#skauda

[netobulo-angelo-uzrasai]

Kai manai, kad viskas tapo gerai ir būsi laimingas, iš tiesų viskas sugriūva ir tampi vėl tuo kas naktį verkiančių žmogumi...

105/365

[gulekimsalia]

1/268

Skaudėjo sapnuoti. Vandens paviršių pasiekti. O tada vėl nugrimzti. Dėl panikos ir adrenalino pamesti mintį. Nesuvokti kas vyksta, iki galo. Gyventi iš įpročio. Skaudėjo matyti ir girdėti. O juk ramu tada buvo..

[musyte]

Mintys

Kartais atrodo, kad tai kas buvo jau praeity... kartais atrodo, kad tai jau pragyvenai, kad jau iškentėjai, jau išlaukei, jau nebejauti... jau nebejauti to ką jautei, kad jau vidui geriau... tik matai. Matai prisiminimus, ir matai nebe skaudžiai, o tiesiog nostalgiškai. Nes pasiilgai to... tada buvo gera. Tada buvo tai, ko tau reikėjo. Bet užtenka vienos minties, vieno judesio, vieno kvapo, oh god tokio nuostabaus kvapo, kad grįžtum ten kur buvai. Kad pajustum tai ką jutai, kad vėl to prireiktų, kad vėl galvotum apie tai daug ir skaudžiai. Kad vėl visi jausmai sugrįštų, kuriuos buvai palaidojęs kažkur giliai viduje. Tereikia vieno kvapo kad grįštum ties ta riba, kuri tave skiria nuo gyvenimo toliau. Ir ties ta riba, tu grįšti ten iš kur pradėjai... ir tai pasaka begalo... loving can hurt you...

[rasliavos]

Negi tai neapgailėtina? Negi tai nepatetiška? Tai, kad aš galiu rašyti tik tada, kai man blogai. Kai man skauda. Kai norisi rėkti. Aš tyliai, pasislėpusi kamputyje rašau, kai visas mano pasaulis griūva. Tada manyje net netelpa visos mintys, kurias noriu patupdyt ant popieriaus lapo. Jos blaškosi, drasko mane nagais kaip vidiniai demonai. Bet kai aš gerai jaučiuosi, kai pasaulis neatrodo tokia sušikta vieta, tada… Tada aš negaliu pakelti tušinuko. Negi tai neapgailėtina?

Skauda.

45.

[rasliavos]

Mane lengva pakeisti kita. Aš nesipriešinu, nesidraskau. Susitaikau su tuo, kad žmogui, kuris man atstoja visu žvaigždynus, aš jam nesu net mažiausia žvaigždė. Aš pripratau prie minties, jog gimiau viena ir mirsiu viena. Bet vis vien skauda. Siaubingai skauda. Aš vis vien kasnakt prieš užmiegant klausiu savęs kodėl manęs nepakako, kodėl aš buvau nepakankamai graži. Aš žinau, kad negalima norėti būti kuom nors kitu. Bet tikriausiai viską atiduočiau, kad būčiau ta, kurią jis myli.

Skauda.

32.

[koksaskekses-blog]

Subkontrabass sax. It’s like bass but double basser.

[okasman]

Susikivirčijom, ko pasekoje nukritau ant virbalo ir dabar dešinysis mano šiknos žandukas kraujuoja - jėga

[look-so-clean-blog-blog]

Viskam būna pradžia.. Pradžioje vaikštai nuolatos su šypsena veide, po truputį tos trumpos sms tampa besirūpinančios, mielos ir kvailai pralinksminančios net liūdniausią akimirką.. Iš pradžių nežinai ar ryt dar jų sulauksi, bet po kiek laiko be baimės rašai "saldžių sapnų", žinodama, kad ryte pabusi nuo tik tau skirto "labas rytas".. Jūs žinote kiekvieną kito veiksmą, patariate ir klausote, sudraudžiate ir neleidžiate, ir taip malonu, kai jūsų klauso vien dėl to, kad esate svarbus... Tada kažkas įvyksta. Galbūt kiti. O gal tiesiog nelemta. Ir štai jūs sėdit prisimindami kiekvieną neatsargiai pasakytą žodį, visus kartus, kai vienas kitam nepasakėt, to ko norėjot, o dabar turbūt jau ir nepasakysit. Vėl iš naujo suvirpa širdis adresinėje praeinant šitą vardą ir drebančiom rankom siunti "tai kaip tau sekasi?" laukdama atsakym "tavęs begalo pasiilgau...", bet taip retai įvyksta, ar ne? Ir tu vėl bijai rašyt "saldžių sapnų", nes "labas rytas" tu jau nesulauksi...