Trijų sektorių kokteilis // atgimimas
Pakalbėjom su Ignu "Atgimimui" apie socialinį verslą - esminius principus ir bendrus judėjimo bruožus.
Lietuvoje, pasak „Transparency International“, didžioji dalis verslo socialinę atsakomybę tebesupranta tik kaip įstatymų laikymąsi, o užsienyje jau ne pirmą dešimtmetį egzistuoja įmonės, sprendžiančios tenykštėms vyriausybėms ar ne pelno organizacijoms neįkandamas problemas. Socialinis verslas pagal veiklos tikslus priskiriamas trečiajam sektoriui, tačiau tai yra visų trijų mišinys. Tai – savanoriška veikla stengiantis rūpintis viešosiomis gėrybėmis naudojantis rinkos mechanizmais. Vis daugiau elitinių verslo mokyklų absolventų norėtų ne susižerti kuo daugiau pelno, o pamėginti padaryti „ką nors visuomeniško“.
Ar socialiai atsakingas verslas nėra oksimoronas? Juk verslas iš principo yra pelno siekimas.
Kraštutinė dešinioji mokykla su Friedmanu prieky teigė, kad verslo paskirtis yra didinti pelną, atnešti finansinę grąžą akcijų turėtojams. O socialinio verslo ir socialiai atsakingo verslo (tai yra du atskiri dalykai) idėja yra ta, kad jis yra atsakingas ne akcijų turėtojams, o visiems, kurie su juo susiję, angliškai - stakeholders.
Laisvosios rinkos teorija teigia, kad rinka pati viską sureguliuoja, bet per šimtus metų – ką belaikytume kapitalizmo pradžia – istorija parodė, kad taip niekada neatsitinka.
Kuo skiriasi socialiai atsakingas verslas nuo socialinio verslo?
Socialiai atsakingas verslas yra tas, kurio prioritetas vis dėlto yra pelno maksimizavimas, bet jie elgiasi socialiai atsakingai: „Nedaryk nieko blogo.“ Gali būti labai dideli apibrėžimo svyravimai, nes, jei verslas per metus šiek tiek paaukoja, tai sakytume, kad jis yra socialiai atsakingas. Bet, jei jis gamina naftos produktus, tai aukodamas mažai ką gali pataisyti, nes visa jo veikla iš tikrųjų nuolatos kenkia aplinkai.
O socialinio verslo prioritetas jau nebėra pelnas, prioritetas yra tam tikrų socialinių ar ekologinių problemų sprendimas. Pelnas yra svarbus tik tiek, kiek jis padės didinti poveikį visuomenei ar aplinkai. Finansinė grąža yra tiktai antrinis elementas ir apie sėkmę sprendi pagal tai, kaip tau sekasi spręsti socialinius uždavinius.
Kuo tai skiriasi nuo filantropinės veiklos, nuo paramos, socialinių fondų?
Socialinis verslas yra alternatyva nevyriausybinėms organizacijoms, kurios siekia filantropinio kapitalo. Vis daugiau žmonių pradėjo suprasti, kad filantropinis kapitalas yra ribotas. Tie ištekliai, sakykim, Amerikoje, yra labai dideli, bet jie yra riboti. Nuolatinis pinigų prašymas yra „lubos“, kiek tu gali trečiajame sektoriuje veikti.
Socialinis verslas sako: būk verslas toks pats kaip kitas – tau nieko nebereikia prašyti, ir yra neribotos galimybės, kiek gali didinti poveikį. Pavyzdžiui, „Grameen“ banko Bangladeše, kurio įkūrėjas gavo Nobelio taikos prizą, naujovė buvo mikrokreditai ir jų davimas ne vyrams, o moterims (ir moterų grupėms), nuolatos jas mokant, konsultuojant. Jis pasidarė šiokią tokią pelno maržą (kuri šiuo metu iš tikrųjų yra visai nemaža) ir galėjo veiklą plėsti. Šiuo metu keliasdešimt milijonų žmonių gali tuos kreditus gauti. Mikrokreditavimas yra kritikuojamas, nes vieni labai rimtai tai daro, o kiti tik ieško pelno, bet šitas modelis yra svarbus ne tik finansine parama, bet ir mokymu, sveikatos apsaugos priemonėmis, socialine, psichologinė parama, žodžiu, visu komplektu, ne tik numestais pinigais.
Ar galima socialiniu verslu grįsti ekonomiką?
Vis daugėja socialinio verslo skirtingose šalyse ir pradėjo daugėti finansinių priemonių. Visų pirma pasaulyje labai padaugėjo investicinio kapitalo, vis daugiau žmonių gali investuoti ir jie turi skirtingų prioritetų. Tik klausimas, kaip padaryti, kad tie žmonės, kurie nori investuoti ne tik į finansinę grąžą, bet ir socialinę grąžą, galėtų tai padaryti.
Jie patys nelabai ieškos, kur dėti pinigus, nežinos, kuo pasitikėti svetimoje šalyje. Informacija, pasitikėjimas, teisiniai dalykai... Niekas nenori mesti milijonų, kai nežino, ar sugrįš, ar nesugrįš. Mano dėstytoja Durreen Shahnaz Singapūre labai aktyviai kuria socialinio verslo akcijų biržą. Ji šiais metais yra išrinkta viena iš dvidešimties TED bendradarbių. O TED judėjimas visame pasaulyje yra labai populiarus - jie patys save vadina naujuoju pasaulio ekonomikos forumu.
Panašios iniciatyvos plėtojamos Britanijoje, bet socialinio verslo akcijų birža nebuvo pradėta. Daugiausiai nueita tiek, kad socialiai atsakingos įmonės yra pateikiamos atskirame biržos sąraše, tačiau ten išrenkamos tos, kurios nieko bloga nedaro. Bet jų socialiniai tikslai nėra apibrėžiami, nėra matuojami.
Atsiranda paskolų programos. Tarkime, Britanijoje, kurioje socialinis verslas išplėtotas, yra bankų, kurie teikia paskolų vien jam.
Apibrėžti ir matuoti socialinį poveikį turbūt turi valstybė?
Taip, tai labai svarbus dalykas. Britanijoje veikia Trečiojo sektoriaus ministerija. Ji turi apibrėžimą, turi oficialią poveikio matavimo metodiką, pagal kurią viskas berods pinigine išraiška suskaičiuojama – kokia yra įtaka, poveikis visuomenei.
Vyriausybės skatina socialinį verslą, nes jis gali padėti spręsti ilgai nesprendžiamas problemas. Jamesas Cameronas rinkimų kampanijoje ėjo su šūkiu „Big society“ („didelė visuomenė“). TED sakytoje kalboje jis teigia: valstybė šimtmetį sako atlikite savo ekonominę veiklą, mokėkite mokesčius, o socialines problemas ji išspręs. Bet matome, kad valstybė nepajėgi jų išspręsti. Kiek galime save apgaudinėti?.. Gal geriau atiduokime pinigus ir jas išspręskite jūs, nes patys geriau žinote, ko reikia jūsų kaimynui.
Be abejo, tai labai sudėtinga. Jungtinėje Karalystėje yra 62 tūkst. socialinių verslų. Tad reikia atsirinkti, kas daro, o kas tik lengvatų ieško.
Į akcijų biržą norima įtraukti socialinių verslų iš skirtingų šalių, reikia sukurti vienodą apibrėžimą, vienodas taisykles, kaip toks verslas turėtų būti valdomas, ir taisykles, kaip matuojamas poveikis. Būtent – kokia socialinio verslo finansinė ir socialinė grąža.
Yra žmonių, kurie turi tiek pinigų, kad jiems nesvarbu, ar jie sugrįš, bet nori pasijusti gerai. Mano dėstytoja dalyvaudama TED sutiko žmonių, kurie labai greitai užaugino kompanijas, pavyzdžiui, su informacinių technologijų banga, ir išėjo iš savo darbo. Jie ir prieina ir sako: ką tu ten darai? Aš dabar jau turtingas, noriu daryti ką nors visuomeninio. Yra tokių turtingų žmonių ir galbūt jie netgi jaučiasi kalti, kad tiek daug pasiekė per tokį trumpą laiką ir yra pasirengę ieškoti šiek tiek kitokių vertybių.
Geriausiose verslo mokyklose studentai netelpa į socialinio verslo programas. Vis daugiau jų sako, kad norėtų pamėginti patys kurti socialinį verslą.
Gal tai šiek tiek susiję su tuo, kad visuomenėje į verslą žiūrima kritiškai. Finansų krizė padarė ryškų pėdsaką, bankininkystė parodė kitą savo veido pusę su premijomis ir visais panašiais dalykais. Studentai ieško kažko naujo ir tam tikri vertybiniai pokyčiai vyksta.
Manoma, kad į MBA (master of business administration; liet. verslo administravimo magistras) programas sulenda didžiausi šmikiai, kurie neturi kitokių tikslų gyvenime, tik pelną, bet atrodo, kad tai keičiasi.
Kuo yra ypatingos MBA programos?
Ten yra žmonių, kurie gali išeiti ir veikti. Jiems tradiciškai mažiau rūpi teorija, jie yra tie žmonės, kurie nori eiti ir kažką daryti. Ir dabar ten netrūksta savanaudiškų asmenybių, bet jie yra tie, kurie ilgai nesvarsto ir daro. Ten prasidėjo dauguma didžiųjų socialinių antreprenerių legendų.
Tai yra elito mokyklos – dažnai jie jau turi ir kapitalo, ir pažinčių, ir taip toliau.
Taip, dažniausiai jie turi labai patogią poziciją ir tai ne tik Amerikoje. Yra prestižinių MBA Europoje, Indijoje, Kinijoje ar kitur.
MBA programose mažiau dėmesio skiriama žinioms, o labai daug įgūdžiams ir asmenybės kūrimui. Viena mergina baigė verslo administravimo bakalauro programą Whartone, Pensilvanijos universitete, kuris dažnai yra numeris vienas tarp verslo mokyklų. Paskui ji stojo į ekonomikos magistrantūrą Oksforde, bet jos nepriėmė, ir ji juokdamasi sakė, kad Oksfordas žino, kad mes ekonomikos iš tikrųjų nemokame, bet mus priverčia patikėti, kad mes esame geriausi.
„Bloomberg“ sudaro 20 perspektyviausių socialinių verslininkų sąrašą, kurie dauguma išeina iš MBA programų, yra jauni. Yra „start–up’ų“ (pradedančiųjų) kultūra, kuri yra susijusi su dideliais užmojais, greitu veikimu.
Trečiajame sektoriuje atsiranda kitokia kultūra. Tikiuosi, ir pas mus galėtų keistis supratimas, kad trečias sektorius yra vargingas, sunkiai besiverčiantis, kad ten žmonės nors ir labai geros širdies, bet silpnokos kompetencijos, turi mažai ryšių, nuolat prašinėja pagalbos. Socialinis verslas sako, kad trečiasis sektorius gali būti ambicingas, kompetentingas, greitas, veiksmingas, patrauklus jauniems žmonėms.
Labai populiaru skelbtis, kad aš noriu daryti „ką nors visuomeninio“, ir verslo mokyklų studentams tai buvo būdas išsiskirti iš minios – jei atsistosi ir sakysi, kad aš nenoriu dirbti „Goldman Sachs“, o noriu pakeisti pasaulį. Dabar tikriausiai tokių atsistoja pusė auditorijos.
