Closer

[sorryish]

[tkkatherineblog]

[foalsperm]

[wreck]

[pol-ar-ity]

There wasn’t yelling. There wasn’t fighting. There wasn’t “fuck you” and “I never loved you” and “I’m not going to miss you.”

There were two tired hearts. Still beating, but no longer in sync. Four eyes that never seemed to meet at the same time. Twenty fingers that no longer entwined. Two pairs of lips that hadn’t met in months.

So we said goodbye. We said we’d keep in touch. We said “good luck,” and we meant it. And it hit me:

I spent so long being mad at you, that I forgot you were human, too. That we were both flawed. That I loved you, I loved you, I loved you.

I still do.

“i’m sorry for not realizing you were doing your best”

[burek271]

“The saddest end to a relationship is one where you have to break up with somebody when you’re still in love with them. It sounds bizarre but it happens, because the truth is, as powerfull and as thrilling as it may be, being in love doesn’t always mean you’re happy. You can continue to love someone even after they’ve hurt you, but you know deep inside that it won’t ever be the same again.”

[lietuvabuslaisva-deactivated202]

jaučiuosi siaubingai nahui

Po to, kai baigiau mokyklą, pradėjau jaustis kaip Kamiu “svetimas”, kaip Robertas DeNiro “taxi driver” filme, kaip sausos žolės gniužulas, besiridenantis pirmam vesterno kadre. Išsikrausčiau į kitą miestą, kaip mantrą kartojau: “nėra nieko tikro, tik vėjas ir medžiai”. Vėjas ir medžiai, vėjas ir medžiai. Mieste nėra nei vėjo, nei medžių. Ir kai lyja, lietaus kanalizacija čia girdisi geriau nei pats lietus.  Vaikščiojau į kiną vieną, į bažnyčią vieną, į iki nusipirkt maisto prekių irgi viena. Beveik neskaičiau. Beveik nieko  nedariau. Ir visai nejaučiau laiko tėkmės. Iš nuobodulio parsisiunčiau tinderį, iš šleikštulio jį ištryniau. Kai atvažiuodavo draugai, mes eidavom pasivaikščiot, nueidavom po dešimt kilometrų pirmyn atgal tais pačiais maršrutais. Bet tie draugai jau nebuvo tokie draugai, kokie buvo anksčiau, nes mokykla baigėsi. Kasdien skambindavau mamai, nors neturėdavau, ką pasakyti, tik norėdavau paklausyti, kaip ji kalba apie paviršius,nes tai savotiškai ramino. Keista, anskčiau jos kalbėjimas dirgindavo, o dabar tai vienintelis prarasto pasaulio prisiminimas. Greičiausiai buvau perdaug sentimentali  vietai ir žmonėms, kuriuos palikau, nors ten gyvendama visa savo esybe visko nekenčiau. Nieko nėra tikra, tik vėjas ir medžiai. Vėjas ir medžiai. Vėjas ir medžiai mane išgydys. 

[lietuvabuslaisva-deactivated202]

prašau, nebereblogginkit šito, man jau geriau!!!

[sacred-portal]

[danger]

[infpisme]

[olearypoetry]

[thelovejournals]

After all, soul mates always end up together.

Cecelia Ahern, Where Rainbows End / Love, Rosie (via thelovejournals)

[lukaska123]

kas tas dar vienas nusivylimas ši širdis išgyvens ir tai vėl pasakyk ir atsiknisiu bet klajūnė ji vieniša bijo kad niekad daugiau nepavyks surasti kažko panašaus į Tave

L. B. (via lukaska123)

[skestant-seseliuose]

Mokėkime gyventi dūžtančiose formose

Mačernis, 1942 (via skestant-seseliuose)

[poezija-lt]

…širdie,- Visi tave atpažindavo Iš nostalgiškų tavo akių

“Auka” Edmundas Atkočiūnas (via poezija-lt)

[dangausapsesta]

Mes nežinome kam, bet gyventi, Kurt ir juoktis pasauly - puiku, Nes ir tai, ką mes esam iškentę, Vienąsyk prasiveržia džiaugsmu.

Vytautas Mačernis

[3milez]