*Įrašas tam, kad pasijausčiau geriau, nors tikriausiai nepasijausiu, tad tebus kaip dienoraštis.*
Ši Ben'o Affleck'o nuotrauka labai puikiai parodo, kaip jaučiuosi prieš kiekvieną renginį, vakarėlį ar socialinį susibūrimą, kai nerimas pradeda atakuoti likus mažiau nei 24 valandoms.
Štai ir dabar, artėja darbo kalėdinis ir kalbu su savim. Ar bijau? Labai. Ar žinau, ko tiksliai bijau? Galbūt. Ar tai kelia pavojų mano gyvybei? Tikriausiai ne. Ar praeitą kartą bijojau taip pat, bet viskas praėjo gana sklandžiai? Nežinau, turbūt.
Visai galvoju pradėti rūkyti, gal tada lengviau būtų. Arba naudoti tas inhaliacijas, bet jų jau nebegamina. O gal? Tada dažniausiai kažką geriu, bet nuo nerimo net neveikia niekas, nes nėra atsipalaidavimo.
Kartais atrodo, kad veikiau rašyčiau kilometrinius tekstus apie dantų implantų naudą, nei kad apturėčiau smagų laiką, pasilinksminčiau, atsipalaiduočiau. Bet kaip tai padaryti? Čia, žinoma, retorinis klausimas...
Žodžiu, šitas postas ateities man šeštadienio ryte. Turėsiu atsakyti, ar buvo reikalo bijoti taip stipriai.
