu ją vykusia ir pavykusia.
Virtiniai-kleckai tikrai yra sveikesni už įprastus, t. y., tuos, į kurių tešlą beriami tik kvietiniai miltai. Be to, jie tikrai bus netikėta naujiena valgantiesiems. Ir net ne bet kokia naujiena, o paveldinė, senoviška - argi ne į tai mes, daug ką praradę, vis bandom atsigręžti ir iš naujo pamilti ar pamėgti? Vienintelis minusas, įpratusiems prie gražiai baltų virtinių yra ta drumzlinai pilkšvai rusva jųjų spalva. Bet argi tai kliūtis įvairovę mėgstantiems? Manau, ne, todėl raitojamės rankoves ir stačia galva puolam į protėvių virtuvę.
Tešlai reikės:
-200 g kvietinių miltų;
-100 g ruginių miltų;
-40 g kvietinių sėlenų;
-250 g verdančio vandens;
-1 a. š. druskos;
-25 g ištirpinto sviesto.
Įdarui:
-1 svogūno;
-1-2 česnako skiltelių;
-1 nedidelio pastarnoko;*
-1/2 a. š. džiovinto raudonėlio;
-1/2 a. š. džiovinto mairūno;
-400 g maltos kiaulienos;
-sviesto ar aliejaus kepimui;
-šiek tiek vandens;
-druskos ir maltų juodųjų pipirų.
Gaminimas:
1. Į dubenį berti miltus, druską ir sėlenas, supilti sviestą ir verdantį vandenį - viską pamaigyti silikonine mentele ar mediniu šaukštu. Palaukti, kol masė kiek atvės ir užminkyti tešlą. Dubenį, kad tešla nedžiūtų, uždengti ir palikti ant stalviršio 15-20 minučių. Jei virtinius planuojate virti vėliau, tešlą galima laikyti šaldytuve.
2. Svogūną apkepti riebaluose, dėti tarkuotus pastarnokus, smulkintą česnaką, žoleles ir lengvai apkepinti. Pagardinti druska ir pipirais, įpilti vandens ir troškinti, kol daržovės bus minkštos. Kai atvės, daržoves sumaišyti su malta mėsa.
3. Tešlą iškočioti ant šiek tiek miltais pabarstyto stalo, sausainių formele ar stikline išspausti apskritimus, dėti įdaro, sandariai užspausti kraštelius. Virti druska pagardintame vandenyje apie 10-13 minučių.
Ragauti su raugintais kopūstais, spirgais ar spirgų, svogūnų ir grietinės padažu. Man, išbandžiusiai virtinius su raugintais kopūstais, labai knietėjo paragauti ir su šviežiais žalumynais - į lėkštę supuolę krapai, salotos ir ridikėliai patiekalą pagyvino taip laukta pavasarine šviežuma ir gaiva.
Tiesa, prie kleckų sklidinos lėkštės tiks ir alaus bokalas - kadaise šį sotų patiekalą užgerdavo būtent juo, naminiu alumi.
*Pastarnokas tikrai nėra privalomas - puikiausiai galite apsieiti ir be jo. Arba, jei ir jums norisi kuo daugiau daržovių, o baltos šaknies neturite, keiskite ją oranžine, t. y., morka.