Sep 4, 2015
Aš vis dar turiu sėdėti šalia. Jausti, matyti, kalbėti. Greičiau tai baigtųsi.
seen from United States
seen from Malaysia
seen from Uzbekistan
seen from China
seen from Denmark
seen from United States
seen from Malaysia
seen from Italy
seen from Yemen
seen from Malaysia
seen from Italy
seen from United States
seen from Malaysia
seen from South Africa
seen from United States
seen from Ukraine
seen from India
seen from United States
seen from Russia
seen from Malaysia
Aš vis dar turiu sėdėti šalia. Jausti, matyti, kalbėti. Greičiau tai baigtųsi.
Aš taip pat elgiausi, kaip paskutinis lochas. Taip nekontroliuoti savo elgesio ir žodžių. Pirmokas. Hmm... Tikrai. Gal as tik tiek ir subrendes? :)
I got it. Aš esu tas kvailas lengvatikis idiotas, kurį galima lengvai suvilioti ir maitinti tuščiomis iliuzijomis, muilo burbulais. Kad ir kaip bebūtų keista, bet tai lengviau pakeliama, nei tai, jog tu nebūsi su manimi. Geriau jaustis kvailu, nei nevertu tavo meilės.
Aš galiu tik būti rūpestingas, bet bijau, jog tai irgi gali būti too much. Oh God, how messed up am I? :)
Meilės kančios yra atsakymo nežinojimas. Abejonės. Ir dar neturimų dalykų praradimo baimė. Egzistencinis "manęs nereikia" siaubas.
Kai tu sakei: "Jau pasidavei?" Kalbėjom visai ne apie tai, bet aš supratau tavo žodžius kaip iššūkį.
Aš savo frustraciją lieju ant visai nekaltų žmonių. Nenoriu to jausti. Tai negali būti meilė. Tai kažkoks noras turėti. Possesive. Maniakiška. Fucked up. Am I realy fucked up?
Sunku prarasti jausmų kontrolę. Aš noriu būti stiprus, toks kaip kasdienybėje, tačiau negaliu tavęs ir spausti. Kokiu būdu man gauti tavo palankumą - nežinau. Klausti tavęs tiesiai - galiu, bet argi turėčiau prašyti leidimo? Ar turėčiau? Klausti ar turiu šansą?