Atsimenu abu tavo prisilietumus per visus pusę metų jie buvo du: vieną kartą tu palietei mano kelį, o kitą kartą - plaštaką. Kai supratai, jog patinki man - daugiau to nebuvo. Aš tikėjausi, jog tavo išskirtinis draugiškumas mano atžvilgiu buvo kažkas daugiau nei vien darbinis interesas parūkyti, besišnekučiuojant apie visokiausius niekus.
Tu suviliojai mane?
Tu parašei: “Mes abu suprantam situaciją”. Aš nesupratau ir tada tarsi atvirumo valandėlė - peilis: “Jeigu nuoširdžiai, tai aš nebeturiu draugo, nors prieš dvi savaites dar gyvenom kartu. Pas mane viskas komplikuota.”
Ar tu dėl to šaliniesi mano dėmesio, o pati niekada neatsakai, nes savo tikslą jau pasiekei?
Tu suviliojai mane?
Man gėda gėda gėda. Kodėl aš sugebėjau įslysti į tokią košę. Kam man tai... Aš nenoriu mylėti. Nenoriu. Aš introvertas ir nemoku kurti santykių ar jų suprasti. Viskas ką aš galiu mylėti ir duoti tą meilę.
Nors dabar jos paveiktas aš elgiuosi kaip senas iškrypėlis.
Bjauru.
Noriu pasveikti.