Ūpdeit pirmojo laiško
Kai tik atvykau ir pati pirmą vakarą išėjau pasivaikščioti po vietinį rajoną viskas atrodė taip keista, neįprasta.. tiek visokių iškart minčių, pastebėjimų laiškui, galvojau va grįšiu ir parašysiu, papasakosiu visiems. Bet deja tik į 3 dieną susiėmiau parašyti (realiai anksčiau ir nebuvo kada) ir jau prie visko priprasti spėjau, tai bandau atsiminti viską..
Žodžiu niekas čia nešneka angliškai! Pirmą vakarą iš vis nemačiau jokio kito veido kaip tik azijiečius (kurie iš jų korėjiečiai, kiniečiai ar japonai dar per daug neskiriu). Tad kaip sakau jie nešneka angliškai, o aš korėjietiškai, tai taip ir bendraujam. „Gyvenimas per trumpas kad mokytis korėjiečių kalbą“.
Dar vienas naujas potyris gyvenime – jaustis azijiečiu Europoje. Pirmą ne-azijietį gatvėj sutikau tik po 24h ir tai jau vaikštant po turistines vietas (prieš tai vildamasis sutikti ar pamatyti kito kontinento žmonių tarp azijiečių jaučiaus, kaip sutikti lietuvį kur nors Europoje).
Keletas turistinių vietų Seule (nesuprantu kodėl žmonės mėgsta skulptūras ir dar fotkinti, del to dariau tik po vieną kadrą kad negaišti laiko):
Bent jau antras planas gražus.
Tad galit įsivaizduoti ant kiek visi savo žvilgsniu nužiūrinėjo, atrodė kad kiaurai perdurs. galiu pasakyti kad šis jausmas nėra labai malonus.. Nusisuksiu kai lietuvoj pamatysiu azijietį. Bet šiaip girdėjau jog baltaodžiai europiečiai jiems grožio etalonas, panos bando būti kuo baltesnės, labai ryškiai dažosi. Dar sakė kad plastinės operacijos pas juos žiauriai populiaru! Taip šiaip užsieniečius mėgsta. Nes jau antrą dieną kai rodydamas korėjiečių porelei ant žemėlapio stotelę kur man reikia ir bandydamas ženklais paklausti į kurią platformą man eiti metro.. jie tiesiog sugebėjo paaiškinti „kad eime paskui mumis“ ir jie net laukė kol aš susigraibysiu bilietą nusipirkti. Tada važiuojant metro kai moteris angliškai paklausė kur man reikia net išsigandau ir apsidžiaugiau, kad oho vis dėl to gal ir daugiau šnekančiu... nors jau man ir buvo aišku buvo, bet buvo smagu persimesti žodeliais keliasi, ir ji žinojo kur Lietuva! Bet tik žinojo. O tada mano dar vienam nustebimui seneliokas dar vienas davė savo metro žemėlapi. Nesvarbu kad jis visas buvo korejietiškas , ir neiko neperskaičiau, bet vis tiek buvo smagu, kažkaip vilčių suteikė šitie žmonės tą rytą.
Nežinau ar jie labai tikinti bet pirmą vakarą mačiau labai daug maldos namų. Jos tiesiog gatvėje. Stovi įprastas poros aukštų pastatėlis: apačioje kavinė, kokių menkniekių parduotuvė ar elektronikos prekės, o virš jų antram aukšte bažnyčios. Dar ant viršaus namo uždėtas stiebas, o ant kurio dar yra kryžius šviečiantis. Matant tokį vaizdą iškart atrodė kad tikėjimas pas juos šiaip dalykas, na bent jau grandiozinių bažnyčių užimančiu tik vietos – nestato. Žmonės čia praktiški, manau jo vietoje pastatys geriau dar vieną kokių 20+ aukštų pastatą, bent turės žmonės kur gyvent.
Pirma mintis šovusi kai pamačiau elektroninių prekių parduotuvę o virš jos maldos namus su šviečiančiu kryžiumi pamaniau, kad tai būtų puikus viršelis Mamontovo albumui „Elektroninis dievas“ (o čia ir viršelis):
ne jis pasirodo tikrai yra! Jie labiau už religiją manau vertina naujausias technologijas! Iš rankų nepaleidžia išmaniųjų naujausių telefonų. Eina gatve ir rankose telefonas, jau šiaip neblogai jaučia aplinka, kad nesusidaužia vienas su kitu. Metro vagone nužvelgiau žmones ir iš 30 jų gal tik 2 nemaigė telefono. Vaizdas ypatingas, o kas aniem dviem negerai nežinau, ko gero išsikrovė....
Iš pradžių pamaniau „Vaje kokie vargšai, neturi gyvenimo“, bet vėliau supratau, kad jei iš jų dabar juos atimtum, tai tada jau tikrai gyvenimo nebeturėtų ---(aišku čia gal egzistencializmo klausimas ar technologijos taip plačiai naudojamos ir palengvinančios mum gyvenimą turi daugiau pliusų ar minusų.. konservatoriai aišku šauks „o kur bendravimas gyvas ir popierinė knyga,bei pašto karveliai?!“, o kiti sakys „kad atėjo meta būti praktiškiems“)----. Aš tik sakau ką aš matau. Jog jie kuo puikiausiai telefonus integravo į kasdienybę. Visos išmaniosios programėlės skirtos tam, kad palengvint jų gyvenimą. Kadangi Wi-Fi veikia visam mieste (na jis yra telefono operatoriaus, tiesiog visas miestas prikištas modemų, autobusai taip pat) jie jau skambinasi ir rašinėjasi ne per operatorių o per internetą, specialią programą, kurią turi kiekvienas korėjoje gyvenantis žmogus. Taip skambinimas ir „sms“ rašynmas jiems tampa nemokamu, moka tik kažkiek už tą internetą. Metro tvarkaraščiai telefone, kada koks metro atvažiuos, parodo kur išlipti ir kiek laiko užtruks.. televiziją žiūri.. nu bet ir dar praktiškų dalykų daug yra, bet nespėjau įsigilinti dar kokių... bet šiaip įtariu kad telefonu ir atsiskaitinėti už prekes ar paslaugas gali. Lietuvoje panaši idėja yra su „Moki pay“.
Šiaip čia dar ne viskas ką norėjau parašyti, bet kadangi pas mane 7h vėliau nei pas jus, tai jau po vidurnakčio, ryt anksti keltis, o dar susipakuoti reik, nes ryt varau į Daegu. Miegas ima žiauriai lengvai, miegu po 10h.. pastarasais naktis pora... miegočiau ir dar ilgiau jei ne žadintuvas.
Šaltą!!! Nafik kaip ŠALTĄ! Aišku šilčiau, nei pas jus, kokie -4-0 svyruojas, bet ta drėgmė ir vėjas, tai tikrai nu ir nafik!!
Vėliau parašysiu truputi apie Seulą, Jų namus (nes jau porą butų mačiau), nu ir dar ką ten buvau prisiminęs ir žadėjau bet jau užmiršau.